Tikėjimo praktika

Mes, lietuviai, esame poetiška ir filosofiška tauta ir „dvasingumą”, vidinių išgyvenimų niuansus, subtilius sielos virpesius bei išgyvenimus labai vertiname. Tačiau skaudus patyrimas rodo, kad tai nebūtinai išgelbsti nuo konfliktų ir net skyrybų. Akivaizdu, kad Janet Smith pateikiami tyrimai, parodantys, kad tikintys sutuoktiniai sugyvena gražiau, kalba apie tuos, kurie gražina savo charakterį. „Norėčiau šiandien būti geresnis” turėtume pasakyti iš ryto Dievui ir sau kartu su savo vaikais. Jiems nereikia aiškinti, kodėl taip daryti reikia, todėl turime iš jų pasimokyti.

Formuluojant teologiškiau, kalbame apie Kristaus sekimą: savo asmenybę daryti panašią į jo. Paprastai sakant, tai reiškia - patobulinti savo charakterį. Mūsų charakteris yra mums brangus – kartu su visomis dorybėmis ir ydomis. Tačiau krikščioniška tapatybė glūdi ne psichologiniame, bet dvasiniame lygmenyje. Kaip tokį teiginį suprasti? Fokoliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich sako, kad krikščionis negali būti prisirišęs net prie savo sielos. Regis, čia ir turimas omenyje kartais apmąstomas skirtumas tarp dvasios ir sielos, pastarąją suprantant kaip savo psichologiją: įpročius, bendravimo stilių, humoro pobūdį, būdo, emocijų ypatybes ir panašiai. Tačiau giliausias mano „aš” yra dvasinės kilmės: Dievo paveikslas manyje. Mylintis ir dosniai gėrį spinduliuojantis Kristus. Prie šios tapatybės turiu prisirišti, ją sava noriu daryti – kartu atsisakydamas tų savo charakterio bruožų, kurie trukdo šiam meilės archetipui šviesti mano širdyje.

Tokios tapatybės siekdamas ir savo sutuoktinį stengdamasis mylėti kasdien vis labiau, aš tampu labai blaivus realistas. Labai greitai tampa akivaizdu, kad tai nelabai sugebu. Paradoksalu, tačiau tada padeda toks iš pirmo žvilgsnio dar pesimistiškesnis klausimas: ką blogo galiu šiandien padaryti savo sutuoktiniui? Kaip galėčiau šiandien pakenkti savo vaikams? Rašydamas apie tikrai katalikišką bendruomenę, Jeanas Vanier sako, kad ji yra ypatinga tuo, jog aš, kaip jos narys, suprantu, kad kova tarp blogio ir gėrio visų pirma vyksta mano paties širdyje. Dažniausiai tai yra „smulkaus pykčio” problema. Dekalogo įsakymą „Nežudyk” Kristus Mato evangelijoje perkelia į kasdienės psichologijos, į minties lygmenį: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta ‚nežudyk‘, o kas nužudo, turės stoti prieš teismą. O aš jums sakau, jei kas pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui ‚pusgalvi‘, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako ‚beproti‘ – tas smerktinas į pragaro ugnį” (Mt.5, 21-23).

