Pradžia, kokios niekas negeistų

Jei kas pasakys, jog šiais laikais nėra nieko paprasčiau, kaip keliauti (vizų nereikia, bilietų semkis kada ir kiek nori...) – iš tolo apeikit tą žmogų! Negeras, nenuoširdus pilietis. Nes jis arba nieko neišmano, arba klastingai nutyli tuos dalykus, kurie kelionėj yra patys svarbiausi! Antai vos pradėjus galvoti apie lagaminą ar batus būtinai paaiškės, jog būtent tinkamo lagamino ir patogių batų tau kaip sykis ligi šiolei nebuvo duota, o kur dar visokie sveikatos draudimai, neužbaigti darbai, neišpildyti pažadai, kažkieno globai paliktini šunys ir katės, apverktini pinigėliai!..

Kelionėn į Italiją su žmona pradėjome ruoštis prieš gerus tris mėnesius. Viskas buvo iš anksto numatyta, žmona net italų kalbos pradžiamokslį įveikė – tačiau likus porai savaičių iki išvykimo ją patiesė gripas, netrukus kritau ir aš... Galiausiai mirė pats Popiežius. Geranoriai tarpininkai Romoje staiga liovėsi atsakinėję į mano elektroninius laiškus, jei kas ir atsakė, tai tik taip: viešbučiai užkimšti, dūstam maldininkų kamšalynėj...

Argi ne beprasmiška kakti į Romą masinės katalikų invazijos metu? Dievaž kur kas protingiau pakiūtoti savajam Šventosios užutėky... Juolab kad Italijoje šįsyk (pirmą kartą joje lankiausi prieš ketvirtį amžiaus, po instruktažo Maskvoje vaikščiojom tada po Romą susitvėrę rankutėmis kaip mažvaikiai...) mums rūpėjo ne pramogos, o konkretus ir kruopštus darbas: surinkti trupinius, kuriuos praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje paliko Romoje mano būsimos knygos herojai anykštėnai.

Kam visa tai pasakoju? Kad pats pasirodyčiau kankiniu? Ne: programa, kaip sakoma, užrašyta danguje, Didžiojo metraštininko, aš – tik pilka bitelė kryžkelėj, kas manęs laukia pasukus kairėn ar dešinėn, dar nežinau... Kol kas suprantu tik tiek, jog visi ir viskas priešinasi mūsų kelionei; man kyla tik vienas (ne, ne leniniškas!) klausimas: ką daryti? Kelionių agentūros pigių aviabilietų nekeičia, o jei priima atgal, netenku pusės pinigų; nors vis dar siuntinėju į įvairais instancijas SOS, pastogės nebežada net Lietuvių namai Romoje... Po galais! Beliko pasikliauti Lietuvos ambasados darbuotojos Sondros Litvaitytės patarimu prašytis prieglaudos jos pažįstamo italo namuose...

Pirmasis atradimas Romoje – lietuvių literatūros klasikas

Po šešių dienų atsikėlus iš patalo, mušė prakaitas ir linko kojos. Vis dėlto reikėjo kastis su nešuliais iš Anykščių į Vilnių. Laukė garantuota nemigo naktis (lėktuvas iš Vilniaus į Varšuvą išskrenda paryčiui), šešios valandos trepsėjimo skersvėjų košiamame oro uoste iki reiso į Italiją. Diena buvo tikrai ,,ilga kaip šimtmečiai“.

Kai pagaliau pasiekėme Romą, pylė šaltas lietus, dantis tvinkčiojo, dešinysis žandas pasunkėjo kokiu puskilogramiu; o dar buvo sekmadienio vakaras, arčiau neveikė jokia vaistinė... Išgėriau visų turėtų tablečių po vieną ir atsiguliau. Iš nevilties ir bejėgiškumo.

Naktį maniau, numirsiu. Degino sausas karštis, net prakaito nebeišsunkiau.

Rytą nubudęs nustebau: gyvas! Apsičiupinėjau žandą: nukaręs, bet nebeskauda, gal užteks ir antibiotikų. Dangus skaistut skaistutėlis, žydi kaip... lietuviška žibuoklė! Kaip folklorinės lietuvaitės akys... Stebuklas! Kas man pasakys, kodėl taip ilgai kamavausi Lietuvoje – ir per naktį pagijau Romoje?..

