Šiandien susitiksime vėl – visi, kuriems brangus Raimundo Katiliaus atminimas. Taikomosios dailės muziejuje 18 valandą.

Susitiksime jaunųjų dėka. Dukra Raimonda taip nusprendė ir, pasitelkusi bičiulius Kotryną ir Arvydą, perėmė Tėvo estafetę: neklausti už kiek ir kada, o atsiduoti svajonėms, gerai žinant, kodėl ir kaip gali geriausiai. Maksimalizmas – absoliutus maksimalizmas! – Tai tikroji Katiliaus išraiška. Tarsi estafetė perduota jauniems. Norintiems SUPRASTI.

***

2000-ųjų balandžio 4 per koncertą Vokietijoje, Bad Kisingeno mieste, grieždamas Maurice’o Ravelio sonatos Perpetuum mobile, staiga sukniubo smuikininkas Raimundas Katilius. Salėje tarp klausytojų buvusiam gydytojui beliko konstatuoti staigią mirtį.

Jis sudegė.

Mūsų visų ir Paskutiniojo koncerto publikos akyse.

Jį sudegino.

Meilė ir aistra… Gyvenimas - tarsi besisukantis ratas… Nerasdavai jame laisvesnių dienų, kada galėtum ramiai aptarti prabėgusių metų sėkmes ir nesėkmes.

Sako, krisdamas stryku Maestro tarsi palydėjo savąją sielą amžinybėn… Senųjų italų meistrų gamybos smuikas išliko nepažeistas. Instrumentas, amžinybėn tiesiog scenoje išlydintis jau antrąjį juo griežiantį smuikininką.

Lygiai taip pat scenoje prieš 25 metus mirė ir Raimundo Katiliaus mokytojas Aleksandras Livontas. Pasitraukė ir Mokytojas, ir Mokinys, lygiai taip pat penkiasdešimt ketvirtuosius gimimo metus skaičiavę...

O tarp šių dviejų skausmingų to paties smuiko palydėtų mirčių įsiterpia ir trečioji - kūrėjo, kūrusio šiam stebuklingam (ar prakeiktam?!) instrumentui.

Iš šviesios atminties Adelės Balsienės pasakojimo:

„Antrąjį smuiko koncertą Eduardas rašė Palangoje. Aleksandras Livontas kiekvieną dieną lygiai penktą valandą ateidavo patikrinti, kiek Balsys per dieną sukūrė... Paskutinį kartą scenoje Aleksandras Livontas taip pat griežė Antrąjį Balsio koncertą. Patiko jam šis kūrinys. Nuostabiai jis tada grojo! Pasisekimas buvo neapsakomas! Publika tiek ovacijų sukėlė, nepaleido. Antrą kartą kartojo visą koncertą! Ne vieną kurią dalį, o visą! Antrojoje koncerto dalyje skambėjo P. Čaikovskio Šeštoji simfonija. Tik pradėjo orkestras griežti, o dirigento batuta kažkaip netyčia krito į publiką. Tarsi koks negeras ženklas. Kažkas ją pakėlė. O užkulisiuose jau sunku buvo nepastebėti keisto šurmulio. Netrukus sužinojome: mirė Livontas. Staiga. Smuiką dar spėjo įdėti į futliarą, o strykas taip ir liko rankoje...

Ir Edis tą paskutinį gyvenimo vakarą iš Druskininkų man skambino ir džiaugsmingiausiu balsu sakė, kad paskutinė smuiko partijos nata parašyta! Trečiąjį koncertą Balsys pradėjo kurti Livontui atminti. Vėliau labai nuoširdžiai bendravo su jo mokiniu Raimundu Katiliumi. Vis kalbėjo, kad paskirs Katiliui tą koncertą. O aš sakydavau, jog taip negalima - vieno atminimui, o skirti kitam. Liko niekam neskirtas... Po mirties natų originalą padovanojom Katiliui..."

Į Vokietiją koncertuoti R. Katilius atvyko po koncerto JAV sostinėje Vašingtone, kur su pianiste Golda Wainberg-Tatz kovo 30 dieną Amerikai pristatė Eduardo Balsio muziką. Po koncerto Vašingtone buvo trumpam grįžęs į Vilnių ir balandžio 1 dieną išvyko gastrolių į Vokietiją, kur griežė su pianistu Leonidu Dorfmanu. Lemtingojo koncerto išvakarėse ir Vokietijoje skambėjo Balsio Trečiasis…

„Atimkite iš Raimundo Katiliaus smuiką - ir jo neliks”, - rašiau prieš dešimt metų. Dabar liko tik smuikas ir prisiminimai.