Jėzus taip išpildo Mozės įstatymą: jis turi būti vykdomas širdyje, kasdien ir daug kartų. Nėra teisingo suirzimo, nes suirzimas yra priešingas meilei – ir netgi jeigu jis sumišęs su noru padėti. Suirzimas kyla iš savisaugos instinkto ir noro turėti ką nors sau; meilė visada rami, ir net tada, kai kartais ji būna audringa. Žmona vėluoja į priėmimą; vaikai vėl sujaukė kambarį; išbėgant iš namų paaiškėja, kad kišenėje nėra rakto; priešais važiuojanti mašina slenka vėžlio greičiu – siekimas išlikti meilės rate tokiais momentais labai gerai padeda suprasti, jog krikščionybė yra nuolatinis nuotykis. Kiekvienoje iš šių situacijų suirzimas atitolina mane nuo Kristaus. Be abejo, pasitaiko ir didesnių gundymų pykčiui santuokoje: kai sutuoktinis neišklauso, negerbia, flirtuoja su kitais ar kitomis; šiaip ar taip, pagerinti savo charakterį ir „temperamentą” per dieną turime keliolika galimybių. Sesuo Faustina Kowalska dienoraštyje žymėdavosi, kiek kokių panašių kovų ji laimėjo, kiek pralaimėjo. Sakoma, kad Freudas apibūdinimą „normalus” laikė dideliu komplimentu. Mes gi žinome, kad visiškai sveiki žmonijos istorijoje buvo tik du žmonės: Jėzus ir jo motina Marija. Visi likę – mes visi – turime vienokių ar kitokių piktšašių ir dyglių, kurie bado mūsų artimuosius. Tai – ne pesimizmas, tačiau realybė, tiesa. Tiesa išlaisvina: suvokti, kaip šiandien galiu pažeisti savo šeimos narį reiškia jau žengti žingsnelį laisvės kryptimi. Katalikiška bendruomenė – ir visų pirma santuoka – gali tapti meilės, o ne ambicijų, pavydo ir įsižeidimų pripildyta erdve tik tada, kai jos nariai supranta, jog jie yra kurčių, aklų ir luošų bendruomenė, šiaip taip klibinkščiuojanti Šaltinio link ir pakeliui dar vienas kitą apkulianti savo kietais ramentais. Tokie yra ir visų kitų mūsų „politinių partijų” atstovai – socdemai, konservatoriai, liberalai, ateistai, hedonistai, seksualinio švietimo propaguotojai, - tik jie nuo katalikų skiriasi tuo, kad mano nesą luoši. Čia Freudas išties buvo labai didelis realistas, matydamas, kad etišką žmogų atrasti labai sunku. Tačiau jis buvo ir pesimistas, o mes tokie nesame. Nes suvokus savo luošumą galima savo ramentais taip nemataruoti, sugipsuotom rankom vienas kitam mėlynių neįstatinėti - o gal net atsiremti vienas į kito pečius laimingo, pranciškoniško skurdo dvasia, ir džiugiai klibinkščiuoti toliau. Ir dažnai pasakyti tą nelengvą „atsiprašau”, akimirksniu praskleidžiantį apniukusį santuokos dangų…

Bet štai įsivaizduokite žmogų, kuris kažkurią dieną kaip įprastai skyrė laiko savo sąžinės sąskaitai, perskaitė Šventojo Rašto skaitinius, prašė Dievo pagalbos tapti geresniu žmogumi ir labiau mylėti savo sutuoktinį, apsilankė pas išmintingą vienuolį, kuris yra jo dvasios vadovas, ir priėmė Šventąją Komuniją. Kolegoms jis buvo atidus ir malonus veiksmais, taip pat pakvietė juos skleisti gėrį ir gražiai kalbėjo apie meilės galią. Žinoma, jis dirba šeimos centre ir apie būtiną kasdienę savo sielos priežiūrą kalbėjo sužadėtiniams. Ir štai vakare, šešiolika po aštuonių, jis baisiu balsu užriko ant savo vaikų, kad šie netriukšmautų (žinoma, keliamas triukšmas jam sutrukdė rašyti paskaitą apie meilę…) Va štai čia ir nusprendžiamas šio gėrio siekiančio žmogaus likimas: sumeluos jis sau, ar pripažins tiesą, bus perfekcionistas, ar išliks neturtingas dvasia. Juk tokiam dvasingam ir protingam žmogui šitaip suirzti neįmanoma! Tokiam tobulam žmogui! Čia turi būti pateisinama priežastis! Taip, taip, irzti negalima, tačiau šį kartą vaikai nusipelnė būti apšaukiami! Arba šį kartą vyras jau iš tikrųjų nusipelnė, kad į akis jam būtų išrėžta „gryna teisybė”! Apgauti save yra šimtas būdų – ir ilgai stengtis nustelbti širdies balsą, sakantį, kad vis tiek tai apgaulė. Šv. Ignacas Lojola yra sakęs, kad prieš suklumpant to nepadaryti grūmoja Dievo angelo pirštas, tačiau po paslydimo baisius žodžius, kad tai yra neregėta piktadarybė ir baisi gėda, į ausį kužda jau piktoji dvasia. Juk jei tuo patikėsi, būtinai paneigsi, kad tai, ką padarei, buvo neteisinga. Kardinolas J. Ratzingeris viename iš savo pasisakymų šį principą yra labai tiksliai suformulavęs: nusisukimas nuo moralės glūdi netikėjime atleidimu. Perfekcionizmas parpuolus mus verčia išgyventi dėl savęs; o Kristus – džiaugtis, nes ir vėl taip padarę tampame mažesniais išminties bokštais ir malonesni aplinkiniams. Regis, toks dvasinio neturto džiaugsmas buvo būdingas šv. Teresėlei: kai supranti, kad savo jėgomis negali būti tobulas, nebereikia nešioti savojo ego naštos. Ir iš tikrųjų tada savo sutuoktiniui gali pakenkti mažiau…