Ir žinote, ką aš tada, antrąkart gimęs, pro lango plyšį spoksodamas į žydrą Romos dangų, prisiminiau? Nepatikėsit: Antaną Vienuolį-Žukauską. Rašytoją, regėtą dar vaikystėje (buvo kaimynas), universitete studijuotą jo kūrybą. Niekad per daug ja nesižavėjau – atrodė kaimietiška, nuobodoka. Bet štai prieš kelionę perskaičiau jo reportažus iš Vakarų Europos, rašytus 1930-1931 m. O, kad raštingi šiandienos keliauninkai turėtų tiek gaivių pajautų, rastų tiek nenuvalkiotų žodžių, palyginimų, gyvų dialogų, nevengtų asmeninės nuomonės ir nebijotų suklysti!

Didžioji mūsų spaudos dalis, deja, nūn perša neva objektyvų, informatyvų, tačiau iš tiesų impotentišką standartą su grynai komerciniu turiniu, nestilingą, negyvą kalbą, kurios autoriumi galėtų pasirašyti ir mašina... Tuo tarpu ,,senolio“ klasiko užrašai įdomūs, pagaulūs ir šiandien. Ypač žavus, žaismingas jo smalsios ,,lietuviškos nosies“ sukiojimas į visas keturias puses, gebėjimas apčiuopti neformalų, nedemonstratyvų pirmąsyk matomo gyvenimo pulsą.

Ar ne per daug avantiūristiška būtų ištrūkus iš nuošalios, tyliai žalios ar žaliai tylios lietuviškos oazės tapyti išoriškai ,,teisingą“ pasaulio (šiuo atveju – Italijos) paveikslą? A. Vienuolis-Žukauskas ir nesiekė nei enciklopedinio tikslumo, nei politinių apibendrinimų, nesidėjo išminčium, nesivaikė pigaus populiarumo – jis tik paleido pasaulin juostą įspūdingų vaizdų, autentiškų išgyvenimų. Ir – įsimintino likimo lietuvę  Aldoną Tijūnaitytę, užaugusią Italijoje. Bet man svarbesnė iš Anykščių kilusi prieškario Europoje garsi operos dainininkė Ona Zabielaitė-Karvelienė, beveik užmiršta tragiško likimo menininkė, kurios pėdomis aš ir atsekiau... 

Be popiežiaus Roma, Lietuva...

Buvo praėję vos pora dienų po popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių. Tačiau netgi Šv. Petro aikštėje neberadome televizijos ekrane tyvuliavusio maldininkų vandenyno. Tiesa, gausu buvo gatvės prekeivių, pardavinėjusių suvenyrus su Šventojo Tėvo atvaizdu (biznis, galima spėti, buvo fantastiškas!), įspūdingai atrodė ir bazilikos vartų link nusidriekusi turistų eilė. Bet kol mes sukinėjomės, dairėmės ir fotografavomės, ji ištirpo tiesiog akyse – ir mudu lyg niekur nieko įsprūdome į didžiausią pasaulio bažnyčią.

Per tas dešimt dienų, praleistų Romoje, nesyk su įvairiausiais žmonėmis kalbėjomės apie Joną Paulių II. Italų nėmaž neglumino, kad Šventasis Tėvas buvo lenkas, jie netgi tikino, kad šis lenkas buvęs geresnis italas už juos pačius. Žinoma, niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie popiežiaus motinos lietuvišką kilmę – ir iš kur girdės, jei patys lietuviai, kaip supratau būdamas dar Lietuvoje, apie tai kalbėjo tik puse lūpų? Girdi, pats popiežius šios temos neeskalavęs, jis tarnavęs visai žmonijai, taigi nepadoru būtų kažkam jį savintis...

Ak, tas lietuviškas drovumas! Popiežiaus nuostata aiški ir neginčytina: pasaulio katalikams nė motais, kas buvo jo motina. O kur mūsų, lietuvių, pozicija? Jei popiežiaus tėvas būtų buvęs lietuvis, o motina – lenkė, garantuoju, lenkų istorikai būtų prirašę ištisus tomus – ir būtų teisūs, nes visažiniai amžinieji žydai tautybę nustato pagal motinos liniją... Izraelis nėmaž nesidrovi didžiausiuose savo muziejuose skelbti pasaulyje garsių žydų pavardžių – nors ne vienas jų Izraelyje nebuvo net lankęsis. Tik mums amžinai nepatogu, nedrąsu stiebtis greta didžiųjų, viešai pripažinti net akivaizdžias tiesas – ginkdie, kam nors ims ir nepatiks!.. 

