Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčią XV a. pradžioje pastatydino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vytautas. Iki tol katalikiška koplyčia turėjo būti įrengta tik pilyje, o miestelyje veikė to paties valdovo kiek anksčiau funduota stačiatikių cerkvė, turbūt būta ir karaimų maldos namų.

Naujoji parapijos bažnyčia, liudijusi valdovo pastangas plačiau skleisti neseniai priimtą katalikų tikėjimą, išsiskyrė ne tik kunigų išlaikymui skirtų žemių turtingumu bei privilegijų gausa, bet ir paties pastato dydžiu bei iškilmingumu, taip pat ir Dievo Motinos atvaizdu, manoma, paties Vytauto dovanotu bažnyčiai ypatingo palankumo ženklan. Šios bažnyčios istorijoje, regis, nebūta itin didelių permainų ar sukrėtimų: jos tarsi nepalietė nei reformacijos banga, nei carizmo ar tarybų valdžios antikatalikiška politika. Po karų ir gaisrų, kurių neišvengė nė viena Lietuvos šventovė, atstatoma ir remontuojama Trakų šventovė pamažu keitė savo pirminį gotikinį pavidalą į rūstokai geometrizuotas baroko formas.

XIX a. vienoje šoninėje koplyčioje savo mauzoliejų įsirengė Trakų paviete dvarus turėjusi Riomerių giminė, garsėjusi neeiliniais visuomenininkais ir dailininkais. Tačiau ši išorinė ramybė yra apgaulinga. Trakų bažnyčios gyvenimas pulsavo kartu su jos brangiausios relikvijos - Dievo Motinos paveikslo - audringa istorija. Legenda sako, kad atvaizdą bažnyčiai dovanojęs didysis kunigaikštis Vytautas savo krikšto proga jį buvo gavęs iš Bizantijos imperatoriaus. Tai turėjo būti kopija Bizantijoje garsios Marijos ikonos, su kuria buvo siejama XII amžiuje pasiekta krikščionių pergalė prieš persus ir hunus. Nors pastaruoju metu tyrinėtojai yra linkę abejoti, kad iki mūsų dienų išlikęs paveikslas yra tas pats Bizantijos valdovo dovanotasis, tačiau pats dovanojimo faktas yra tikėtinas. Gali būti, kad mus pasiekė vėlyvesnė to atvaizdo kopija, beje, taip pat dar ne kartą pertapyta.

Vos keliems dešimtmečiams prabėgus nuo bažnyčios pastatymo, Trakų Marijos paveikslas ėmė garsėti prie jo patiriamomis malonėmis, o nuo XVII a. pradžios jo kultas išplito visoje Lietuvoje. Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, pirmasis suorganizavęs piligrimų kelionę iš Vilniaus į Trakus ir pats basas ėjęs didžiulės procesijos priekyje, davė pradžią jėzuitų organizuotiems kasmetiniams maldininkų žygiams, poetiškai aprašytiems Mikalojaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraščiuose. Visų luomų tikintieji - nuo valstiečių iki karalių, lankydavo šį paveikslą maldaudami pagalbos ar užtarimo, ne kartą svarbiausiais krašto istorijos momentais ir atvaizdas atkeliaudavo į Vilnių, kad taptų savo vaikų neapleidžiančios Dievo Motinos paguodos ženklu, o karų metais jam pačiam lyg persekiojamam pabėgėliui tekdavo prašyti žmonių globos ir slapstytis ne tik vyskupų rūmų užkaboriuose, bet ir paprastoje kaimo troboje.

Bėgant šimtmečiams, šis paveikslas tapo tokiu ryškiu Mergelės Marijos globos besišaukiančių žmonių tikėjimo atspindžiu, kad 1718 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis nesunkiai išrūpino leidimą jį vainikuoti Vatikano atsiųstomis popiežiškomis karūnomis. Tai buvo pirmasis Marijos paveikslas Lietuvoje, pagerbtas regimais dangaus ir žemės valdovės ženklais. Vilniaus jėzuitų akademija aštuonias atnaujintos bažnyčios konsekravimo ir paveikslo vainikavimo dienas paminėjo garsiais pamokslais ir filosofiniais disputais Švč. Mergelės garbei. Nors nuo XIX a. Trakų Marijos kultą vis labiau nustelbė Vilniaus Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo šlovė, atlaidų dienomis į Trakus ir dabar dar suplaukia būriai maldininkų. Juos pasitinka ramus ir giedras Skaisčiosios Mergelės žvilgsnis ir laiminantis vaikelio Jėzaus gestas, ir Marijos rankoj tebežydinti trapi gėlė.

Nuotraukos iš www.turizmotinklas.lt

Bernardinai.lt