Svarstant klausimą, ar Lietuvos Respublikos Prezidentui tikslinga dalyvauti Maskvoje vyksiančiose Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo iškilmėse, išsakyta daug argumentų už ir prieš. Jų vėl kartoti nėra reikalo, pakanka priminti esmę. Kelionės šalininkai nuolatos pabrėždavo būtinumą užmiršti praeities nuoskaudas ir galvoti apie ateitį. Jos priešininkai visiškai pagrįstai akcentavo šio karo padarinius mūsų tautai ir valstybei ir teisingai nurodydavo, kad be sąžiningos akistatos su praeitimi neįmanoma kurti ir geresnės - taip pat ir santykių su Rusija - ateities. Ir vis dėlto akivaizdu, jog ir tokiai iš principo teisingai argumentacijai kažko trūksta, nes ženklios mūsų visuomenės dalies ji taip ir neįtikino. Ko gero, pritrūko sveiko ,,pragmatizmo” gerąja šio žodžio prasme, t.y. buvo nepakankamai kalbama, kodėl iš pirmo žvilgsnio ,,nepraktiška” Lietuvos pozicija dėl kelionės į Maskvą tokia svarbi visų ateičiai. Iš tikrųjų ji turi aspektų, apie kuriuos net nepamąsto siauro ir primityvaus ,,pragmatizmo” šalininkai. Būtent tokiems žmonėms sunkiausia išaiškinti, kad rimtai kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą prisimename ne vien juos menkai tedominančią praeitį. Juk iš tikrųjų šis karas pirmiausia yra dabarties ir ateities – XXI amžiaus pasaulio - problema.

Pavojingas virusas

Galima teigti, kad tik akcentuojant šio karo sąsajas su ateities pasaulio raidos perspektyvomis įmanoma iškelti klausimus, kurių svarba dažnai nesuvokiama ne tik Lietuvoje, bet ir demokratiškose Vakarų šalyse. O vienas iš tokių pamatinių klausimų būtų: kas iš tikrųjų įvyko pasibaigus ,,perestroikai” ir ,,demontavus” komunistinę sistemą Vidurio-Rytų Europoje? Žodis ,,demontavus” čia yra esminis, nes turi aiškią ir labai svarbią potekstę: išardyti nebūtinai reiškia sunaikinti. Tai leidžia ir net verčia suabejoti paplitusia ir beveik savaime akivaizdžia laikoma nuomone, jog žlugus komunizmui buvo galutinai užverstas ištisas istorijos puslapis. Bet ar iš tiesų kartu su juo nuo žemės paviršiaus dingo totalitarizmas kaip ypatinga valdymo forma? Deja, dėl įvairių priežasčių šis klausimas daug kam nepatogus ir jį vengiama kelti, juo labiau pripažinti, kad tas ,,komunizmas” greičiausiai buvo tik vienas iš ideologinių ir politinių totalitarizmo pavidalų. Belieka pridurti, jog šio klausimo svarbos dažnai nesupranta net žmonės, visa širdimi nekenčiantys komunistinės ideologijos ir santvarkos, mat savo akimis regėję šios sistemos fasado griūtį jie linkę tikėti, kad visiems laikams išnyko ir pats totalitarizmo virusas. Tačiau tai – pavojinga saviapgaulė, trukdanti suprasti, jog šis virusas totalitarinės sistemos įdiegtų mąstymo ir veiklos įpročių pavidalu ir šiandien tūno daugybės tos sistemos suformuotų žmonių sąmonėje.

Būtent nuoširdus įsitikinimas, kad praeitis gali kada nors ,,baigtis” ar ,,dingti” ir yra vienas svarbiausių naivumo bei iliuzijų šaltinių, daug kam ir šiandien neleidžiančių suvokti, jog Antrasis pasaulinis karas tam tikra prasme greičiausiai dar nėra pasibaigęs. Patį jo pabaigos minėjimą gaubiančios dviprasmybės ir ginčai yra aiškus požymis, kad, nors seniai nutilo pabūklų gausmas, šis karas tebesitęsia – bent jau politinėje ir ideologinėje plotmėje. Tačiau šių ginčų kontekstas neleidžia abejoti ir tuo, kad totalitarizmo virusas Rytuose neišnyko. Jis tik mutavo ir nekantraudamas laukia valandos, kada vėl galės ištrūkti į laisvę ir nevaržomai siautėti.

