Šį sekmadienį bažnyčioje dalydamas komuniją pastebėjau naujų veidų. Daugiau nei paprastai būna. Gal sostinės svečiai ar šiaip ėjusieji pro šalį ir užėjusieji. Bet man dabar visur vaidenasi velionio popiežiaus veikimas. Kai siūbteli geras jausmas ar mintis, kai pamatai, ko anksčiau nebuvai matęs, kai turėtum gailiai skųstis, o viduje staiga susimeta kone kvailas džiaugsmas, sakau sau, kad tai vėl Jono Pauliaus II darbas. Jau būtų ištisas jų sąrašas, didesnių ir mažesnių, bet tiek to. Stebuklams jų vis tiek nepriskirsi, neatitinka dogminių reikalavimų, kad galėtum siųsti Romon ir paspartinti Šventojo Tėvo beatifikaciją. Tenugrimzta ar tepakyla viskas į kitas sritis.

Bet naujų veidų bažnyčiose šį pavasarį pasirodys ir toliau, tas dabar aišku. Ne Sąjūdžio laikų procesijos, ne paradinės katalikybės mostai, kurių taip trokšta po nepriklausomybės ir į kuriuos tiek sykių orientuotasi įvairiomis progomis. Viskas kitaip dėliojasi ir susidėlioja Jonui Pauliui II užtariant. LRT tą balandžio savaitę surizikavo prisikabinti prie Šv. Petro aikštės, ir daug kam užgniaužė kvapą: tie mūsų nedvasingi, visokius akropolius ir realybės šou pamilę piliečiai žiūri, klausosi, jiems gali būti įdomu ir net svarbu tai, kas rodėsi amžiams dingę iš jų akiračio, kas ir patiems „bažnytininkams” kitąsyk, švelniai tariant, nuslenka į antrą jų veiklos bei interesų planą. Na taip, pas mus nebūta minių su žvakutėmis kaip Lenkijoje, vangūs klebonai nesušaukė maldos ir budėjimo vakarų, jaunimas būriais netranzavo į Romą. Galbūt čia „lietuviškas santūrumas”, kaip konstatavo hierarchai, galbūt kitos, ne mažiau žinomos, mūsų savybės bus darsyk išlindusios, tik šįkart ne peikti ar teisintis reikėtų, o įsivaizduoti tūkstančius akių, kurios kaip niekada anksčiau gaudė televizorių ekranuose Vatikano vaizdus, maldininkų judėjimą, liturgijos akimirkas, kone ištisą savaitę, su kantrybe ir rimtumu, tarsi sėdint pirmoko suole ir įsistebeilijus į magiškus ženklus lentoje.

Nefantazuosiu, kas buvo pamatyta bei išgirsta ir kuo visa tai virs ryt ar po metų, tačiau negaliu išvengti minties, jog mums čia dovanotas panašus regėjimas, panaši žinia, kaip kitados apaštalui Pauliui, nakčia prašnekintam Viešpaties: „Nebijok! Šiame mieste daugel žmonių – manieji”. Nežinau, Apaštalų darbų knygoj aiškiai nepasakyta, pagal ką Viešpats matavo tą „savumą”. Pauliui skelbiant Kristų, dalis Korinto miesto gyventojų vis tiek nesiliovė prieštaravę ir piktžodžiavę. Manytum, kad saviškiai Pauliui turėjo būti jo pakrikštytieji, „gerieji”, tačiau juos ir jis pats galėjo susiskaičiuoti, kam dar reikėtų ypatingo pranešimo iš dangaus. O gal dieviškajam žvilgsniui rodėsi kitaip, giliau ir plačiau? Gal į Dievo „savuosius” užrašoma pagal kitus kriterijus nei į parapijiečių registrą?

Akivaizdu: ji yra, nematomoji mūsų Bažnyčios dalis. Nepritapusi, atmesta ar atsimetusi nuo bažnytinių struktūrų, šį pavasarį Jono Pauliaus pasitraukimo ūmai pažadinta, išprovokuota, išvesta į dienos šviesą. Jos atstovų veidai dabar sušmėžuoja eilutėse prie komunijos. Vyrai ir moterys, ilgėjęsi, tebesiilgintys Dievo paveikslo ir panašumo savyje, menkiausios galimybės tikėti, iš kažkokių neprieinamų ir nekontroliuojamų Švenčiausiosios Trejybės gelmių gavę signalą, kas yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Net patys to iki galo nesuvokdami. Drovėdamiesi sau ir kitiems tai garsiai pripažinti. Dažniausiai nemokantys, neišmokyti taisyklingos katalikiškos abėcėlės, tačiau kaip patikliai, kaip džiaugsmingai puolantys ten, kur iš tikrųjų padvelkia „dvasia ir gyvenimas”. Kartais, atrodo, jie slapčia myli žemėje neegzistuojančią idealiąją Bažnyčią, dangiškosios Jeruzalės atspindį, jiems nepasiekiamo šventumo ir tyrumo erdvę.

