Žodis „pilietiškumas” ir visi įmanomi jo vediniai nuolatos skamba partijų atstovų kalbose. Jau tapo įprasta daugelį šalies gyvenimo negandų aiškinti pilietinės visuomenės nebrandumu ir silpnumu. Todėl nesunkiai gali kilti įspūdis, kad Lietuvos partijoms, ypač vadinančioms save „tradicinėmis”, nuoširdžiai rūpi mūsų pilietinės visuomenės būklė ir jos raidos perspektyvos. Vis dėlto šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime nesunku įžvelgti požymių, leidžiančių įtarti, kad šis pirminis įspūdis gali būti smarkiai apgaulingas, o tikrasis partijų požiūris į žodžiais neretai net garbstomą pilietinę visuomenę kur kas prieštaringesnis, negu kartais atrodo pašaliniam stebėtojui. Tad šio pranešimo tikslas ir būtų trumpai apžvelgti kai kuriuos politinių partijų ir pilietinės visuomenės santykių Lietuvoje aspektus.

Šį kartą sąmoningai neliesime kur kas platesnio ir ne tik mums svarbaus klausimo, ar šių dienų postmoderniajame pasaulyje – Vakaruose ir Rytuose – pilietinė visuomenė nėra negrįžtamai nykstanti praėjusio šimtmečio atgyvena, net ar pati jos samprata dar turi kokią nors prasmę. Tiesiog vadovausimės prielaida, kad asmens pilietiškumas ir mūsų dienomis tebėra pageidautina dorybė ir todėl turime teisę bent jau vaizduotėje paieškoti būdų sugrąžinti ją į mūsų viešąjį gyvenimą.

Toks siekis atrodo ypač natūralus, prisiminus tautinio Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpį, kurį ne vienas tyrinėtojas linkęs laikyti masiniu pilietiškumo proveržiu. Didieji mitingai ir masinės akcijos perša mintį, kad tada trumpą laiką apskritai tarsi buvo išnykęs pats skirtumas tarp valstybės ir pilietinės visuomenės, nes pagrindinius to meto sprendimus lėmė ne tuometinės dar okupuotos Lietuvos oficialiųjų pareigūnų, bet tiesioginės demokratijos formomis reikšta piliečių valia. Tačiau lengvai ir nekritiškai sutinkant su tokiais teiginiais turėtų kilti kitas klausimas: o kur ir dėl kokių priežasčių išnyko šis pilietiškumas? Ar nebūtų apdairiau vadovautis prielaida, kad pilietiškumas toli gražu nebuvo toks svarbus išsivadavimo kovos dėmuo kaip kartais linkstama manyti, nes tautos nepriklausomybės siekius ne mažiau lėmė ir kiti motyvai? Taip pat yra pagrindo ir kur kas atsargiau vertinti to pilietiškumo mastus, nes Sąjūdžio organizuotos akcijos neturėtų klaidinti: nors kritiškais Nepriklausomybei mėnesiais po tragiškosios sausio 13 d. Aukščiausiąją Tarybą pasiaukojamai gynė dešimtys tūkstančių žmonių, tačiau, blaiviai vertinant, tai nebuvo tokia jau didelė tautos dalis. Būtent tokie svarstymai skatina manyti, kad čia aptariamas pilietiškumo potencialas ne drastiškai sumažėjo ar net, kaip teigiama, beveik išnyko – paprasčiausiai jis, ko gero, buvo kur kas menkesnis negu tada, o ir šiandien norėtųsi pripažinti.

