Tabariškėse, nedideliame Šalčininkų rajono kaime, yra be parapijiečių retai kieno lankoma Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. O ir parapijiečių dabar belikę tiek nedaug, kad sunku įsivaizduoti, jog 1770 m., kai bažnyčia buvo statoma, jų skaičius viršijo 6 su puse tūkstančio. Be to, netoliese gyvavo gan turtingas fundatorių dvaras, o šventove nuolat rūpinosi senosios regulos karmelitų vienuoliai, gyvenę prie bažnyčios pastatytame vienuolyne, kuris iki mūsų dienų neišliko.

Manoma, kad pirmąją bažnyčią šioje vietoje dar XVI a. pradžioje pastatydino Vaitiekus Taboras, nuo kurio pavardės kilo ir valdų pavadinimas. Tačiau apie šios bažnyčios likimą jokių žinių nėra. Kadangi XVI a. apylinkėse buvo įsikūrę daugiausia totoriai, gali būti, kad katalikų bažnyčia ilgainiui sunyko. Vėliau iš totorių žemes ėmė supirkinėti bajorai, išaugusios valdos ėjo iš rankų į rankas, kol XVII a. antrojoje pusėje atiteko Skarbek-Važinskiams. Ši giminė valdė Tabariškes iki Antrojo pasaulinio karo. 

Naujos bažnyčios ir vienuolyno fundatoriumi buvo karaliaus Augusto III favoritas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Mykolas Važinskis. Jis apsigyveno Tabariškėse ir pastatė čia pirmąjį dvarą. Šis ne tik turtingas, bet ir išsilavinęs žmogus mirė praėjus vos trejiems metams po bažnyčios pastatymo ir buvo palaidotas jos kriptoje. Šventovė, kuriai parinktas fundatoriaus globėjo Šv. Mykolo Arkangelo titulas, jau statant buvo numatyta kaip šeimos mauzoliejus, o prie jos įkurdinti ir dosniai aprūpinti karmelitai turėjo nuolat melstis už savo geradarius. Keletas bažnyčios sienose išlikusių paminklinių lentų ir mums primena jų pavardes. Dvaro paveldėtojai toliau rėmė karmelitus, kuriems XIX a. pradžioje pavesta rūpintis ir parapija. Iki vienuolyno uždarymo jie buvo tikra parapijos siela - rūpinosi mokykla, išlaikė ligoninę ir vargšų prieglaudą. 1832 m. vienuolyną panaikinus, bažnyčia liko veikianti, nors ir ketinta ją taip pat uždaryti. Medinį pastatą teko keletą kartų remontuoti, XIX a. pabaigoje buvo pakeisti sienojai, bet išsaugotos XVIII a. architektūrinės formos. Iš išorės bažnyčios pastatas atrodo gan paprastas, išsiskiria tik banguotas fasado frontonas, bandantis atkartoti mūrinių barokinių statinių plastiškumą. Visas bažnyčios grožis atsiskleidžia įžengus į vidų. Keistą, kontrastingą jos erdvę pripildo mediniai gausiai drožinėti barokiniai altoriai ir tiek daug autentiškų senosios įrangos detalių, kad Tabariškėms galėtų pavydėti ne viena sostinės bažnyčia. 

Archyviniai šaltiniai mini, kad mirus bažnyčios fundatoriui dvare liko daugybė įvairiausių meno dirbinių, tarp jų - nemažai relikvijorių. Greičiausiai Mykolas Važinskis turėjo ypatingą polinkį šventųjų relikvijoms, nes ir bažnyčiai jų išrūpino visą kolekciją. Keisčiausių formų ryškiai spalvoti mediniai ir metaliniai indai, saugantys įvairių kankinių bei šventųjų atminimą, liudija baroko epochos žmonių gilų tikėjimą šventųjų užtarimu ir bendravimu. Išlikę senieji liturginiai drabužiai, indai, XIX a. pradžioje Vilniuje išlietas varpas. Visi šie dirbiniai pasižymi ne tiek didele prabanga ar aukštu profesionalumu, kiek atlikimo nuoširdumu, atspindinčiu paprastą, bet gilų bajorijos pamaldumą. Barokiniai altoriai patraukia žvilgsnį vešliomis, turtingomis formomis, tarsi spinduliuojančiomis gyvybingumą. Tarp altorių paveikslų išliko ir keletas labai vertingų kūrinių. Vienas iš gražiausių tapybos darbų šioje bažnyčioje - Kristaus su nendre atvaizdas. Išganytojas vaizduojamas jau nuplaktas ir išjuoktas, vainikuotas erškėčiais ir laikantis nendrę - jo keistosios karalystės skeptrą. Visą paveikslo foną, taip pat Kristaus apsiaustą ir vainiką dengia sidabriniai aptaisai. Šalia jų metalinio spindėjimo dar labiau išryškėja liūdno, bet ramaus Jėzaus veido šiluma ir švelnumas. Vien dėl šio veido verta ištrūkti iš savos kasdienybės rūpesčių ir nors kartą atvažiuoti į Tabariškes.

Bernardinai.lt