**

Vyresnės kartos muzikai gerai prisimena R. Katiliaus debiutą, kai jo grojimo užburta publika kėlė nesibaigiančias ovacijas, o spauda skelbė entuziastingus muzikos kritikų straipsnius. Tarsi be išorinių pastangų, natūraliai ir paprastai įkopęs į mūsų smuiko meno viršukalnę, joje išbuvo visus tris savo kūrybos dešimtmečius, stebindamas darbštumu, atkaklumu, neįtikėtinai intensyvia koncertine veikla. Ir atrodė, taip bus amžinai.

Jo repertuare darniai sutarė Mozartas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas, Griegas, Mendelssohnas, Bachas... daugybė XX amžiaus kūrinių. Absoliučiai visa (na, gal tikslumo dėlei - beveik visa) smuiko mokykla! Ir visa lietuvių muzika (iš pradžių skirta mokytojui A. Livontui, paskui - mokiniui R. Katiliui). Dar reikėtų vardyti sudėtis, kuriomis griežė R. Katiliaus smuikas. Tai ir solo (Bachas... ir E. Balsio Trečiasis, paskutinis, koncertas), tai ir duetai ne tik su fortepijonu (partneriai, kolegos L. Lobkova, P. Geniušas, G. Wainberg-Tatz, L. Dorfmanas), bet ir su altu (bičiulystė su Audrone Pšibilskiene, prasidėjusi Boguslavo Martinu „Trimis madrigalais”, įkvėpė ne vieną puikų nacionalinės muzikos opusą), o paskutiniaisiais gyvenimo metais ir netikėtas ansamblinis muzikavimas - trio, kvartetu. Ir kiekvieną kartą, skaitydama smuikininko pavardę atlikėjų sąraše, žinodavau - pastangų maksimalumas neleis nusivilti, nepaliks klausytojų abejingų. Ir prasto kūrinio neišgirsiu, nes niekad negirdėjau net ir naujausio, net dar studentiška ranka rašyto, prastai jo smuiku skambančio kūrinio. Kiekvieną opusą jis atgaivindavo savąja ekspresija, sušildydavo tembro grožiu, nustebindavo technikos virtuoziškumu. R. Katiliaus interpretacija neatskiriamai susijusi su jo asmenybe, nerimstančia, maksimalistine, dažnai maištaujančia, tokia ryškia ir žavia… Ne tik talentas padarė jį Katiliumi, bet ir fanatiškas darbštumas, požiūris į profesiją, supratimas, kad tikrasis menas reikalauja pasiaukojimo.

Toks ir išliks R. Katilius visų mūsų atmintyje - vienodai savąjį temperamentą dalijęs ir mažutėje periferijos salytėje, ir prestižiškiausiose Lietuvos, pasaulio salėse, ir tobulam amžių patikrintos muzikos perlui, ir lietuviškam, dar garbės nepelniusiam kūriniui.

**

Netikėta netektis ir jau niekad nebeįvyksiantis pokalbis ragina pasklaidyti jau anksčiau spausdintus straipsnius.

„… Jei turėčiau vienu žodžiu apibūdinti Jo žmogiškąją esmę, pasirinkčiau ‚inteligenciją‘. Santūri ir paprasta kalba, eigastis. Jokių užuominų apie sėkmę, pasaulinę šlovę. Apie tai, kiek jėgų reikalauja begalinė programų kaita. Tik frazė: „Nieko kito nemoku…” Neturi nei fotografijų, nei recenzijų rinkinių. Šiandienos fone, kai tiek ginčų ir nuoskaudų, - nė neužsiminė apie tai, kaip ilgai gyventa triukšmingoje miesto kryžkelėje. Rytais kaip visi Sapiegos stotelėje jis laukia perpildyto troleibuso. Aplinkui dilgčioja piktumas ir nekantrybė, tiek pastangų išstumti silpnesnį, o jis glaudžia prie savęs smuiką, stengdamasis nieko neužkliudyti. Būstas irgi kuklus. Tik paveikslai sunkiais senoviniais rėmais - iš tėvų namų - liudijo kitokį skonį ir kitokias reikmes. Vis žiūrėjau į juos, kai kalbėjomės”.