Tad nejaugi galima teigti, kad pastangos sustabdyti šį virusą yra tik sentimentalus ,,nepraktiškų” žmonių jausmų proveržis, be jokios pragmatinės vertės? Nejaugi pastangos užkirsti kelią naujai masinių žudynių bangai nėra pragmatiškiausias ir kartu kilniausias reikalas? Svarstydami su Antruoju pasauliniu karu susijusius klausimus per šio rūpesčio prizmę savaime ir lengvai išvengtume dviejų kraštutinumų – kad jų apmąstymas netaptų įkyriu ir nuvalkiotu senų nuoskaudų kartojimu ir mėginimas nutylėti tragišką praeitį dėl primityviai ,,pragmatiškai” suprantamos ateities nevirstų infantilišku ir pavojingu lengvabūdiškumu ateities atžvilgiu.

Pavėluotas žingsnis

Deja, vykusios diskusijos dėl šalies vadovo kelionės į Maskvą akivaizdžiai atskleidė, kaip smarkiai mūsų visuomenėje trūksta būtent tokio – įžvelgiančio laikų sąsajas – mąstymo bei iš jo kylančios sveikos istorinės nuovokos. Lietuvos Prezidento sprendimas nevykti į Maskvą – teisingas, bet kiek pavėluotas žingsnis. Delsiant priimti šį sprendimą visuomenėje buvo sukelta didelė sumaištis ir sukurtos palankios sąlygos diskusijos pretekstu šalyje skleisti prorusišką propagandą.

Be abejo, laisvos šalies piliečiai turi teisę svarstyti net sudėtingiausius ir skaudžiausius klausimus. Tačiau realiai tai įmanoma tik esant bent jau minimalioms tokių diskusijų prielaidoms. Svarbiausia iš jų – suprasti, kad ginčytis prasminga ne visais klausimais ir kad pats ginčas savaime nėra jokia vertybė. Juk būna ir destruktyvių pseudodiskusijų, kai ginčijamasi nesvarstytinais klausimais ir piktnaudžiaujama vadinamuoju ,,liaudies balsu”, todėl tokios diskusijos nesunkiai tampa nežinia kam tarnaujančios propagandos akstinu ir priedanga. Taigi šalies vadovas neturėjo piktnaudžiauti minėtu „liaudies balsu“, bet, kaip ir visada iškilus svarbiam reikalui, privalėjo aiškiai ir ryžtingai išdėstyti savo poziciją kelionės klausimu. Šiuo atveju jo dviprasmiška laikysena ir delsimas padėjo palaikyti iliuziją, kad abu požiūriai dėl kelionės į Maskvą yra lygiaverčiai ir vienodai gerbtini. Iš tikrųjų Prezidento pozicija buvo palankesnė ir naudingesnė būtent toms politinėms jėgoms, kurios dėl vadinamųjų „pragmatiškų“ siekių buvo pasiryžusios paminti ne tik istorinę atmintį, tautos savigarbą, bet ir ilgalaikius geopolitinius valstybės interesus.

Susitaikė su okupacijos faktu?

Kita vertus, būtų klaida dviprasmišką ir neryžtingą Prezidento požiūrį sieti vien su jo – žmogaus ir politiko - asmeninėmis savybėmis. Jo svyravimas, atrodytų, suprantamu klausimu rodo, kokią didelę įtaką ne tik Prezidento aplinkoje, bet ir visoje šalyje turi prorusiškai ir kapituliantiškai nusiteikusios politinės jėgos. Vykusios diskusijos dėl kelionės į Maskvą parodė, jog prorusiškas ir iš esmės antivalstybines šių jėgų nuostatas remia gana platūs mūsų visuomenės sluoksniai. Nors nėra pagrindo manyti, kad visi kelionei pritariantys šalies piliečiai abejingi savo valstybės nepriklausomybei, tačiau jų įsitikinimų reikšmės ir galimų politinių padarinių nederėtų nuvertinti. Ko gero, padėtį tiksliausiai galima apibūdinti taip: didžiulė dalis šių žmonių jau šiandien moraliai ir psichologiškai yra susitaikę su šalies okupacijos – laimė, kol kas tik teoriškai galimos ir menkai tikėtinos – faktu. Šiaip ar taip, jų nuostatos jau dabar yra palanki psichologinė ir politinė dirva plisti prorusiškoms nuotaikoms, ir tai gerokai palengvina Rusijos specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą prieš mūsų valstybę.