Tačiau nors labai tikėtina, kad šis potencialas iš pat pradžių buvo menkas, vis vien būtina aiškintis, kodėl jis neaugo, gal nyko arba geriausiu atveju didėjo labai lėtai per visą nepriklausomo gyvenimo tarpsnį. Atrodo, jog vienas iš pilietinės visuomenės formavimąsi lėtinusių veiksnių buvo ir šalyje vykę spartūs politinio gyvenimo pokyčiai, pradėję ryškėti, kai tik tarptautiniu mastu buvo pripažinta atsikūrusi Lietuvos valstybė. Savaime suprantama, jog jų svarbiausi židiniai buvo dvi tuo metu įtakingiausios politinės jėgos – LKP ir Sąjūdis. Kad ir kaip atrodytų keista, jų abiejų veikloje išryškėjo stulbinamai panašios tendencijos, kurioms apibūdinti tinka vienas ir tas pats žodis – nomenklatūrėjimas. Kovos už nepriklausomybę laikotarpiu LKP faktiškai buvo susiskirsčiusi į tris grupes – „platformininkus”, Algirdo Brazausko vadovaujamą „pelkę” ir Sąjūdžio nuostatas partijoje gynusius nepriklausomybininkus reformatorius. Šie kurį laiką buvo dominuojanti partijoje grupė ir lėmė jos politiką. Tačiau atgavus nepriklausomybę padėtis iš esmės pasikeitė. Demagogiškai pasinaudoję partijos demokratizavimo šūkiais, brazauskinės „pelkės“ atstovai sugebėjo taip „išplėsti” tuometinės LKP Tarybą, kad joje pradėjo vyrauti ne tik nepriklausomybei abejingi žmonės, bet ją papildė net buvę „platformininkai”. Sąjūdininkai greitai tapo mažuma, jų įtaka menko, o galiausiai jie buvo visiškai išstumti iš partijos vadovybės. Taip komunistinė nomenklatūra pasiekė visišką pergalę, kurios vaisiais naudojasi ir šiandien.

Panašūs poslinkiai įvyko ir Sąjūdžio gretose. Jau paskelbus nepriklausomybę pradėjo ryškėti Sąjūdžio vadinamojo radikalėjimo tendencija, kuri ypač sustiprėjo, kai organizacija tapo šalį valdančiąja politine jėga, o viršūnę pasiekė 1992 m., priešlaikinių rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Būtent tuo laikotarpiu atsirado ir tokios sąvokos kaip „antrasis”, o vėliau – ir „trečiasis” Sąjūdis. Šie apibūdinimai nebuvo tiesiog tušti žodžiai. Jie iš tikrųjų reiškė ženklius pokyčius, būtent, kad pasitelkus įvairius ir toli gražu ne visada gražius moralinio ir psichologinio spaudimo bei šantažo metodus iš Sąjūdžio buvo masiškai išstumiami jam priklausę žmonės, kurie, objektyviai vertinant, nešė pagrindinę kovos už nepriklausomybę naštą. Jų vieta neliko tuščia. Ją faktiškai užėmė asmenys, kuriuos pagrįstai galima vadinti naująja Sąjūdžio nomenklatūra – jai priklausė žmonės, kurie kovos už nepriklausomybę laikotarpiu buvo linkę laikytis nuošalyje, o ne vienas anksčiau buvo pasižymėjęs ir kaip aktyvus sovietinio laikotarpio partinis ar administracijos veikėjas. Į šią aplinkybę itin svarbu atkreipti dėmesį, nes būtent šie asmenys ir buvo vėliau atsiradusių konservatorių ir šiuo metu faktiškai žlugusios krikščionių demokratų partijų branduolys. Taigi Sąjūdžio radikalėjimas iš esmės buvo savotiškas jo narių atrankos procesas, kuriam vykstant tokiu savitu būdu buvo tarsi natūraliai atrinkti sąjūdininkai, galėję ir norėję (tai akivaizdžiai patvirtino tolesnė įvykių raida) sudaryti sandorį, o vėliau ir visiškai suartėti su LKP vadovaujančias pozicijas susigrąžinusia komunistine nomenklatūra, netrukus pasivadinusia LDDP ir galiausiai prarijusia lietuviškąja socialdemokratiją bei pasigrobusia net jos pavadinimą.