Romoje lankėmės Lietuvių namuose (Villa Lituania; ko jau ko, o pilies su lietuvišku Vyčiu tikrai nesitikėjom išvysią), Popiežinėje Šventojo Kazimiero lietuvių kolegijoje, kalbinome jos vicerektorių kunigą Petrą Šiurį. Jis patikino, jog Roma ir mirus Šventajam Tėvui nesijautusi našlaitė: šokiruojančią frazę ,,Roma be popiežiaus“ greičiausiai bus paleidę intrigos ieškantys žurnalistai; o iš tikrųjų netektis nebuvusi didelė staigmena, viskas ir gedulo dienomis, ir po laidotuvių vykę nustatyta tvarka, viešpatavusi rimtis. Tai televizijos ekrane, o ne tikinčiųjų, dvasininkų širdyse šurmuliavęs tas nerimas bei sumaištis. Netgi uždarius gatves ir nemažam skaičiui žmonių nepatekus ne tik į Šv. Petro aikštę, bet ir apskritai į Romą, nekilo jokia suirutė, neplūstelėjo jokia nepasitenkinimo banga: visus vienijo dėkingumas bei pagarba Jonui Pauliui II.

– Roma skendėjo kilnumo, aukos dvasioje, – sakė P. Šiurys. – Nepaprastai jautriai ir pagirtinai elgėsi romiečiai: daugelis sakėsi sąmoningai nėję į Šv. Petro aikštę, nestoję į eilę atsisveikinti su popiežiumi – užleidę vietą iš toliau atvykusiesiems. Mes, sakė, jau daug kartų matėme Šventąjį Tėvą, kiti tegul pamato jį bent mirusį... Aš pats turėjau nutraukti atostogas Lietuvoje ir grįžti į Romą; čia iškart pasipylė skambučiai iš Lietuvos, atsirado begalė rūpesčių. Mūsų namams buvo suteikta didelė garbė: juose apsigyveno Audrys Juozas Bačkis, net pas mus gyvenę užsieniečiai neištvėrė nepamatę kardinolo, dalyvausiančio konklavoje...

P. Šiurys sakėsi girdėjęs, kaip popiežiaus kažkas paklausęs, ar jis tikrai pusiau lietuvis, bet Šventasis Tėvas nieko tada neatsakęs, tik nusišypsojęs. Popiežius niekada nepabrėžęs savo tautybės, ir tai natūralu. Taip, jis buvo lenkas, tačiau tai pasireiškė nebent tuo, kad galėjo lenkus pabarti dažniau nei kitus... Vis dėlto niekas nenuneigs, kad Lietuvai jis rodė ypatingą dėmesį, buvo pramokęs lietuviškai. Bent jau kalbėdamas apie kenčiančią ir persekiojamą Katalikų bažnyčią, kaip pavyzdį paminėdavo Lietuvą, Kryžių kalną. Kita vertus... Jei paklausite kitų tautų katalikų nuomonės apie Joną Paulių II, jie būtinai pabrėš, koks savas ir suprantamas jiems buvęs šis popiežius. Artimesnis už bet kurį tautietį.

Netektis ir kelionė apnuogino daug nemalonių klausimų

Kaip kasmet ištirpęs sniegas apnuogina nevalyvumo pėdsakus, taip šiuokart, balandžio netekties akivaizdoje, išlindo sielos užkaboriuosna nugrūstų negražių kasdienybės faktų.  

Bent man tomis dienomis ramybės nedavė senas ir labai elementarus klausimas: kodėl prisiekusioje katalikų tautoje (visi žinynai skelbia, jog katalikais save laiko 80 proc. Lietuvos gyventojų) toks pasibaisėtinas nusikalstamumas, tiek daug savižudybių, tokia akivaizdi dvasinio gyvenimo degradacija? Jei bent dauguma lietuvių laikytųsi dešimties Dievo įsakymų, saulė viršum mūsų galvų šviestų nepalyginti skaisčiau. Bet mes labiau linkę kaltinti visus ir bet ką, tik ne save...

Kadaise, dar sovietmečiu, teiravausi lenkių vienuolių, kaip katalikybę karštai išpažįstančioje šalyje klesti nedviprasmiškas reiškinys – prostitucija? ,,Tikrai keista, bet Lenkijoje tai kažkaip susiderina...“ – lyg ir nustebo pačios vienuolės. Vadinasi, toks ir tikėjimas – ne dėl savęs, savo vidaus, o tik dėl įpročio, ,,dėl kaimynų“... O šių metų balandį aš nelabai supratau, kodėl tik gedulo dienomis Lietuvos televizija transliavo tiek daug įdomios faktinės medžiagos iš popiežiaus gyvenimo? Kodėl tik netekties akimirką mes galėjome pamatyti jau ne vien erotinių ar smurto, bet ir biblinių vaizdų,  gerų religinio turinio filmų? Išgirdome net giedantį popiežių, įsitikinome, koks jis buvo komunikabilus ir paprastas. Kas trukdė skleisti dvasingumą, skelbti popiežiaus žodį iki tol?..

