Buvau paprašytas suaktualinti Velykų šventę. Tai ką dabar, vėl pragysti apie gėrio, šviesos, teisingumo pergalę, pasirankioti pavyzdžių, kaip ji neišvengiamai apsireiškia šen bei ten? Pavasaris kažkur nusidaigojo, šiemet niekaip nepasuoksi apie jo smagybę, skelbiančią mums prisikėlusio Kristaus žygį per pasaulį. Yra dar folkloras, margučiai ir zuikučiai, jie, rodos, veikia bet kokiomis aplinkybėmis, net diplomatiškai susilaikant nuo Jėzaus vardo. Yra, aišku, ir evangeliniai pasakojimai, galima juos cituoti, aiškinti, apsimesti, jog viską ten supranti ir vos ne savo akimis esi matęs iš kapo pakilusį Viešpatį. Bet ne, kalbos apie numirėlius išgąsdintų skaitytoją, be to, pakvips pasaka, tikrovėje juk palaidotieji ramiai miega, nepateikdami gyviesiems jokių staigmenų. Prieš porą dieną Bernardinų bažnyčios zakristijoje brolis Arūnas ėjo iš proto prisiminęs, kaip per vieną dvasinį renginį kažkokia ponia pareiškė prikėlusi tikrą numirėlį. Girdi, meldėsi, meldėsi, ir tas atsimerkė. O buvo jau atšalęs. Minėjo ir diagnozę, kad būtų tvirčiau. Mudu, aišku, nepagydomi skeptikai, papurkštavom, nutarėm, kad trūksta nuotraukų, liudininkų, pagaliau paties herojaus, ir likome nė kiek nesustiprinę savo tikėjimo realia galimybe kam nors mūsų laikais sugrįžti iš ano pasaulio. Taigi šis Velykų kampas kažin ar labai aktualus skaitytojui.

Ne iš vienų lūpų girdėjau, kaip Velykų dieną, rodos, nei iš šio, nei iš to pratrūkstama didžiu džiaugsmu. Iki tol būna pilka ir be išeities, bet staiga perlieja nežemiškos laimės jausmas. Jeigu ką, net velykinis sniegas nesukliudo. Čia tikrai panašu į pirmųjų Velykų scenarijų. Ir ten iš tuštumos ir sielvarto atsiduriama džiaugsmo jūroje, tokio, kuris neturi priežasties mumyse pačiuose. Evangelija, žinoma, ne charizmatikų būrelis, ji santūri aprašinėdama tiek savo personažų skausmą, tiek džiugesį, tačiau junti, kaip linksta kojos Marijai Magdalietei ar Tomui, persmelktiems akistatos su Prisikėlimo tikrove. Tas didis džiaugsmas, ūžtelėjęs ant vakarykščio sugniuždymo, per amžius bus labai netoli nuo to, kas aną mums svetimą pavasarį turėjo sukrėsti saujelę Judėjos gyventojų. Ir nesvarbu, kad tik akimirka, kad kitiems dvelks pamišimu ar jauno vyno padauginimu, kad po to vėl tarsi atsirandama tose pačiose liūdesio pievose. Visa Velykų švenčių liturgija provokuoja būtent tokį džiaugsmo protrūkį. Palaiko mus tamsoje, prie kapo, o paskui ūmai sutrata, sudunda būgnais, suskardena trimitais, prapliumpa varpų varpeliais. Bet koks persistengimas čia teisėtas, nes tik šitaip, pasidavus džiaugsmo smūgiui, paragaujama dalies tiesos apie Velykas. Tatai galioja, be abejo, ne vien liturgijai. Visose tamsos ir mirties teritorijose tyko tas pats stulbinančio džiaugsmo plykstelėjimas. Jis išduos prisikėlusio Kristaus malonę to ieškantiems ir trokštantiems. Ir netgi tiems, kam svetimos šios sąvokos, Velykų scenarijus bus vienodai dosnus, palikdamas bent lengvutę užuominą, jog ne viskas baigiasi ir ne viskas prarandama ten, kur mes patys jau nebeįstengiame ko nors užčiuopti ir kuo nors remtis.

Keista, bet man Velykos niekada neturėjo saldaus pergalės skonio. Nors prisikėlęs Viešpats su vėliavėle rankose, mirties ir nuodėmės nugalėtojas, dėl to nekyla pagundos gvieštis bet kokių svaiginančių žemiškų laimėjimų. Galiu įsivaizduoti, jog Velykų plano dalies esama ir trispalvės plazdėjime ar panašiuose reiškiniuose, tačiau griebtis to kaip įrodymo, kaip argumento kažkodėl nedrąsu. Velykų džiaugsmas nenuveda į amžinųjų pavasarių žemę, nė vieno žmogaus ar bendruomenės nepadaro triumfuojančiais čempionais. Daug dažniau iš atsitrenkimo į prisikėlusį Kristų širdis sugrunda ir praskysta, užuot pajutusi savo teisumą ir didybę. Jeigu to nėra, jeigu Velykos įkvepia maivymąsi prieš veidrodį, kažin ar tada iš tiesų kaip nors švenčiama avinėlio istorija ir jos aviniška atomazga.

