UNESCO atstovų ataskaitoje apie pažeidimus Vilniaus senamiestyje, be kita ko, pabrėžiama:
- jei pokyčiai Senamiestyje tebevyks taip greitai, per keletą metų Senamiesčio atmosfera labai pasikeis;
- Senamiestyje vyksta šiurkštūs pažeidimai, kurie nesuderinami su reikalavimais, keliamais Vilniui, kaip pasaulio paveldo vietovei (pvz., devynių aukštų viešbutis „Novotel“ Gedimino prospekte, „Žydų kvartalo atkūrimas“ ir pan.);
- didžiausią susirūpinimą kelia Senamiesčio apsaugos zonoje esantys aukštuminiai bokštai, labai keičiantys miesto panoramą;
- buvusių statinių atkūrimas žaliuose viešuosiuose plotuose nepateisinamas;
- matėme pakeitimų ir statybos atvejų, kurie neatitinka ne tik pasaulio paveldo, bet ir paprasto paveldo apsaugos standartų.

Šios tarptautinių ekspertų pastabos nėra jokia naujiena miesto valdžiai – apie tai čia, Lietuvoje, kalbama ne vienus metus. Neatsitiktinai 2004 m. savivaldybės patvirtintas aukštuminių pastatų (hanerių) planas dešiniajame Neries krante nuo Vilniaus paveldo sergėtojų paslėptas po tokiu apgaulingu pavadinimu Apribojimų aukštuminių pastatų statybai schema“. Gera viso dabartinio mero „naujalietuviško“ veikimo stiliaus iliustracija. Po UNESCO pastabų jis, be kurio parašo ant leidimo statybai negali atsirasti joks pastatas nei Senamiestyje, nei Žvėryne, pirmasis akimirksniu nutaisė susirūpinusį veidą (kaltų nebeliko), pirštu pagrūmojo „į Senamiestį besibraunantiems neklusniems verslininkams“ ir paskyrė premiją vienai aktyviai Senamiesčio saugojimo bendruomenės narei.

Meras uoliai ėmėsi UNESCO atstovų pasiūlymo - pradėjo kurti dar vieną „darinį“ Senamiesčiui nuo valdžios savivalės (suprask, nuo pačių savęs) saugoti. Mero manymu, tokiai priežiūros institucijai turėtų vadovauti savivaldybės įsteigtos įmonės, unikaliu pavadinimu (įsiskaitykite) „Senamiesčio atnaujinimo (ne išsaugojimo!) agentūra“, direktorius.

Lyg UNESCO pastabose nebūtų aiškių aiškiausiai pasakyta – dar pora tokių „atnaujinimų“, ir Senamiesčio dvasios neliks.

Vilniaus senamiestis pripažintas kaip visam pasauliui svarbi kultūros vertybė (beje, net Europos sostine vadinamo Paryžiaus senamiestis neturi tokio išskirtinio statuso) dėl savo stilių įvairovės - gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir jų unikalaus vientisumo, dėl žaliųjų miesto skverų, nesugadinto kraštovaizdžio bei aplinkos. Būtent dėl vientisos įvairovės – nė vienas stilius nesistengė kito akiplėšiškai užgožti ar pavydžiai uždengti. Viduramžių meistrai su tokia meile formavo Vilnių, taip išradingai išnaudojo jo kalvotą reljefą, kad įvairių epochų stiliai ne tik nekonkuravo tarpusavy, nesistengė primesti savo istorinio išskirtinumo, bet subtiliai papildydavo, netgi paryškindavo vienas kitą, o iš įvairiausių miesto pusių, pirmiausia iš pagrindinių įvažiavimų į sostinę, vadinamųjų miesto traktų, atsiverdavo smailūs bažnyčių bokštai, Gedimino pilis, Trijų kryžių kalnas.

Dabar sąmoningai užstatomi visi traktai ir taip ilgai saugoti svarbiausi miesto akcentai: nuo Vingio parko prieigų, šalia senųjų vokiečių kapinių jau nebematyti Lukiškių bažnyčios, Šv. Rapolo bažnyčia baigiama uždusinti daugiaaukščių šešėliuose, vis mažiau lieka vietų pasigrožėti modernistų neužgožta senojo Vilniaus panorama.