Tai Danutės Kadžiulytės 1993 metų gruodį užfiksuotas įspūdžio fragmentas.

„Ant žemės truko šventiškas pakvaišimas: iš viršaus ant šiltos erzelynės, ant tylių kapelių krito ir krito baltas pūkas. Vėliau sužinosiu, kad šitame kalnelyje, kuris matomas pro smuikininko Raimundo Katiliaus buto langą, ilsisi jo tėvai. Nacionalinės premijos laureatas, Muzikos akademijos profesorius Raimundas Katilius sutiko duoti interviu pačios šventės išvakarėse, tuo metu, kai kiti piliečiai kratyte kratosi visuomeninių rūpesčių, nes leidžiasi maloniai kutenami būsimų šventės malonumų".

Taip susitikimo 1995 metų gruodžio 30-ąją įspūdį aprašo Danutė Šepetytė.

Su Raimundu Katiliumi kalbėjosi ir O. Narbutienė, T. Sakalauskas, A. Lapė... Pašnekovai šiandien jau ne taip svarbūs. Svarbesnės IŠĖJUSIOJO mintys. Apie save ir savo kelią į Muzikos pasaulį, apie kultūrą ir jos ateitį krašte, kuriame ji lyg ir nerūpi niekam. Šiandien jau tos mintys suskamba tarsi priesakas mums, dar pasilikusiems. Įsiklausykime.

… Žmogaus kelias suprogramuojamas dar prieš gimimą, niekas negali iš jo pabėgti. Su genais mes perimame iš tėvų ir teigiama, ir neigiama. Mūsų misija - tik apibendrinti, o ateitis numatoma kažkokių jėgų iš aukščiau. Tiesa, pasitaiko ir nenumatytų aplinkybių, kurios gerokai gali pasukti gyvenimą ar net ir pomirtinį vertinimą.

… Manau, svarbiausia, ar atlikėjas turi savo požiūrį, o muzikinė idėja - savo įvaizdžių. Galima atlikti įvairią muziką - ir šiuolaikinę, ir senovinę - klasikinę, romantinę, bet jos įtaką vis viena lems abudu veiksniai: ir klausytojo, ir muzikanto asmenybė. Pastarojo likime ypač suartėja ir žmogaus, ir kultūros būtis. Netiesą galima išsakyti ne vien žodžiais. Ir muzika. Bet tai anksčiau ar vėliau atsiskleis. To nepaslėpsi. Toks - nerašytas įstatymas. Atlikėjui būtina savoji tiesa. Galbūt ji nedidelė, manojo atlikimo tiesa, bet taip kalbėti noriu aš, tai, ką sakau, - yra mano, tik taip aš galiu atiduoti žmonėms dalelę savęs.

… Nežinau, kaip reikia griežti klasiką, ir labai abejoju, ar kas žino. Aš taip manau - du genialūs smuikininkai gali griežti absoliučiai skirtingai, ir abu bus genialūs…

Tai ir įdomu, kad kiekvienas atlikėjas galvoja, jaučia savaip, ir negali būti kitaip. Išleista įžymių atlikėjų plokštelių serija: vienas, tas pats laikmetis, o kiek daug skirtingų individualybių! Muzika turi būti gyva: jeigu ji klausytoją veikia, vadinasi, tokia ji ir turi būti.

… Klasika - visko pagrindas, be jos negali gyventi nė vienas atlikėjas. Šiuolaikinė muzika - tai amžininkų, mūsų epochos muzika, ją ne tik būtina, bet ir įdomu groti. Mokantis klasikinės muzikos, pirmasis darbo etapas yra paprastesnis - kūrinys pažįstamas, jis, sakytume, ausyse skamba. Tačiau interpretuojant iškyla daug sunkumų. Juk klausytojai turi savo etaloną, kurio dažniausiai tvirtai laikomasi, tad reikia sugebėti sava interpretacija įtikinti. Kūrinį galiu groti tik tada, kai susiformuoja aiški koncepcija, kai jis suskamba mano vaizduotėje.

