Nuomonės nesutampa dėl įvairių veikėjų ir valdančiųjų vaidmenų bei poelgių Kristaus kančios istorijoje, to dėl paties Kristaus elgesio, laimė, yra bendras požiūris. Jam būdingas antžmogiškas orumas, romumas, absoliuti laisvė. Nė vienu gestu ar žodžiu, jis nepaneigė to, ką skelbė savo Evangelijoje, ypač Palaiminimuose.

Tačiau jame nesurasite nieko, kas panašėtų į stoiškos kančios išdidžią panieką. Jo reagavimas į kančią ir žiaurumą yra iki kraštutinumų žmogiškas: jis vaitoja ir prakaituoja krauju Getsemanėje, jis norėtų, kad jį aplenktų taurė, jis ieško savo mokinių palaikymo, šaukia iš nevilties ant kryžiaus.

Prieš keletą metų pasirodęs filmas „Paskutinis Kristaus gundymas“ vaizduoja nukryžiuotąjį, apimtą kūniškų pagundų. Labai taikliai buvo pastebėtas tokio vaizdavimo psichologinis absurdas. Jei prie kryžiaus prikaltas, sudraskytu kūnu, priešininkų įžeidinėjamas Jėzus ir patyrė kokių nors gundymų, tai, aišku, nebuvo kūniškos pagundos, o veikiau paniekos, pykčio ir keršto jausmai.

Tokiam atvejui psalmininkas siūlo ugningus žodžius: „Pakilk, Viešpatie, stokis prieš juos ir parblokšk!“ , tačiau Jėzus necituoja jokių prakeikimų iš psalmių. Jis pakartoja tik 22 psalmės eilutę, kaip šauksmą savo Tėvui: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“. „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino“, sakoma Pirmajame Petro laiške (2, 23). Koks kontrastas su kitu, Makabėjų knygoje parodytu, kankinystės pavyzdžiu! (plg. 2 Mak 7)

Galime nugyventi gyvenimą, sekdami Kristaus šventumo tobulumu, bet taip ir nepasiekdami jo gelmės. Etikos plotmėje atsiduriame ties begalybe. Juk pasaulio istorija nežino panašios į šią mirties. Kai medituojame jo kančią turėtume apsistoti ties šventumo veikėju, o ne ties jį supančiųjų piktžodžiavimu ir menkumu.

Norėčiau pabrėžti vieną šito Kristaus antžmogiškumo savybę, pasireiškusią per kančią: jo tylą. „Jesus autem tacebat" - „Jėzus tylėjo“ (Mt 26, 63). Jis nutilo Kajafo akivaizdoje, jis nutilo Piloto, kurį suerzino ši tyla, akivaizdoje, jis tylėjo ir pas Erodą, kuris vylėsi išvysti jo daromą stebuklą (plg. Lk 23, 7).

Jėzus tylėjo ne todėl, kad jis būtų nusprendęs taip elgtis ar protestuodamas. Jis atsakydavo į visus aiškius klausimus, kuriuos jam užduodavo žmonės, ieškodami tiesos, ir net šioje situacijoje jis be pykčio pratarė nors tik kelis, bet esmingus žodžius. Jo tyla yra iš meilės.

Kenčiančio Jėzaus tyla yra raktas į Dievo tylą. Kai kakofonija tampa pernelyg stipri, vienintelis būdas kažką pasakyti yra nutilti. Iš tiesų Jėzaus tyla kelia nerimą, suerzina, apreiškia tariamų žodžių netiesą, kaip ir tuomet, kai jis nutilo svetimaujančios moters kaltintojų akivaizdoje.

„Neturime kalbėti to, apie ką negalime kalbėti“, byloja žinomas lingvistinio pozityvizmo posakis, kuris (prieš jo autoriaus intenciją) pašalina bet kokią galimybę kalbėti apie Dievą ir pačią teologiją, tačiau kuris gali įgauti savo tikrąją bei giliąją prasmę Jėzus atveju. „Tiek daug dalykų arba tik vieną, bet didelį kaip jūra, aš tau norėčiau pasakyti“, - sušunka apie mirtį vienos poemos herojė. Šiuo žodžius galėtume perkelti į Jėzaus lūpas. Jis turėjo pasakyti tik vieną dalyką, bet tokį didingą, kad žmonės nebuvo pasirengę jį išgirsti. Jis bandė tai išsakyti Piloto akivaizdoje žodžiu „tiesa“, tačiau žinome kuo viskas baigėsi.

Kiekvienas asmeniškai turi apmąstyti šią kenčiančio Kristaus savybę. Mūsų rutuliotų istorinių svarstymų akivaizdoje, turime atverti savo dvasią beribei nuostabai, užsidegimui ir dėkingumui Kristui. Sutikime, kad jo meilės bei kančios didingumas sujaudintų mus, savo širdies gelmėse sakančius: „Adoramus te, Christe, et benedicimus tibi, quia per sanctam crucem tuam redemisti mundum“ – „Garbiname, tave, Viešpatie, Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“.

Vertė Tomas Viluckas

Bernardinai.lt

Tėvas Ranieras Cantalamessa OFM. Cap. Velykos istorijoje: „Žodinė prasmė rodo, kas vyko“ (I)

Tėvas Ranieras Cantalamessa OFM. Cap. Velykos istorijoje: Ar galime tikėti Jėzaus kančios aprašymais? (II)