Paprastai miestuose ir miesteliuose bažnyčios būdavo statomos taip, kad taptų viso miesto centru, atkreiptų akį net toli už miesto ribų. Taip buvo nusakomos gyventojų vertybės, pasaulėžiūra, prasmė ir esmė, dvasios pirmenybė prieš buitį ar pramogas. Todėl bolševikai nespėtas nugriauti bažnyčias ne tik versdavo sandėliais ar net ateizmo muziejais, bet taip pat įvairiausiais būdais stengėsi uždengti jas iš išorės, ypač nuo pagrindinių traktų pusės, miesteliuose dažniausiai pastatydami vandentiekio bokštus ar bent jau fermas (kai kam ir tai atrodė gražu). Dabar jau statome estetiškiau, šiuolaikiškiau – vandentiekio bokštus keičiame į daugiaaukščius.

Kai prieš gerus penkerius metus Vilniuje, prie Žvėryno ribos dešiniajame Neries krante, ties Ukmergės gatve, išdygo pirmasis „haneriukas“, tokia žalia bedvasė stiklinė dėžė, sostinėje ir visoje Lietuvoje užvirė iki dabar besitęsiantys ginčai dėl grožio ir šiuolaikiškumo sampratos. „Gražu – bjauru, modernu – svetima, puošia ar dergia?“ Ko tik neprisiklausome ir dabar, ypač didžiųjų mero globojamų firmų užsakytuose straipsniuose: kad tai naujausias mados klyksmas (kaip minėjau pirmoje dalyje, modernizmo banga kartu su dangoraižių bumu istorinių miestų centruose atgyveno prieš 30 metų), tapsiantis vos ne nacionaliniu šedevru, panašiai kaip Eifelio bokštas ar net Sidnėjaus operos teatras. Šio lietuviams unikalaus statinio autorius buvo net apdovanotas pirmąja metų premija – manau, už tai, kad pramušė ledus ateities daugiaaukščiams. Dabar jau tas „nacionalinis šedevras“ senai pamirštas - juo tampa kiekvienas naujas, vis didesnis pastatas.

Tikriausiai ir mums, turintiems savo architektūrinio grožio sampratą, neišvengiamai reikės pereiti tą aborigenišką laikotarpį, kai į pigius stikliukus iškeičiamos amžių patikrintos vertybės. Nors ką čia slėpti – skaudu, kad atkūrus nepriklausomybę nesugebėjome išgirsti labiau patyrusių savo kolegų architektų iš Vakarų geranoriškų perspėjimų – nekartokite mūsų padarytų klaidų penktajame-aštuntajame dešimtmetyje. Tam tikru atžvilgiu jums pasisekė, sakė jie, kad sovietmečiu dalis Senamiesčio „užsikonservavo“, kad jo nenusiaubė modernizmo uraganai ir neužspaudė nevaldomų milžiniškų pinigų slėgis (beje, tie perspėjimai surašyti ir visose tarptautinėse konvencijose, kurias Lietuva yra pasirašiusi, ir privalėtų jų laikytis).

Dabar matome, kad aklas ir nejautrus modernizmas kultūros atžvilgiu gali būti taip pat pavojingas, kaip ir sovietinė okupacija – ši bandė sunaikinti mūsų istorinį atminimą, menkindama istorijos, architektūros ir kitokį paveldą, atlikdama fasadinę, kvartalinę restauraciją, arba dar geriau - netvarkydama jo visai, leisdama jam tiesiog natūraliai griūti (ačiū, Dievui, senieji pastatai buvo patvaresni, nei valdžia tikėjosi). Tačiau tada visi žinojome, kad taip su mūsų šimtmečių kultūra elgiasi barbarai okupantai, vykdydami politinius siekius, todėl tam priešinomės ir neretai sėkmingai. Šiandienis „naujalietuviškumas“, grindžiamas šūkiu - ateinančioms kartoms paliksime savo laikotarpio amerikoniškų ar kiniškų dangoraižių Gedimino pilies fone kultūrą - pavojingas tuo, kad savo neišmanymu, savanaudiškumu, vienadieniais tikslais esame patys sau priešai, griauname tai, ko nesunaikino karai, marai ar net paskutinis okupacinis 50-metis.