Rengiant naują lietuvišką kūrinį, pradžia būna labai sunki - muzika nežinoma, reikia pačiam susikurti garsinį vaizdinį. Dabartiniai kompozitoriai mažiau dėmesio skiria instrumento specifikos tradicijoms, tad tenka nugalėti daug techninių sunkumų. Tačiau pabaiga lengvesnė - pateiktą interpretaciją publika priima kaip etaloną. Bendravimas su lietuvių kompozitoriais man įdomus. Ir kiekvienas naujas pagrotas kūrinys man brangus tarsi savas.

… Nesvarbu, ar grosi gerai, ar blogai - vis viena pasigirs balsas, kuris teigs: ne tos tradicijos! Ir iš tiesų Beethoveno ir Brahmso sonatų arba Bacho niekada nepagrosi visiems gerai, nes kiekvienas turi savąjį vaizdinį. Kiekvienas, net pats niekada negrojęs ir taip pat neišmanantis, kaip turėtų skambėti, turi teisę teigti, kad interpretuoji ne taip. Visa primena publikos požiūrį į mėgstamų romanų ekranizavimą. Vienam artimesnis vienas epizodas, antram - kitas, kiekvienas randa apmaudžių neatitikimų. Ir visi - savaip teisūs.

… Smuiką pasirinkau, ko gero, atsitiktinai. Visi inteligentai stengiasi mokyti savo vaikus muzikos. Jos mokėsi ir mano brolis Kazys, tapęs chirurgu. Ir sesuo Nijolė, taip pat gydytoja. Beje, gydytojai ir abu tėvai. Jie garsūs Lietuvoje. O aš vaikystėje labiausiai mėgau spardyti kamuolį, tad mokiausi prastai ir beveik negrojau, dėl to dabar labai gailiuosi. Tėvai buvo gana atlaidūs. Gal jiems atrodė, kad lankyti muzikos mokyklą geriau, nei būti gatvės chuliganais. Tačiau šeimoje buvo griežtai laikomasi kitų - moralinių - principų. „Nemušk, nevok, nemeluok!" - tai buvo šventi priesakai visiems. Tai, manau, ir yra svariausia mano likimo tradicija, nes genais esu susijęs nebent su vargonininku seneliu. Šeimos atmosfera ir tegalima paaiškinti, kaipgi aš, išdykęs ir nestropus, šeštoj klasėj pradėjau taip rimtai mokytis. Visa buvo paprasta ir aišku: tėvas pradėjo statyti namus, visi sunkiai dirbo, ir man buvo gėda, kad aš niekuo nepadedu. Tiesa, visapusiškai geru mokiniu tada netapau. Per daug laiko reikalavo profesija, jo nepakakdavo nei fizikai, nei geometrijai. Ko gero, mūsų mokymo krūvis vaikui apskritai per sunkus. O kai baigiau Čiurlionio meno mokyklą, kito pasirinkimo nebuvo - konservatorija. Tikriausiai niekur kitur nė nebūčiau įstojęs.

… Aš dabar kitaip galvoju apie mokytojus, negu tada, kai pats mokiausi.

Pirmoji mano mokytoja Armonienė davė pagrindus, Livontas, artistinė natūra, darbo kruopštumu įdiegė plastiškumą, o Bezrodnas davė muzikinių vaizdinių. Muzikos girdėjimas, įsivaizdavimas - unikalus Igorio Bezrodno bruožas, už kurį aš be galo jam dėkingas, - jį stengiuosi ir savo studentams perteikti. Groti turint savo muzikos vaizdą, slypintį už gaidų, - tai yra tas turinys, kuris skirs interpretatoriaus grojimą nuo informatoriaus. Bezrodnas - tai muzikas filosofas. Jau tada jis stebino interesų platumu. Jis mokėjo mąstyti, ieškoti asociacijų muzikoje, literatūroje, dailėje, žavėjo savo vaizduotės polėkiu, mokė ne tik girdėti, tyliai ar garsiai skamba muzika, bet ir suprasti tai, kas slypi už muzikos ženklų. Asociatyvus mąstymas skyrė jį iš kolegų.

Norėčiau paminėti dar vieną mokytoją, iš kurio daug gavau, - tai Viktoras Gvozdevkis. Jis buvo mano mokytojas kvarteto klasėje (ir Vilniaus kvartetą jis mokė). Šis žmogus įdiegė dar vieną muzikos suvokimo aspektą. Muzika - kaip literatūra. Čia taip pat yra sakiniai, kableliai, taškai - struktūra.

