Prisimenant jo 520-ąsias mirties metines (1485-05-04 – 2005 -05-04)

Šiais laikais prabilti apie Šventąją Lietuvą sunkiai verčiasi liežuvis. Bet žinau, kad tokia yra ir kad ji dar gyva, nors ir giliai paslėpta po mūsų nuodėmių ir nusikaltimų luobu. Norint įveikti kasdienybės triukšmą ir aklumą reikia nemažai valios pastangų tam, kad galėtum pajusti ramybės dovaną, sklindančią iš Šventųjų kaulų ir jų dulkių. Šventieji tyli, tačiau jų tyla, anot šv. Jono Auksaburnio, nepalyginamai iškalbingesnė už visus mūsų žodžius. Ir vis dėlto tik kalbos dėka galime kviesti prisiminti didį Lietuvos sūnų šią jo mirties, o iš tikrųjų gimimo dangui dieną.

Prabėgę metai paženklinti šv. Kazimiero prisiminimu. Ši diena paženklinta pal. Mykolo Giedraičio vardu. Kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės ir gimęs greičiausiai dar Vytauto Didžiojo valdymo pabaigoje, M. Giedraitis nuo mažumės pasižymėjo pamaldumu ir krikščioniškomis dorybėmis. Jo atsidavimas maldai ir artimo meilės tarnystei juo labiau įstabus, kad tai buvo žmogus nuo savo jaunystės kentęs fizinę negalią. Užuot buvęs našta kitiems, jis tapo pagalbininku jų sielovados darbe. Laisvu nuo maldos metu gamindavo dėžutes, kuriose kunigai ligoniams nešdavo Švenčiausiąjį sakramentą. Gyvenimą maldoje lydėjo pasninkas – tik tris dienas per savaitę pal. M. Giedraitis stiprindavo savo kūną maistu. Kūno ramdymą papildė karštas atsidavimas maldai vietose nuošaliose nuo žmonių akių.

Toks asketinių dorybių praktikavimas XV a. Lietuvoje mums primena ir tuos kraštus, kur dar vėlyvosios antikos laikais pražydo krikščionybė. Pagaliau ir Lietuvoje sekti Kristumi atsirado geros sąlygos. Pajutęs pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, M. Giedraitis kreipėsi į Atgailos kanauninkų Bistryčios vienuolyno priorą Augustiną, kuris patenkino šio kandidato prašymą. Netrukus kartu su Augustinu pal. M. Giedraitis išvyko į Krokuvą, kur davęs vienuolio įžadus kurį laiką net studijavo Krokuvos universitete. Po kelerius metus trukusių studijų, kurių esmė buvo dvasinio gyvenimo pagilinimas, likusį gyvenimą praleido Šv. Morkaus vienuolyne, dirbdamas paprastu zakristijonu. Pal. M. Giedraičio gyvenimas Krokuvoje – tai po sunkios dvasinės kovos pasiektas visiškas išsiskleidimas dorybių, kurioms pagrindas jau buvo padėtas Lietuvoje. Mano akyse pal. M. Giedraitis tai ir savotiška Lietuvos dovana Lenkijai už Jogailos ir Jadvygos jai atneštą katalikų tikėjimą.

Pal. M. Giedraičio šventumą paliudijo antgamtinės dovanos ir jo užtarimu įvykę stebuklai. XV–XVIII a. žmonėms jis padėjo ne tik ligos ar netekties valandą. Žinoma keletas atvejų, kai jo užtarimo dėka iš maskolių nelaisvės stebuklingu būdu pavyko pasprukti lenkų kariams.

Pal. M. Giedraitis savo gyvenimą užbaigė Krokuvoje, tačiau netrukus jo garsas pasiekė Lietuvą, kurioje jis dažnai statytas į vieną gretą su šv. Kazimieru. Po pal. M. Giedraičio mirties prasidėjo ir savotiškas jo grįžimas į Lietuvą. Tuo daugiausia rūpinosi Atgailos kanauninkai ir Giedraičių giminė. Martyno Marcelijaus Giedraičio apie 1617 m. funduota Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia tapo pal. M. Giedraičio kulto centru. Tačiau jo kulto pėdsakų galima aptikti ir kituose Lietuvos bažnyčiose, kurios priklausė Atgailos kanauninkams: Panemunyje, Tverečiuje, Medininkuose, Salake ar Vilniuje. Mus turėtų ypač žavėti Atgailos kanauninkų pastangos išsaugoti pal. M. Giedraičio atminimą Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kai šiai vienuolijai jau buvo iškilęs realus išnykimo pavojus. Šios jų pastangos – tai gyvas testamentas mums, kuriems tenka šiame amžiuje keliauti žemės keliais.

Nors Abiejų Tautų Respublikos laikais pal. M. Giedraitis nebuvo formaliai kanonizuotas, tačiau buvo dedamos pastangos šia kryptimi. Ir šiuo metu Krokuvos vyskupijos iniciatyva rengiamasi pal. Mykolo Giedraičio kanonizacijos procesui. Tikėkimės, kad Lietuvos katalikų gyvas pamaldumas šiam palaimintajam gali priartinti džiugią jo paskelbimo šventuoju valandą.

Bernardinai.lt