Tačiau didžiausią pavojų kelia ne estetika, bendras mūsų išprusimas ar architektūrinio grožio suvokimas. Sakyčiau, netgi atvirkščiai – bent jau mūsų elito estetinis suvokimas dar nėra toks prastas: absoliuti dauguma modernistų architektų, savo šiuolaikiniais darbais būtinai bandančių „papuošti“ Senamiestį, daugiaaukščių projektuotojai ir užsakovai, net ir pagrindinis modernaus Vilniaus kūrėjas – pats meras Artūras Zuokas gyvena ne savo naujuose „šedevruose“, ne dangoraižių viršūnėse ar stiklinėse dėžutėse, bet tuose nusenusiuose nebemadinguose Senamiesčio namukuose. Vadinasi, ten jaukiau, maloniau, gražiau? Vadinasi, kalta ne estetika? Tai iš kur tas dangoraižių bumas? Kodėl toks nenoras palikti savo modernistinį pėdsaką toliau nuo Gedimino pilies, kur nors ant Karoliniškių kalvų, Pilaitėje, Baltupiuose, kodėl žūtbūt braunamės į pačią Vilniaus širdį ar blogiausiu atveju ropščiamės su buldozeriais bent jau ant Šeškinės ozo – unikalaus geologinio paminklo?

Iš meilės Tėvynei? O gal iš meilės pinigams, kaip dabar madinga dangstytis kitu žodžiu – investicijoms?

Kodėl rinkimų programose žadame visomis išgalėmis kovoti su transporto kamščiais, rytais ir vakarais jau po kelias valandas beviltiškai paralyžiuojančiais mūsų sostinę, o realiame gyvenime miesto centre vieną po kito sėjame „Maximas“, įvairiausių biurų dangoraižius, aukštuminius viešbučius, pramogų ir poilsio centrus – viską, kas skatina kuo didesnį automobilių srautą į miesto vidurį ir dėl ko mus prieš dešimtmetį įspėjo tie patys užsienio ekspertai?

Kas tai - neišmanymas, naivumas? Ne. Pinigai.

Kodėl „gausinam“ dviratininkų gretas, tik dalydami oranžinius dviračius, užuot tiesę tikrus dviračių takus ir taip mažinę oro užterštumą bei automobilių srautus į centrą? Todėl kad mums rūpi ne dviratininkai, ne ekologija- tik „oranžinis“ įvaizdis per rinkimus ir pinigai tarp jų.

Kodėl visas dėmesys tik miesto centrui ir toks abejingumas priemiesčiams? Atsakymas tas pats – pinigai. Ten daug mažesnė nekilnojamojo turto vertė, ten nėra brangaus (pinigų atžvilgiu) panoraminio Senamiesčio vaizdo.

Puikiausias pavyzdys - kaip geriausias architektūrinis projektas įvertintas jau minėtas pirmasis žaliasis „haneriukas“ dešiniajame Neries krante, kažkaip „netyčia“ visiems atvažiuojantiems nuo Ukmergės uždengęs kelis šimtmečius formuotą, šauniai atsiveriančią miesto panoramą.

Būdavo, leidiesi nuo kalno Ukmergės plentu ir pamažu jauti, kaip tave sveikina Vilnius: iš pradžių Neries vingis, po to išdygstanti Gedimino pilis... Dabar visas nuolydis nuo kalno - žalias „haneriškas“ aklumas. Vieta parinkta labai apdairiai, kad visas panoramos grožis tektų vienam namui. Su tokiu vaizdu pro langus smarkiai padidėja nekilnojamojo turto vertė: kuo daugiau miestelėnų ir miesto svečių praranda galimybę grožėtis tuo vaizdu, tuo aukščiau kyla kiekvieno nuomojamo biuro kaina. Dar svaigesnė turėtų būti dešiniajame Vilniaus krante vietoj Sporto rūmų planuojamų statyti daugiaaukščių pastatų vertė: juk bus su vaizdu tiesiai į Gedimino pilį ar net aukščiau jos!

Taip gudriai už įnirtingų ginčų dėl estetikos, sąmoningai primetamų nevisavertiškumo kompleksų „likti vyžotais būrais“ (pasauliniai naujųjų technologijų lyderiai japonai, savo salose dūstantys nuo vietos trūkumo, sugeba apsaugoti nuo dangoraižių savo istorinius miestus, tokius kaip senasis Kiotas, o japonės net vidury naujosios sostinės Tokijo nesigėdi savo kimono ir senovinių medinių batelių) paslepiami esminiai tikslai: kuo pelningiau parduoti senojo Vilniaus grožį ir mūsų visų istoriją.

Bernardinai.lt