… Jaunimas privalo plėsti humanitarinį akiratį. Ypač - grožinės literatūros. Deja, man vis dar tenka dirbti su jaunais žmonėmis, kurie neatmena nė vieno eilėraščio, beveik neskaitę romanų. Nors dažnas jų gabios prigimties, nesu tikras, ar galima tapti geru muzikantu, nepatyrus šio poveikio. Man literatūra davė bene daugiausia. Ir ne vien man. Tiek metų praėjo, o vis prisimenu savo mokytoją Kristapavičienę. Per jos pamokas ginčijomės, jaudinomės, abejojom. Jos dėka pamilome knygą. Dabar suprantu - remdamasi humaniškąja literatūra, ji ugdė nematomą - mūsų vidinį pasaulį, puoselėjo požiūrį į gyvenimą, padėjo rasti savo vietą. Ir man šiandien nesąžiningi atrodo tie mokytojai, kurie sako, kad jiems kažkas trukdė, kad ir jie patys nežinojo, kas yra kultūra arba moralė. Tikras pedagogas tą žino visada, kad ir kokios būtų aplinkybės. Jis visada padeda savo mokiniui. Neįmanoma nežinoti, kas bloga, kas gera. Deja, gyvenime yra viena tiesa ir daugybė melo aplinkui. Tiesą gerbiantis žmogus ją sakė ir sakys. O tas, kuris dvidešimt metų melavo ar vogė, - jis tą daro ir šiandien. Nes dorovė ar estetiniai jutimai - tai ne radinys, kurį galime aptikti ant naujo kelio. Jie neatsiranda savaime - pasiskelbus, kad staiga praregėjai. Visa tai - vyksmas, ilgos dvasios darbas. Norėčiau, kad tai suprastų ir moksleiviai, ir mano studentai.

Labiausiai mane paveikė Dostojevskis. Miela man ir prancūzų literatūra – „Vargdieniai", „Paryžiaus katedra". Mėgstu Baironą. Nors ir nesinori tikėti, kad tik praeity gyveno taurūs, pasiaukojantys žmonės, būtent tokia, jausminė literatūra, labiausiai padeda ugdyti asmens kultūrą, ji pažadina ir atveria emocijas. Romantinės aspiracijos ypač veikia jauną atlikėją.

… Mokiniai - mano gyvenimo dalis. Juk gyvenimas - labai sudėtingas dalykas, įvairiausios konfliktinės situacijos eina ir praeina, tačiau mokytojas ir mokinys lieka tol, kol mes gyvename šioje žemėje.

… Kantas sakė: „Grožio nejaučia į amoralumą linkusi siela". Tokie - visko nekenčiantys - dažniausiai labai jauni. Tai sutrikdyti, atstumti vaikai, gyvenimo visuotinių pokyčių tiesioginė pasekmė. Nes, pasėję vėją, iš tiesų jau pjauname audrą. O pasėtas nepasitikėjimas daug kuo - tiesa, teisėtvarka, teisingu užmokesčiu už darbą. Vaikai mato ir girdi viską. Tad užmokestį čia miniu ne šiaip sau, nes doras darbas šiandienos Lietuvoje - tarytum elgetos lazda. Kapitalistinės šalys įveikė savas pakopas, bet ten visada už darbą buvo mokama. Ir vyriausybė buvo renkama, o ne skiriama. Ir neteko matyti, kad būtų negerbiama išrinktoji valdžia. Ten branginamos ir žinios - ateities garantas. Taigi tikrovėje daugybė neigiamų veiksnių, deformuojančių jauną, neatsparią psichiką. Pamažu ji tampa abejinga ir gėriui, ir grožiui. Tad nemanau, kad vien dėl įgimtų blogų savybių kelia galvą neofašizmą primenantys ketinimai. Dažniausiai visa tai dėl tamsumo, dėl nežinojimo, ką smerkti, niekinti, kuo tikėti. O ten, kur tamsa, ten ir beprasmiškas žiaurumas.

… Esu priklausomas ne vien nuo savęs paties. Priklausau nuo sąlygų, kolegų, publikos. Ypač nuo jos. Nes be vertintojo būčiau niekas, be jo - visa taptų beprasmiška.

