Mūsų dienraštyje jau ir ne sykį buvo rašyta apie Lietuvos nacionaliniame teatre įvykusią premjerą – muzikinį spektaklį vaikams „Saula“, kurį pagal Albinos Žiupsnytės pasaką pastatė režisierius Valentinas Masalskis. Kultūros savaitraštis „Nemunas“ šia proga pakalbino pasakos autorę, tačiau ne tik apie premjerą - apie tik­ru­mo ieš­ko­ji­mą ir iš­ti­ki­my­bę tie­sai, apie bū­ti­ny­bę kur­ti ir kū­ri­mo pras­mę...

Albiną Žiupsnytę kalbino Vita Tamoliūnaitė.

Spek­tak­ly­je, ku­ris skir­tas vai­kams, kaž­ką sau tu­rė­tų at­ras­ti ir su­au­gu­sie­ji. Ar ra­šy­da­ma pa­sa­ką gal­vo­jote, ko­kias idė­jas už­ko­duo­ja­te vai­kams, o ko­kias – su­au­gu­sie­siems?

Ma­ne ve­dė pa­sa­kos idė­ja. Ra­šiau žmo­gaus sie­lai, o ko­kia ta sie­la: ar ji vai­ko kū­ne, ar su­au­gu­sio­jo, – man ne­la­bai rū­pė­jo. Spek­tak­lis tu­ri ug­dy­ti. Iš­gir­do­me, jog kaž­koks vai­kas iš­ei­da­mas iš spek­tak­liu­ko niū­niuo­ja. Tai bu­vo di­džiau­sia do­va­na.

Ko­kį pa­ty­ri­mą su­tei­kė ben­dra­dar­bia­vi­mas su teatro trupe?

Jau­nys­tė­je bu­vau šven­tai įsi­ti­ki­nu­si, kad tik­rai stip­rią kū­ry­bą ga­li su­kur­ti tik pa­kan­ka­mai gar­bin­gas, do­ras žmo­gus, ku­ris pats sie­kia sa­vo as­me­ny­bės to­bu­lė­ji­mo. Ir kad tik to­kio žmo­gaus me­nas yra gi­lus, tik­ras, šva­rus, pra­smin­gas, per­ku­rian­tis, mo­kan­tis žmo­gų ge­ru­mo. Ta­čiau dau­ge­lis žmo­nių kar­to­jo prie­šin­gai, ir aš tar­si pra­ra­dau šią ver­ty­bę – ne­pa­ju­tau ka­da ir ko­dėl. Sau tą ver­ty­bę tai­kiau ir to­liau, bet ki­tiems – ne­be. Da­bar esu la­bai dė­kin­ga V. Ma­sals­kiui, kad man vėl su­grą­žin­tas anks­tes­nis ti­kė­ji­mas.

El­vy­ra Ku­čins­kai­tė ra­šo, kad spek­tak­lio „Sau­la“ žiū­ro­vui „teks įjung­ti daug sub­ti­les­nius vi­di­nės klau­sos re­gist­rus, pa­si­telk­ti kiek pri­mirš­tą vi­di­nę re­gą“. Ar sun­ku pa­ža­din­ti šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus vi­di­nius ju­ti­mus?

Spek­tak­lis dar tik pra­dė­jo sa­vo gy­ve­ni­mą, ir ne­ži­nau, ar jam pa­vyks tai pa­da­ry­ti. Man daug kar­tų yra te­kę iš­girs­ti, kai žiū­ro­vai, ap­si­lan­kę ma­no pa­ro­do­je, bū­na „už­ka­bin­ti“ tų dar­bų. „Oi, kaip gra­žu“, – tai jų pir­ma­sis sa­ki­nys, o po to jie klau­sia: „O kas čia yra?“ Ta­da jau­čiu, kad ma­no dar­bas jiems kaž­ką sa­ko, yra rei­ka­lin­gas. Tai ir yra ža­di­ni­mas vi­di­nių es­mių, ku­rias esa­me už­mir­šę, ku­rios sly­pi mū­sų ar­chai­nė­je, ar­che­ti­pi­nė­je at­min­ty­je, gal lie­tu­viš­ko­je, o gal žmo­giš­ko­jo­je. Man di­džiau­sias džiaugs­mas, jei vie­nas ki­tas dar­bas tai pa­ža­di­na, bet ne vi­si dar­bai pa­vyks­ta.

O jums svar­bi grįž­ta­mo­ji re­ak­ci­ja?

Ma­nau, kiek­vie­nam žmo­gui, ku­ris ką nors da­ro, ji yra svar­bi. Ne­la­bai ti­kiu, kad me­ni­nin­kas yra la­bai lai­min­gas krau­da­mas sa­vo dar­bus po lo­va ar­ba dirb­da­mas tik sau. Tik re­ta stip­ri as­me­ny­bė ga­li pa­si­ten­kin­ti iš­gy­ve­ni­mais sa­vo au­to­no­miš­ka­me pa­sau­ly­je. Gy­ve­na­me trokš­da­mi duo­ti, teik­ti – tai sly­pi žmo­gaus pri­gim­ty­je. La­bai svar­bu bū­ti su­pras­tam. Kal­bė­ti tais žo­džiais ir vaiz­dais, ku­riais bū­tum pa­ma­ty­tas, iš­girs­tas.