...Sunku atsisveikinti su Roma, pasauliu, kuris rašė ir skaitė jau tada, kai, pasak linksmuolio estų rašytojo Reino Raudo, mes dar medžiuose gyvenom. Palyginimai vis ne mūsų, lietuvių, naudai, ypač kai prisimeni, kaip atrodo mūsų pamiškės ir paupiai, kas dedasi paežerėse ir pakelėse. Jokie europiečiai nesam, tik barbarai... Su pirmykščio žmogaus mentalitetu.

Ir kad priviliosim turistus įdomybių gausa, po Romos atrodo vaikėziška, naivu. Jeigu kuo ir sugundysim, tai nebent svaiginančiai mažomis kainomis, sveiku ir pigiu maistu, nesuteršta gamta. Beje, jau dabar taip yra: Roma – labai brangus miestas, besidairydami po kavinių ir picerijų kainas, žvėriškai išalkom... Savaitinis bilietas visuomeniniam transportui kainuoja nei daugiau, nei mažiau – 16 eurų. Neidealizuoju ir tenykštės tvarkos: šiukšlių, ypač laikraščių, kai kur maišais vežk, šių eilučių autorius po vienos kelionės autobusu liko be ,,muilinės“. Bet Romoje gyventi ir vaikščioti vis tiek gerokai saugiau nei mūsų Vilniuje ar net Anykščiuose. Ir žmonės ten nežiūri į tave skersom, iš padilbų... 

Paskutiniojo vakaro kronika: ,,bjanko, bjanko!“

Atėjo paskutinė viešnagės Italijoje diena – balandžio 19-oji. Po pietų su žmona nusprendėme dar kartą nuvykti į Šv. Petro aikštę – pasižiūrėti, kas joje vyksta, kaip keičiasi situacija. Smagu bus vėl iš arti pasigrožėti Mikelandželo sukurtuoju bazilikos kupolu, kažkieno pavadintu ,,beribės darnos poema“: kaip harmoningas architektūrinis ansamblis susilieja su žydru dangum, kosmosu... Dešimt dienų neskaitę laikraščių, nežiūrėję televizoriaus, apie įvykius pasaulyje ir Romoje numanėme tik iš nuogirdų.

Aikštėje ničnieko naujo: tie patys prekijai, vaizdai, turistų pulkeliai – net fotoaparato (turėjau dar vieną) traukti neverta. Bet kas tai? Kairėje ir dešinėje – milžiniški ekranai su gabalu čerpių stogo ir laibakoju ,,grybuku“ – garsiuoju Vatikano kaminėliu... Atsisukę atgal, ant Džovanio Berninio kolonados pamatome įjungtus prožektorius (nors dar visai šviesu) ir televizijos kameras. Žmonės po truputį renkasi, spokso į ekranus, o pačiame aikštės viduryje, aplink obeliską atitvertoje salelėje, sukaliojasi vis daugiau fotografų, teleoperatorių.

Atsiremiame į tą metalinę tvorelę. Greta stovinčios amerikietės teiraujuosi, ko visi laukia? Kad ,,dūmelio“, suprantu, bet kada jis turėtų pradėti rūkti? Nežino ji, nežino kiti. Bet visi laukia. Žmonės vis tirščiau plūsta į aikštę. Su vėliavom: JAV, Lenkijos, Kubos, Kolumbijos, Jungtinės Karalystės, – tik, žinoma, ne Lietuvos. Kadangi jau po penkių, kaminėlis, matyt, užrūks šeštą. Kas penkiolika minučių suskamba varpas. Žmonių dar tirščiau, tvorelė aplipusi kaip musgaudis. Dešinėje susispiečia būrelis berniokėlių, gal 5-7 klasės mokinių. Garsiai šūkauja, skambinėja mobiliaisiais telefonais, kažkam mosuoja, – žodžiu, elgiasi taip, lyg intensyviai ruoštųsi spektakliui ar sąmokslui...

Visų žvilgsniai nukreipti į teleekranus ir stogą. Toks juokingas, vaikiškas kaminėlis! Net nufotografuoti nepavyksta – per plonas. O svarbus dabar visai Šv. Petro aikštei ir visam katalikų pasauliui – štai kaip kartais būna... Pagaliau! Aikšte nuvilnija šauksmai, plojimai, bet vilnis bemat nurimsta: pilkų, greitai plaukiančių debesų fone dūmo spalva nenusakoma.

– Bjanko, bjanko! – klykia greta manęs berniokai. – Bjankissimo!  