… Būtų absurdas tvirtinti, kad grojimas man - viskas. Muzika nėra vien gėris. Yra gimimo, yra mirties emocija. Yra ir šykštumas, ir pyktis, ir kas tik norite. Aš manau taip: yra šviesi muzika, kaip šviesus Rafaelio menas, yra Boscho menas - seksualinės apoteozės paveikslai, yra iškreiptos vaizduotės Dali. Argi tai vien gražu? Yra Mozartas, yra Šostakovičius. Vienas - gėrio, kitas - tamsių jėgų, bet jų muzika emociškai vienodai įtaigi. Žmoguje viskas kaupiasi: ir paveikslai, ir vaikščiojimai, susitikimai, tik niekas negali pasakyti, kaip gimsta menininkų fantazijos.

… Sutikau gyvenime daug gerų žmonių, bet nemažai ir „vampyrų". Tačiau neigiama įtaka išugdo tam tikrą pasipriešinimą. Užsiaugini „krokodilo" odą, išmoksti atmesti pašaipas, nepagrįstą kritiką.

… Dažnai sielvartauju, kad ne viską padariau. Per tuos praėjusius metus tebuvo vos keli koncertai, kuriais esu patenkintas. Manau, kad ir heifetzai, ir rostropovičiai publikai nesako, bet jaučia, kas buvo ne taip. Pagaliau muzikoje gali būti keli tobuli variantai. Kiekvienas koncertas - tai tam tikra rizika. Graužtis iki pasikorimo dėl kokios nesėkmės nebūtina, geriau pripažinti - toks gyvenimas.

Kitokio gyvenimo jau negali būti, tačiau bet kuriuo atveju neįsivaizduoju savęs verslininku. Tačiau menininko gyvenimas, nebijau sakyti, - katorga. Nuo ryto iki vakaro pedagoginis darbas, ruošimasis koncertams, koncertai. Nebijau pasakyti ir to, kad nekoncertuodamas neišlaikyčiau šeimos. Tie, kurie skirsto algas, gal mano, kad menininkai ir taip laimingi. Deja.

Jei kritikai suskaičiuotų, kiek aš esu koncertavęs kad ir šiais metais, jie nesišvaistytų pernelyg tendencingais posakiais, o iš esmės vertintų šio didžiulio darbo vietą, reikšmę visoje mūsų kultūroje. Baigdamas tarsiu: aš gyvenu menui, galiu ir noriu jam gyventi. Tai mano džiaugsmas ir laimė.

… Ne koncertai yra atgaiva, bet darbo procesas atitraukia nuo daugybės problemų, padeda užsimiršti. Duobių kelyje atsiranda tuomet, kai baigi darbą ir dar nespėji įsitraukti į naują. Tada visokios buities smulkmenos pradeda lįsti į galvą. Sako, kad kūrybos žmonės išsiblaškę, nenormalūs. Jie greičiau pernelyg susitelkę: pasitaiko išeiti į gatvę ir su baime dairytis į kojas, nes neprisimeni, kaip rengeisi…

… Man patinka fanatikai, tik jie ir gali ką nors nuveikti gyvenime. O muzikantų aukštumos - kaip tas horizontas: kad ir kiek į jį artėtum, vis tiek traukiasi ir tolsta nuo tavęs. Gali nutapyti paveikslą, parašyti knygą, tik muzika niekada nesibaigia.

… Mano nuomone, šventė ateina tuomet, kai pasiseka šį tą laimėti iš gyvenimo, - šventė man yra ne kalendoriaus, o širdies diktatas. Kalendorinės šventės neatima tavo stresų, sunkių minčių, su kuo lengvai susidoroja kad ir pati mažiausia paties pasiekta pergalė. Šventė yra tik tai, kas nuo mūsų priklauso. Netgi mano studentų išlaikyti egzaminai yra džiugesnis įvykis nei visuotinė šventė. Tačiau aš, būdamas visuomenės narys, turiu paklusti ir paklūstu bandos jausmui.

… Be emocijos negali, bet negali ir be racionalumo, nes viena emocija - nebe menas. Įdiegdamas savo idėją, įkvepi muzikai gyvastį. Tai ir yra tas procesas, galintis kompensuoti gyvenimo pilkumą ir nuoskaudas, ko neturi kitų profesijų žmonės.

… Jaudiniesi ne vien prieš publiką, kuri savaime pirmiausia ieško atlikėjo klaidų, bet ir dėl savęs, savo įdėto triūso. Jei koncertas nepavyksta, sugriauni ne vienos dienos, bet neretai ir ne vienerių metų darbą.

