Rietavo bažnyčia XIX amžiuje buvo laikoma gražiausia šventove Žemaičių vyskupystėje, o ir dabar dar stebina statybos užmoju ir atlikimo kokybe. Tarp kitų, nedidelių, dažnai medinių Žemaitijos bažnyčių ji atrodo kaip įkūnyta keistuolio Italijos gerbėjo svajonė, perkėlusi į nedidelio Lietuvos miestelio aikštę didingą venecijietišką baziliką. Iš tiesų ją pastatė Italijoje gimęs ir ilgai ten gyvenęs kunigaikštis Irenėjus Oginskis, 1833 m. grįžęs iš užsienio ir paveldėtame Rietavo dvare įkūręs savo pagrindinę rezidenciją.

Žinoma, tai nebuvo pirmoji bažnyčia Rietave. Archyviniuose šaltiniuose minima, kad jau XVI a. pradžioje čia stovėjusi katalikų bažnyčia, priklausiusi Varnių klebonui ir turėjusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo skirtą fundaciją. Tuo metu Rietavas buvo menkas ir skurdokas miestelis, vertęsis daugiausia alaus ir degtinės prekyba. XVI a. antrosios pusės inventoriuose pažymėta, kad jame gyveno 52 šeimos, iš kurių 48 laikė karčiamas, tad nenuostabu, jog ir bažnyčios išlaikymui skirtos lėšos buvo gaunamos iš keturių nuo mokesčių valstybės iždui atleistų karčiamų pajamų.

XVI a. viduryje bažnyčią perėmė protestantai, tačiau jau to paties šimtmečio pabaigoje ji grįžo katalikams. Žygimantas III Vaza, rūpindamasis spartesniu katalikų tikėjimo platinimu šiose apylinkėse, atnaujino fundaciją ir paskyrė bažnyčiai gerai žemaitiškai kalbantį kunigą, kuris privalėjo nuolat gyventi prie bažnyčios, taip pat išlaikyti mokytoją ir vargonininką. Senoji medinė Rietavo bažnyčia greičiausiai sudegė XVIII a. pradžioje, per Šiaurės karą.

Netrukus tuometinis miestelio seniūnas Mykolas Sapiega pastatydino naują medinę šventovę. Greičiausiai tada bažnyčiai buvo suteiktas Šv. arkangelo Mykolo titulas. Pirmaisiais XIX a. metais Rietavo dvarą ir visą miestelį įsigijo paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, kompozitorius ir literatas Mykolas Kleopas Oginskis, tačiau po Tado Kosciuškos sukilimo jis gyveno emigracijoje, todėl negalėjo daug dėmesio skirti tėvynėje likusių savo valdų tvarkymui. Irenėjus buvo jo antrosios žmonos, italės, sūnus. Grįžęs iš Italijos turtingas ir puikiai išsilavinęs didikas ėmėsi viso ansamblio rekonstrukcijos. Perstatęs dvarą į puošnius, viduramžių pilį primenančius rūmus bei rekonstravęs miestelį, galiausiai jis ėmėsi ir senosios parapijos bažnyčios atnaujinimo.

Kunigaikštis Irenėjus Oginskis

Naujos šventovės statybai skyręs apie pusę milijono rublių, Oginskis, senųjų Lietuvos magnatų pavyzdžiu, samdė menininkus užsienyje ir troško pastatydinti aukščiausios meninės kokybės pastatą, prilygstantį žymiausioms ankstesnių amžių fundacijoms.

1853 m. vyskupas Motiejus Valančius pašventino kertinį naujosios bažnyčios akmenį. Po dešimties metų fundatorius mirė, palikęs savo sūnums įpareigojimą užbaigti statybą. Po metų caro administracija uždraudė naujų katalikų šventovių statybą Lietuvoje, tačiau darbų Rietave jau nebesustabdė, nors bažnyčios įrengimo darbai tęsėsi dar iki 1874 m.

Statinio projektas buvo parengtas Romoje, tačiau statybos darbus prižiūrėjęs architektas iš Saksonijos jo tiksliai nesilaikė ir suteikė bažnyčios išorei keletą vokiškosios romaninės architektūros bruožų. Tuo tarpu bažnyčios vidus yra turbūt vienas itališkiausių Lietuvoje - ne tik dėl stilistinių formų, bet ir dėl puošybai gausiai naudoto marmuro. Bažnyčios grindys buvo išklotos juodo ir balto marmuro plokštėmis, iš įvairiaspalvio marmuro pastatyti Briuselio meistrų gaminti altoriai ir krikštykla.

Įspūdinga parapijos šventovė, skirtingai nuo daugelio privačių fundacijų, netapo Oginskių šeimos mauzoliejumi. XX a. pradžioje senųjų miestelio kapinių vietoje Marija Oginskienė pastatydino Aušros vartų Marijos koplytėlę, kurioje perlaidojo kunigaikštį Irenėjų su sūnumis. Bažnyčios viduje fundatorių primena  tik jo ir žmonos portretai iš balto marmuro, pastatyti presbiterijoje, ir vieno lango vitraže šviečiantis mažai kam Lietuvoje žinomo šv. Irenėjaus atvaizdas - maža užuomina apie tikėjimą visų laikų ir visų kraštų Bažnyčios vienybe.

Bernardinai.lt