Itin apgailėtina, kad daug kelionės į Maskvą šalininkų yra tarp mūsų valstybės politinio, ekonominio ir kultūrinio elito, kurio atstovai, atrodytų, privalėtų būti sąmoningiausi ir atkakliausi pilietiškumo ir valstybingumo idealų gynėjai. Padėtį, kai tokie žmonės vadovauja gyvybiškai svarbioms valstybės gyvenimo sritims, reikėtų vertinti kaip aiškų požymį, jog Lietuvos valstybė ir šiandien neturi tvirto politinio stuburo ir lengvai gali būti paversta priešiškų šalių vykdomų politinių manipuliacijų taikiniu ir objektu. Tinkamai suvokti šios problemos mastą, ko gero, galima tik prisiminus, jog daug iškilių istorikų, tarp jų žinomų pilietinės visuomenės idėjos propaguotojų, vis dėlto nepasirašė savo kolegų kreipimosi į Prezidentą, kuriuo šis buvo raginamas nevykti į Antrojo pasaulinio karo pabaigos iškilmes.

Grėsmės valstybingumui

Dabartinis šalies gyventojų susiskaldymas dėl požiūrio į šį karą ne tik verčia nuogąstaujant abejoti Lietuvos visuomenės pilietiniu ir politiniu sąmoningumu bei branda, bet vertintinas ir kaip potencialus pilietinės nesantarvės šaltinis, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali virsti realia grėsme šalies valstybingumui. Todėl Lietuvos piliečių istorinės atminties žadinimas, tautinės ir valstybinės savigarbos ugdymas turėtų tapti vienu svarbiausių Kito pasirinkimo uždavinių. Šį uždavinį spręsti reikia nuosekliai ir apgalvotai. Nors tarp prorusiškai orientuotų Lietuvos gyventojų esama nemažai valstybei nelojalių asmenų, būtų didžiulė klaida manyti, jog tokių dauguma. Todėl būtina rimtai ir geranoriškai analizuoti dažnai nesąmoningos, tiesiog iracionalios meilės totalitarinei praeičiai ir vakarykščiam okupantui priežastis. Viena vertus, tai, kad net tarp puikiai praeities faktus žinančių istorikų būta Prezidento kelionės į Maskvą šalininkų arba asmenų, apskritai vengusių išsakyti savo poziciją, iš dalies galima aiškinti sovietmečiu plačiai įsišaknijusio konformizmo įpročiais, skatinančiais „dėl viso pikto“ slėpti savo pažiūras. Tačiau toks aiškinimas greičiausiai teisingas tik iš dalies. Perdėto ir nesveiko prisirišimo prie sovietinės praeities, kartais net nesąmoningo jos garbinimo ištakos ir priežastys dar ir šiandien nėra išsamiai ištirtos ir toli gražu nėra aiškios. Akivaizdu tik tai, kad jos glūdi tam tikrose istorinėse patirtyse, kurias būtina kruopščiai nagrinėti ir paversti ne proginių, bet nuolatinių svarstymų tema.

Tik sukūrus kuo palankesnes sąlygas kiekvienam šalies gyventojui sąmoningai ir laisvai formuoti savo politines pažiūras bei praeities vertinimus galima tikėtis, jog mūsų visuomenę tebeskaldančios karo šmėklos kada nors išsisklaidys, o jaunoji šalies piliečių karta net nebesupras, kaip apskritai tarp mūsų galėjo būti žmonių, galinčių okupanto atneštą vergiją vadinti geradaryste ir išlaisvinimu.

www.pilieciai.lt