Turbūt neįmanoma pervertinti šio LKP ir Sąjūdžio sunomenklatūrėjimo padarinių Lietuvos pilietinės visuomenės plėtrai. Kad ir kaip vertintume šį faktą, akivaizdu, jog iš abiejų organizacijų buvo pašalinti arba išstumti pilietiškiausiai ir valstybiškiausiai mąstę ir veikę jų nariai, potencialiai galėję protestuoti ir prieš pačioje valstybėje pamažu stiprėjusią neokomunistinę oligarchinę ekonominę, socialinę ir politinę sanklodą. Kadangi LKP ir iš Sąjūdžio išsirutuliojusi TS (LK) ilgai buvo dvi valdančios partijos, tai natūralu, kad jos nebuvo suinteresuotos pilietinės visuomenės plėtra ir stiprėjimu šalyje. Nors visuomeninių ir pilietinių organizacijų skaičius sparčiai gausėjo, tačiau į jų balsą paprastai nebūdavo ir nėra įsiklausoma arba kai kurias iš jų (tipiškas pavyzdys čia būtų Piliečių chartija) mėginta ir tebemėginama paversti vienai ar kitai partijai paklusniomis „pritarėjų” organizacijomis. Kalbant dar aiškiau, Lietuvoje sektinu pilietiškumo pavyzdžiu ir idealu vis dar tebelaikomas sovietinio tipo visuomeninės organizacijos ir jų santykio su vadovaujančia „neklystančia” partija modelis.

Iš dalies, o gal ir pirmiausia dėl šių priežasčių dabartinę Lietuvos pilietinių organizacijų būklę ir jų veiklą tenka vertinti prieštaringai. Nors tokių organizacijų gana gausu, jų veiklai apskritai būdingas vienas bendras ir į akis krintantis trūkumas. Šios organizacijos pirmiausia linkusios ginti gana siaurus savo narių arba kurių nors visuomenės grupių interesus, ir neretai tai daro išties sėkmingai. Tačiau, objektyviai vertinant jų jėgas ir galimybes, reikia pripažinti ir tai, kad šiuo metu jos dar nėra tokios stiprios ir susitelkusios, kad pajėgtų vieningai ir efektyviai siekti svarbiausio strateginio valstybės tikslo – taikiomis demokratinėmis ir teisinėmis priemonėmis pašalinti Lietuvoje įsitvirtinusį neokomunistinės oligarchijos valdymą ir priartinti šalį prie civilizuoto pilietinio gyvenimo standartų. Sunku tikėtis, kad tokias pastangas remtų ir didelėje krizėje atsidūrusios visos be išimties Lietuvos politinės partijos. Nors dauguma jų pastaraisiais metais yra patyrusios rimtų nesėkmių, šių partijų vadovybės neskuba pripažinti, jog tik brandi pilietinė visuomenė yra ta dirva, kurioje galėtų atsirasti ir klestėti atsakinga ir nuosekli partinė politika. Todėl kiekviena pilietinė partijų veiklos kritika paprastai vertinama nepalankiai, o dažniausiai – priešiškai. Tokią poziciją sunku pavadinti įžvalgia ir toliaregiška. Mat nėra abejonių, kad pilietinės organizacijos Lietuvoje pamažu, bet nenumaldomai auga ir stiprėja. Kartu didėja ir jų reiklumas politinėms partijoms, vis garsiau skamba reikalavimai vykdyti skaidresnę ir piliečiams suprantamesnę politiką. Tad jeigu partijos nereaguos į šiuos pilietinius iššūkius, praraja tarp jų ir pilietinės visuomenės tik platės. Paprasčiausiai gali ateiti diena, kai pačios pilietinės organizacijos išsiaugins pakankamai daug drąsiai ir pilietiškai mąstančių žmonių, kurie sudarys naujoviškų – nebe nomenklatūrinių ir uždarų, bet atvirų – politinių partijų branduolį. Iš esmės atnaujinti, o prireikus ir iš pagrindų perkurti Lietuvos partinę sistemą turėtų būti svarbiausias ir neatidėliotinas šalies pilietinių organizacijų uždavinys ir tikslas. Brandi ir sveika partijų sistema yra viena iš pamatinių mūsų demokratijos išlikimo sąlygų. Jeigu dabar egzistuojančių partijų vadovybės supras šį laiko iššūkį ir tinkamai į jį atsilieps, šį tikslą pavyks įgyvendinti greičiau, sklandžiau ir ne taip skausmingai pačioms partijoms.

www.politika.lt