Videniškiai - nedidelis, bet senas miestelis netoli Molėtų. Keletą šimtmečių jis priklausė kunigaikščių Giedraičių giminei. XVI a. viduryje Motiejaus Giedraičio rūpesčiu čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, bet jau po kelių dešimtmečių jo palikuonys nusprendė ją perstatyti. Vietoj kuklios medinės dvaro bažnytėlės nuspręsta išmūryti patvaresnę šventovę ir prie jos įkurti atgailos kanauninkų vienuolyną. Vienuolijos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Atgailos kanauninkai, populiariai vadinami baltaisiais augustinijonais, kaip misionieriai veikė Lietuvoje nuo pat krikščionybės įvedimo ir buvo gan mėgstami dėl uolaus apaštalavimo bei kuklaus gyvenimo būdo. Bet Giedraičiai turėjo ypatingų priežasčių jiems remti, nes XV a. pabaigoje Krokuvos vienuolyne miręs ir 1544 m. palaimintuoju paskelbtas Mykolas Giedraitis kaip tik priklausė šiai vienuolijai. Giedraičių giminė uoliai palaikė naujo palaimintojo kultą, akivaizdžiai siekdama jo kanonizacijos.

Naujoji Videniškių bažnyčia ir buvo sumanyta kaip palaimintojo Mykolo kulto židinys, o kartu, žinoma, kaip šeimyninis mauzoliejus. 1618 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo perduoti ordino provincijolui Ipolitui Žepnickiui ir nuo tada tapo Lietuvos atgailos kanauninkų centru. Vėliau, kitose šalyse atgailos kanauninkų vienuolijai išnykus, Videniškėse apsigyveno ir ordino generolas. Nuo pat vienuolyno veiklos pradžios jo vyresnysis turėjo infulato titulą, tai yra per religines apeigas turėjo teisę naudoti vyskupo insignijas. Pats vienuolynas gavo abatijos statusą. Čia veikė noviciatas, filosofijos ir moralinės teologijos studijos. Vienuolių kultūrinės veiklos pobūdį gerai atspindi XVIII a. viduryje Videniškiuose gyvenusio kunigo Mykolo Olševskio parašyta knygelė „Broma atverta ing viečnasti”, įgijusį populiarumą ne dėl teologinių įžvalgų gilumo ar išvedžiojimų mokslingumo, bet dėl spalvingos ir gyvos pasakojimo kalbos bei neįmantraus turinio.

Gyvenamieji vienuolyno pastatai buvo paprasti, mediniai, tik XVIII a. antrojoje pusėje pastatyta infulato rezidencija mūrinė. Ir bažnyčia, nors iš karto buvo statyta atsižvelgiant į jos reprezentacinę ir memorialinę paskirtį, yra palyginti nedidelė bei gan santūrių formų.

1832 m. vienuolyną uždarius, šventovė tapo parapine. Šis pasikeitimas smarkiai paveikė religinį parapijos gyvenimą, bet mažai įtakojo bažnyčios vidaus išvaizdą - nuo to laiko ji tapo savotišku istorijos paminklu. Dar ir dabar įėjus į ją lengvai pastebimi Giedraičių šeimos ir baltųjų augustinijonų veiklos ženklai. Šoninėje koplyčioje, kurios kriptoje palaidoti fundatorių šeimos nariai, tikinčiuosius pasitinka švelnus ir paprastas palaimintojo Mykolo Giedraičio atvaizdas. Nuolankia tarnyste ir asketišku gyvenimo būdu garsėjęs vienuolis pavaizduotas klūpantis prieš altorėlį, ant krūtinės sukryžiavęs rankas maldai. Presbiterijoje įmontuotose antkapinėse plokštėse lygiai taip pat - klūpantys tylioje adoracijoje prieš Nukryžiuotąjį - įamžinti ir du bažnyčios istorijoje svarbiausi asmenys - fundatorius ir pirmasis vienuolyno viršininkas.

Visi šie atvaizdai liudija seną atgailos kanauninkų dvasinio gyvenimo tradiciją, paremtą Kristaus kančios apmąstymu ir pasiryžimu priimti bei tęsti ją savo gyvenimuose. Kaip vilties ir tikėjimo ženklas virš visų jų iškyla neįprastai džiaugsminga didžiojo altoriaus glorija – čia, spindulių apsuptyje, debesų ir angelų aureolėje, pavaizduotas Prisikėlęs Kristus. Jis nelaiko pergalės vėliavėlės, tačiau kryžiaus ženklu plačiai ištiesia žaizdotas rankas, lyg ketindamas apglėbti visus prie jo kojų suklupusius žmones. Stiprus vėjas plaiksto jo balto drabužio ir raudono apsiausto klostes, kartu išjudindamas ir visą bažnyčios interjero ramybę bei rimtį.

Bernardinai.lt