… Eiti vienam reiškia ne vien tai, kad koncerte nepasislėpsi už kito nugaros, tai yra auklėjimo bei moralinės nuostatos reikalas. Daugelis beeidami susirenka kompanijas. O kiekviena kompanija reikalauja tam tikrų aukų: ką nors apšmeižti, meluoti, pagirti, - toks gyvenimas. Nedidelei mafijai susikurti reikia ir noro, ir talento. Aš to neturiu ir nelabai noriu. Be to, draugams reikia daug laiko.

… Gyvasis grožis visada truputį neidealus. Tik toks jis atrodo kaip tikras. Joks sintezatorius negali atlikti to, ką gali žmogus, jis nepajėgia sukurti individualumo. Tik koncerte, klausantis atlikėjo, galima išgirsti autentišką jausmą. Tuo, jausminiais pojūčiais, ir remiasi kurdamas dailininkas, kompozitorius, muzikas. Koncertai visada bus reikalingi žmogui.

Laikai sunkūs, nors ir ne visiems. O kultūrai jie pakankamai nepalankūs. Juoba kad būtent kultūroje visada buvo ir yra meno rūšys bei žanrai, kuriems būtina padėti. Juk, nepaisant brangių bilietų, niekaip neišsilaikytų patys vieni Niujorko arba Londono simfoniniai orkestrai. Vokiečiai kultūrai skiria solidžią biudžeto dalį, jie ir turi aukštą kultūrą. Savaime, be lėšų, kultūra nesirutulioja. Pagalba gali būti labai įvairi. Tai ne vien pinigai. Ne mažiau svarbu idėjos, visuomeninės nuostatos, įstatymai. O visa tai prasideda nuo valstybės politikos. Šiandien, nusigręžę nuo kūrybos proceso, netrukus dėl to skaudžiai kentėtume. Deja, mūsų ekonomistai dar nepakankamai susipažinę su labai įdomia ir įvairia užsienio valstybių patirtimi.

Aš tik muzikantas. Kitos profesijos neturiu. Todėl verčiau noriu tikėti, kad atsigaus kultūra, nyks antimenui palanki aplinka, kurią paakino primityvi konkurencija.

… Manau, kad svarbu nebijoti sakyti tiesos. Sakyti tai, kas yra kas. Dirbti savo darbą, maksimaliai atiduoti tam savo jėgas ir pagal išgales kovoti su kultūrininkų mafija. Deja, tokia jau egzistuoja. Man ne paslaptis, jog atskiros personos ir grupuotės daro didžiulę įtaką Kultūros ministerijai, tiesiog diktuoja savo valią. (…)

Aš neturiu kada galvoti, ar esu reikalingas, ar nereikalingas. Turiu darbą ir dirbu. Neturiu laiko svarstyti. Žinoma, nelabai malonu, kad Filharmonijai nerūpi, ar esu, ar nesu. Jai geriau, kad manęs nebūtų… Tačiau niekuo negaliu skųstis: koncertuoju, dėstau Muzikos akademijoje... Matyt, esu reikalingas. Pagaliau esu reikalingas savo šeimai, kad ji gyventų. Aš priverstas būti reikalingas.

Kiekvienas žmogus turi turėti, turi susikurti savo mikropasaulį, kuriame gali gerai jaustis, būtų saugus, o didysis pasaulis - kova už tą mikropasaulį.

… Pasaulyje taip neramu. Vieną kartą Žemės karas gali likti be pabaigos. Jis gali tapti visko pabaiga. O taikoje - daugiau ar mažiau - vis viena išsipildys kiekvieno siekimai. Linkiu lengvesnio ir teisingesnio gyvenimo. Ypač mokslo, kultūros žmonėms. Kad jiems nereikėtų skursti nuo atlyginimo iki atlyginimo. Kad nors vaikui galėtų ką nors nupirkti. Ir profesorius, ir mokytojas tik svajoti tegali apie bankų klerkų ištaigą ar būti valytoja energetikos įmonėje. Deja… Elementariai teisingo atlyginimo negauna būtent tie, kurie dorai, atsidavę dirba Lietuvos dabarčiai ir ateičiai. Stipresni, atkaklesni, mažiau priklausantys nuo pasikeitimų valdžioje turėtų būti ir šios srities vadovai. Apskritai visur derėtų remtis morale.

Bernardinai.lt