Jaučiu, kad vėl viskas ima kvepėti ne tuo, kuo reikia. Juk Lietuvoje net tautosaka perspėja Joniuką negerti iš avinėlio pėdos. Kvailas, baugštus, nesavarankiškas gyvuliukas. Anoks pavyzdys mums po penkiolikos didingų laisvės metų. Va kad taip paukšteliais pragydus šventų Velykų rytmetį. „Kaip romus avinėlis papjauti”, – toks kalbėjimas apie Viešpatį neįkvepia optimizmo. Kristaus kančios paraštėse turėtų būti pastaba apie padidintos rizikos zoną. Kas nenori avinėliu prabliūti, tegul sustoja ties stebuklais ir gražiais pamokymais. Ten naudinga ir saugu. Nuo Verbų sekmadienio Evangelijoje prasideda nesuprantami dalykai. Audroms ir demonams įsakinėjęs pranašas leisis taršomas it bejėgis kūdikis. Melo Gibsono versijoj kaltė už tai bus verčiama šėtonui ir mūsų nuodėmių baisybei, tačiau man įtarimas, jog Viešpats kaip ir Joniukas neatsargiai lyžtelėjo iš avinėlio pėdos pakeliui į Jeruzalę.

Galbūt todėl kiekvieną sykį per Velykas dabar ima ir prasimuša kažkoks keistas pralaimėjimo ir pergalės mišinys. Anas nesuvaldomo džiaugsmo pliūpsnis ir nulenkta galva. Visa tai staiga perskaitoma paskui Kristų nusekusių vyrų ir moterų veiduose, žodžiuose, judesiuose. Ilgainiui buvau įpratintas iš ten gaudyti didžiausius įrodymus apie Kristaus prisikėlimo tikrumą. Margučiai ar zuikučiai, pavasario grožybės ar bjaurybės tik tiek, kad įsirašytų į bendrą kontekstą. Beje, ir kapinės, jeigu vis dėlto sutinkame prisiminti, kad Velykų pradžioje buvo miręs ir palaidotas kūnas. Ne, čia ne apie tai, jog „Nutrūkusiai stygai” ar kitai tos rūšies įstaigai gresia nuostoliai, jei kažkas stipriai užkrečiamas Velykų tikėjimu. Tiesiog kapinių varteliai kitąsyk taip pat nustėrę stebi, kaip mirtis netenka savo geluonies. Žinoma, ta proga ten nevyksta mitingai ar koncertai, tačiau akys sužimba, pakerta kojas, prarandi žadą. Labai panašiai kaip aną pirmąją savaitės dieną, kada dar nebuvo išaušę.

Dar ir šiandien viskas neišaušo kaip reikiant, kaip norėtųsi. Bet negi diktuosi dangui savo sąlygas? Pats Jėzus nediktavo. Neturėjo užantyje velykinės programos. Iš kitur atsirita drąsa sveikinti Kristaus pergalę pasaulyje. Bažnytinių pralaimėjimų ar savo paties nuosmukių ir aptemimų laikotarpiais. Blaiviai suvokiant, jog visuomet bus daugiau argumentų, jog Velykos geriausiu atveju tik atkopianti pavasario saulutė ir kas nors gardaus ant šventinio stalo.

Nebaisu dėl to ir nepikta. Vakar gavau SMS žinutę su linkėjimais vėl įsivelti į kokią nors gražią istoriją. Įsiveliu į Velykas. Dar sykį. Kažkiek, žinoma, iš profesinės pareigos. Bet užvis labiau todėl, kad negaliu atsilaikyti prieš gražiausią ir skandalingiausią istorijoje scenarijų. Prieš jo atšvaitus gyvenime ar knygose. Prieš aną perveriantį džiugesį ir avinėlio pėdą, ant kurios pataikius, deja, taip ir nelieka kito pasirinkimo.

Aktualu? Nežinau. Galbūt iš tos pusės, kad vyksta tai, kas turi vykti. Kad Velykų aidas neatšaukiamas, danguje ir žemėje. Ramybės ko gero nebus. Kažkas nenumaldomai trauks ir šiemet sušukti ar suinkšti: aleliuja. Ir kad jis prisikėlė ir vis dar eina pirma mūsų.

„Laikas“