Kas jums pa­čiai pa­de­da ug­dy­ti ar pa­ža­din­ti vi­di­nę klau­są, vi­di­nę re­gą?

Dau­giau­sia vaiz­di­nių tur­būt ke­lia gam­ta. At­si­vė­ri­mas gam­tos džiaugs­mui ma­ne la­bai pra­tur­ti­na. Ta­čiau įkve­pia la­bai daug kas. Vie­na ki­ta se­no­vi­nė fo­to­gra­fi­ja yra taip su­ju­di­nu­si, kad iš to vė­liau gi­mė dar­bų cik­lai. Yra te­kę ma­ty­ti Bu­ra­čo fo­to­gra­fi­jas... ir tai yra tar­si lan­ge­lis, pro ku­rį tau kaž­kas įspin­di. Kar­tais baig­ti dar­bą įkvėp­da­vo mu­zi­ka, kar­tais – ki­tų me­ni­nin­kų kū­ry­ba. Daug tei­kia ir ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis. La­bai pa­vei­kė pri­si­lie­ti­mas prie ja­po­nų kul­tū­ros ku­riant cik­lą „Hai­ku“. Se­no­vės hai­ku po­etas man aso­ci­ja­vo­si su me­ni­nin­ku vie­nuo­liu. Ko mums trūks­ta šiais lai­kais – tai me­ni­nin­ko vie­nuo­lys­tės. Ir ne tik me­ni­nin­ko. Yra pro­fe­si­jų, ku­rias rink­da­ma­sis tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs tam tik­rai vie­nuo­lys­tei, au­kai. Me­ni­nin­kui rei­kia su­si­lie­ji­mo su pa­sau­liu, su vi­su­ma, su Die­vu, žiū­rė­ji­mo am­ži­ny­bėn. Aš to il­giuo­si.

Pasaka „Sau­la“ – pa­sa­ko­ji­mas apie ne­pa­pras­tą mo­te­rį, ku­ri kas ry­tą nuo aukš­tos ko­pos pa­kil­da­vo skry­džiui virš jū­ros. Ko­kia bū­se­na jums pri­lygs­ta skry­džiui?

Lai­mės bū­se­na.

O kū­ry­ba?

Kū­ry­ba yra dar­bas. Skry­dis es­ti prieš pra­si­de­dant kū­ry­bai. Kū­ry­ba ky­la iš to skry­džio. Im­pul­sai kū­ry­bai – iš lai­mės bū­se­nos.

Kai ku­rie kū­rė­jai pri­pa­žįs­ta, kad jų kū­ry­bą ska­ti­na vi­di­nis ne­ri­mas, kon­flik­tas, o jums – at­virkš­čiai?

Taip, ma­no kū­ry­ba ky­la iš vi­di­nės har­mo­ni­jos, iš lai­mės. Ir la­biau­siai – iš stip­raus gam­tos iš­gy­ve­ni­mo, iš gam­tos kaip vi­su­mos, iš sa­vęs kaip pa­sau­lio da­lies su­vo­ki­mo, iš vie­nio su gam­ta, su Die­vu iš­gy­ve­ni­mo. Kuo esu lai­min­ges­nė, tuo dau­giau ga­liu su­kur­ti. Gal­būt ta kū­ry­ba nė­ra to­kia ver­tin­ga, kaip tų žmo­nių, ku­rie ku­ria iš kan­čios. Bet aš ku­riu tik iš lai­mės.

Jū­sų kny­go­se ryš­kus „ti­kė­ji­mas gė­rio per­ga­le“. Ar leng­va ti­kė­ti pa­pras­tais, bet es­mi­niais da­ly­kais, „kai su­svy­ruo­ja Tie­sos pa­grin­dai“? Ką reiš­kia ne tik apie tai ra­šy­ti, bet ir pa­čiai tuo gy­ven­ti?

Su tie­sa gy­ven­ti yra leng­viau. Daug leng­viau ne­gu dvi­ly­pį gy­ve­ni­mą.

Ta­čiau bū­ti tie­so­je rei­kia drą­sos.

Iš tik­rų­jų taip. Nes rei­kia la­bai daug ko at­si­sa­ky­ti, ne­bi­jo­ti, kad ga­li tu­rė­ti la­bai ne­daug ben­dra­min­čių. Jei esi iš­ti­ki­mas tam tik­riems me­no prin­ci­pams, o pa­sau­lio ten­den­ci­ja yra ki­to­kia, ta­da tu tar­si plau­ki prieš sro­vę.

Koks jū­sų san­ty­kis su mo­der­niz­mu, post­mo­dernizmu?