Jie yra tarp mūsų, į mūsiškius gerųjų ir ištikimųjų sąrašus neįkalkuliuoti Dievo „savieji”. Ačiū Jonui Pauliui II, kuris gyvendamas ir mirdamas sugrudino ir palenkė jų širdis. Šalia regimų „saviškių”, šalia paties Kristaus buvimo kartu, ir jie sudaro dalį krikščionių bendruomenes drąsinančios ir palaikančios tiesos. Ne mažiau kaip anuomet apaštalui mūsų Bažnyčiai reikėjo patirti, kad ji nėra išdidi ir vis vienišesnė kovotoja už amžinąsias vertybes, supama abejingų vartotojų minios, tykančios, kaip įkąsti religijai bei jos atstovams. Paradoksišku būdu ana netikėtoji, nepastebėtoji „savųjų” dalis labiau nei bažnyčių bokštai paliudijo, jog gyvename krikščioniškojo paveldo teritorijoje, kad ir ką skelbtų naujosios Europos konstitucija.

Galima čia išgirsti triumfo gaidelių, kvietimą atsirevanšuoti už patirtus Bažnyčios menkinimus. Žiūrėkite, kokie mes pajėgūs ir įtakingi! To bijau, to labiausiai dabar nereikia. O ir neišeitų, tiesą pasakius, per daug įsismaginti beliaupsinant savo nuopelnus ir besimėgaujant per pasaulį nuūžusiu katalikybės šuoru. Netgi Šv. Petro aikštės tūkstančiai ar raibuliuojanti žvakučių jūra Krokuvoje kažin ar buvo bažnytinių institucijų pergalė, leidžianti mums puikuotis, kokios esą gausios ir galingos Vatikano divizijos. Tas pats apaštalas šiuo atveju kuo greičiau pasistengtų viską nurašyti tam, kuris neišvengiamai ateina į pagalbą saviškių silpnumui. Tokios patirtys, tokie apreiškimai veikiau suklupdo nuolankiai maldai ir dėkojimui, negu uždeda ant galvų nugalėtojų vainikus.

Kažkur šioje vietoje prasideda ir rytdienos kryptis. Dar sykį šį pavasarį, panašiai kaip Atgimimui įsisiūbuojant, mūsų Bažnyčiai duodamas naujas šansas drąsiai ir atsakingai, kitaip nei vakar, imtis savo amžinosios misijos skelbti ir liudyti Evangeliją. Po tais skambiais ir nuolat kartojamais žodžiais telpa labai daug dalykų, bet pirmiausia – paprastas įsitikinimas, jog Evangelija veikia, ir ji yra pasaulio šviesa. Ne kaip nesenstančių pavyzdžių ir pamokymų išdėstymas, bet kaip atpirkto ir išgelbėto gyvenimo dovana. Verta viso gyvenimo, nes tik taip apsimoka priimti Kristaus įvykį. Pusiau religiniai žaidimai, visokie sveiko ir smagaus dvasingumo fakultatyvai, katalikiškos ideologijos „kromeliai“ nebekabina žmonių. Nuo tokio krikščionybės turinio pirmiausia dūsta patys jos skelbėjai. Ir jokia reklama, jokie viešųjų ryšių burtai nepaslėps tokioms tendencijoms pasidavusios Bažnyčios bergždumo.

Šiurpulingas uždavinys. Iš tikrųjų, nes kam tada reikėtų kartoti ir kartoti „Nebijokite”, jeigu priklausymas Kristui būtų malonus ir lengvas hobis? Turiu pirma pašiurpti nuo visa ryjančios Dievo ugnies, kad paskui jis užplauktų kaip švelnus vėjo dvelksmas. Turiu pirma šaukti nesąs jo vertas kartu su visa šventąja Bažnyčia, kad leisčiausi sudorojamas ir perkeičiamas jo malonės. Turiu tikrai išsigąsti gęstančio tikėjimo ir aptemusios vilties šiame žemyne, kad man būtų reikalingi drąsinantys Viešpaties žodžiai.

Atsiprašau už kunigišką nukrypimą. Jo gal ir nebūtų čia, jeigu ne Jono Pauliaus II pavasaris, visa tai, kas buvo televizorių ekranuose, o dar labiau – kas šiapus ir anapus jų, jeigu ir toliau būtų buvę leista nepastebėti, kaip akropolių ir maksimų piligrimai alksta ir trokšta teisumo ir kaip kiekviename žingsnyje vis gimsta kas nors iš Evangelijos puslapių. Kelios baisaus aiškumo dienos, ir nė trupučio vilties, kad su jomis kaip nors pavyks apsiprasti ir būsime palikti ramybėje savo išsivadėjusiais ritualais toliau kompensuoti tai, kam skirta būti žemės druska.

Tikėjimas tebėra vertybė, – skelbia šis visokeriopai netradicinis pavasaris. Kad ir kaip būtų keista ar pikta, ar nerealu. Ir būtent kaip vertybė, kaip brangusis perlas, o ne prekė iš „Humanos” jis turi ateitį mieste ir pasaulyje.

„Laikas“