Priekyje, arčiau bazilikos, siūbuoja vėliavos. Tačiau ,,dėdė“ iš žurnalistų būrio kantriai aiškina:

– Gal dūmas ir baltas, bet jei popiežius tikrai išrinktas, tai turėtų paskelbti varpai. O jie neskamba.

Danguje – gyvas spektaklis. Akimirką debesys nutolsta nuo Mikelandželo kupolo, blyksteli properša – saulė ar viltis, kad tuoj tuoj įvyks lemtingas sprendimas, ir mes visi būsim jo dalyviai, liudininkai... Ekranuose vinguriuojantis dūmelis dabar atrodo tikrai baltas, aikštė vėl ploja ir šaukia: ,,Bjanko!“ Bet kokios spalvos dūmai iš kamino? Tai pilki, tai balti, tai kaip suodžiai...

Ir tada sugaudžia! Pirmiausia pamatau siūbuojantį varpą dešiniajame ekrane, paskui jau kairiajame bazilikos kampe, ten, kur jis ir kabo. Plojimų audra! Šūksnių! Keliu fotoaparatą, vėjo gūsis numeta džinsinę kepurėlę. Berniokai skanduoja: 

– Vi-va pa-pa, vi-va pa-pa!

Kadangi teleoperatoriai iš aptvaro išeiti negali – aplink jau tikra žmonių jūra – visos kameros, visi objektyvai atsisuka į pirmame plane atsidūrusius berniokus, kartu ir į mus. Vieni žiūrovai rėkia, mosuoja rankomis, kiti sutrikę tyli. Kažkas pakiša mikrofoną ir man po panose, o dvimetrinis juodaodis klausia:

– Ar jūs dabar laimingas? Ar labai?

– Yes, – sakau, – laimingas! Labai!

Daugiau angliškų žodžių nesurandu, pagaliau argi dabar reikia kam nors kitokio atsakymo... Žiū – interviu duoda jau žmona, pusiau angliškai, pusiau itališkai...

Kiek akys užmato – galvos, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių galvų. Nematomos rankos siūbuojamas, kraipomas grindinys arba, kaip pasakytų anykštėnai, ,,brukas“. Pulsuojanti karšta lava... Jei ji nors truputėlį siūbteltų į priekį... Atrodo, pritrūksim oro. Bet ne, prieš mus – palaimingoji žurnalistų salelė, saugumo garantija...

Toliau – kaip kito ryto laikraščių pranešimuose: bazilikos balkonai it aguonom pražydo kardinolų mantijom, teatrališkai atžygiavo Vatikano gvardiečių pulkas, kardinolas paskelbė naujojo pontifiko vardą, centrinio balkono duryse pagaliau prasiskleidė vyšninės spalvos portjeros, ir pasirodė popiežius Benediktas XVI. Kalbėjo trumpai. Palaimino visus. Ir mane...

Kas pasakys, kodėl taip sunkiai išsiveržęs iš Lietuvos atsiradau būtent čia ir būtent šią akimirką? Kas atsitiko, pasikeitė katalikų pasaulio, Lietuvos ir mano gyvenime? Ar man nežmoniškai džiaugtis, didžiuotis, o gal verčiau prisiminti Antano Vienuolio-Žukausko 1930 m. iškoštą nuoskaudą:

,,O kiek čia visokių etiketų, ceremonijų. Sako, Berlyno ir Paryžiaus ministerijų ceremonijos – tai šiaudai, sulyginus su Vatikano puikybe. Kiek čia generolų, grafų, kunigaikščių, kardinolų! O mes, prastuoliai, be savo grafų ir baronų norėjome teisybę čia laimėti, savo Vilnių nors moraliai atgauti... Čia dar labiau kaipo kur kitur laimi jėga, turtas, etiketas ir ryšiai. Ir visi parado uniformomis, pasipuošę, pasipūtę. Šveicarų gvardija saliutuoja generolams, kardinolams ir kitai šv. Tėvo svitai. O tu, žmogelis, trinies pasieny, jauties toks menkas, toks prastas, ir noroms nenoroms ateina į galvą mintis apie šio svieto niekniekius ir marnastis“.

Kad ir kiek skaitau šiuos žodžius, kiek gilinuosi į juos, susitapatinti su didžiojo anykštėno jausena vis dėlto niekaip negaliu: ko jau ko, o nuoskaudos manyje tikrai nėra. Greičiau ramybė. Pasitenkinimas, kad pamačiau ir patyriau tai, ko net nedrįsau tikėtis. Romėnai ne veltui sakė: kiti laikai, kiti papročiai...

„Nemunas“