La­bai ge­ras. Man ne­svar­bu, ar tai mo­der­niz­mas, ar post­mo­dernizmas, ar liau­dies me­nas. Bet jis tu­ri tu­rė­ti pras­mę. Svar­bu tai, ką žmo­gus no­ri pa­sa­ky­ti pa­sau­liui. Jei­gu me­nas tei­gia gė­rį, at­ve­ria žmo­gu­je kaž­ką nau­jo, – ne­svar­bu, ar kū­ri­nys mo­der­nus, ar ne­mo­der­nus. Ta­čiau da­bar daž­nai pras­mę už­go­žia for­ma. For­ma ka­ra­liau­ja ar­ba tam­pa pras­me. Ma­tau daug kū­ri­nių, į ku­riuos įde­da­ma la­bai daug dar­bo, bet tai da­ro­ma dėl to­kios idė­jos, dėl ku­rios ne­ver­ta nė pirš­to pa­ju­din­ti. Nes ta idė­ja ši­to­je gė­rio ir blo­gio prieš­prie­šo­je yra be­gin­klė. Kai ji ne­tar­nau­ja nie­kam – pats blo­giau­sias va­rian­tas. Ar­ba tar­nau­ja toms jė­goms, ku­rioms aš ne­tar­nau­ju. Yra nuo­sta­baus mo­der­niz­mo ir nuo­sta­bių for­mos at­ra­di­mų, bet man me­nas tu­ri tu­rė­ti pras­mę. Ne­su­tin­ku su da­bar­ti­ne for­mu­luo­te, kad me­nas yra kaž­kas, kas at­si­ri­bo­ja nuo mo­ra­lės, nuo na­cio­na­li­nių iš­ta­kų, nuo re­li­gi­jos, nuo pa­čių me­no pa­grin­dų – li­ni­jos, for­mos, spal­vos.

Ko­dėl ra­šy­da­ma ren­ka­tės bū­tent pa­sa­kos žan­rą? Ne ro­ma­no, ne no­ve­lės, ne po­ezi­jos?

Ro­ma­nas tu­ri sa­vo dės­nin­gu­mus, rei­kia tam su­bręs­ti. Esu per daug vai­kiš­ka, kad ga­lė­čiau ra­šy­ti ro­ma­nus. Pa­sa­ka daug ar­ti­mes­nė to­dėl, kad jo­je ga­liu kal­bė­ti apie vi­siš­kai tik­rus ir re­a­lius da­ly­kus, ku­rie, jei aš apie tai kal­bė­čiau ko­kiu ki­tu bū­du, at­ro­dy­tų ne­įti­kė­ti­ni. Man daug kas, apie ką ra­šau, yra vi­siš­kai re­a­lu. Tą su­pran­ta vai­kai.

Ar bū­na, kad ra­šant pats ra­šy­mo pro­ce­sas ,,pa­gau­na“ ir pa­ra­šo­te tai, ko ne­si­ti­kė­jo­te?

Vi­sa­da. Prieš ra­šy­da­ma tu­riu siu­že­tą, ta­čiau nė­ra jo­kios pras­mės kur­ti iš anks­to gal­vo­jant, kaip pa­ra­šy­si vie­ną ar ki­tą da­ly­ką. Nes at­si­sė­dus ra­šy­ti per­so­na­žas, si­tu­a­ci­ja, me­džia­ga ima ir ,,pa­si­ra­šo“, at­si­ran­da pa­tys: pa­ly­gi­ni­mai, spal­vos, kva­pai, jaus­mai... Ra­šy­mas virs­ta iš­gy­ve­ni­mu. Svar­bu pir­mi­nė idė­ja, ku­rią rei­kia tu­rė­ti prieš pra­de­dant ra­šy­ti, o ra­šy­mo me­tu vaiz­dai sklei­džia­si vie­nas po ki­to.

Ar jū­sų kū­ry­bo­je yra bu­vę lū­žių, kri­zių?

Be abe­jo­nės, dar ir ko­kių. Bū­na, kad idė­ja yra, bet aš jos ,,ne­iš­girs­tu“, ne­su­vo­kiu jos vi­di­nio rit­mo. Kar­tais rei­kia il­go­kai luk­te­lė­ti, kol vėl ,,iš­girs­ti“ tei­sin­gai. Idė­ja tar­si at­ne­ša sa­vo pa­sau­lį, tam tik­rą kū­ry­bi­nę mu­zi­ką, rit­mą. Sten­giuo­si sau­go­tis, kad ne­iš­kreip­čiau tik­ros pir­map­ra­dės idė­jos sa­vo in­te­lek­tu, pro­tu, ir ban­dau įsi­klau­sy­ti į tai, ką dik­tuo­ja šir­dis. Jei ne­dir­bu – ma­ne ap­ima be­pras­my­bės jaus­mas. Bet vos tik at­si­sė­du prie dar­bo – be­pras­miš­ku­mo po­jū­tis iš­nyks­ta. Vėl ge­ra.

„Nemunas“ 2005 03 17