Negaliu atsikratyti savo pačios prieš atvykstant į Italiją susikurto vaizdelio - tamsiaplaukio, žvitriaakio italo, apsikabinusio milžinišką picą, su pakibusiais makaronais ant ausų.

Lietuviai jau žino ne tik picą ir makaronus (itališkai - pastą), bet ir ekspreso (espresso), kapučino (cappuccino) kavą, lazaniją (lasagna), tiramisu (tiramisù)... Tikiu, kad daugelis puikiai išvardytų ir kitus itališkus skrandžio pamaloninimo būdus. Bet kaip italai minta iš tikrųjų? Negi jie tokie žvalūs, prikirtę picų ir makaronų? Dietologai turbūt nusibrauktų ašarą.

Vakar svečiavausi pas savo vaikino tėvus. Virtuvėje jie turi bibliotekėlę, kur puikuojasi kruopščiai rinktos kulinarinės knygos apie tradicinę italų virtuvę. Bevartydama tuos milžiniškus tomus su vaizdingomis nuotraukomis ne tik išalkau, bet ir suvokiau, kad ne viskas čia taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Baisu pasiklysti tarp nepažįstamų prieskonių (muskatas, dzenzeras, bazilikas, oregonas, raudonasis aštrusis pipiras (peperoncino), rozmarinas). Ūpą man praskaidrina petražolė ir juodasis pipiras. Visi produktai kruopščiai derinami tarpusavyje; taip pat ir gėrimai. Ir ką jau kalbėti apie vynų gausybę, kurioje net patys italai nebesusigaudo. Trumpai tariant, literatūros užtektų penkių metų studijoms...

Ką tik atvykusi į šią šalį pastebėjau, kad italai turi reguliarias valgymo valandas, tad neverta mėginti užkąsti kitu laiku - restoranus paprasčiausiai galite rasti uždarytus. Taip pat turiu paminėti, kad šiaurės ir pietų Italijoje skiriasi ne tik valgymo valandos (pietuose valgoma pora valandų  vėliau), bet ir patiekalų įvairovė.

Tradiciškai rytas čia prasideda „saldžiai“. Apie 8:00 ryto baruose stebiu kostiumuotų ofisų tarnautojų, geriančių įvairią kavą: „espresso“, „caffè latte“ (su daug pieno), „caffè macchiato“ (kava, sutepta šlakeliu pieno) ar „cappuccino“ antplūdį. Jie mėgaujasi puodeliu kavos, pamirkydami joje bandelę ar sausainuką.

Šeimos dažniausiai pusryčiauja atskirai. Vaikų pusryčiai susideda iš „caffè latte“ ir sausainių, bandelių su marmeladu ar tepamu šokoladu - nutella. Iš šalies žiūrint, silpnoki tie jų pusryčiai lietuviškam pilvukui. Mane aplankantys tėvai po trijų itališkų pusryčių skirtinguose baruose grįžo namo niurzgėdami, o paskui susitepė sau lietuviškų sumuštinių.

Pietūs prasideda apie 13:00. Pilni barai, valgyklos ir restoranai. Meniu susideda iš užkandžių: sūriai, salotos, kumpio griežinėliai, dešros, sprandinės; pirmųjų patiekalų: lazanija, ryžiai, makaronai, kleckiukai (gnocchi), antriųjų: jautiena, kiauliena, aviena, žuvis, įvairūs bulvių ir kepintų daržovių garnyrai. Saldumynų pasirinkimas gausus: pyragai ir pyragaičiai, tiramisù, „macedonia“ (vaisių mišinys), ledai, bei vaisiai.

Valgant užsigeriama vandeniu arba vyno ketvirčiu bei užkandama duona ar duonos lazdelelėmis (grissini). Pabaigai italai išgeria gurkšnelį kavos ar „caffè corretto“ su „grappa“ ar likeriu. Neverta tikėtis didelio karštos arbatos pasirinkimo. Italai geria nervus raminančią ramunėlių arbatą ir tai tik - retu atveju.

Daugelis didelių firmų skiria pietums specialius įvairios vertės talonus, kuriais gali atsiskaityti už pietus ar vakarienę.

Pietūs dažnai pakeičiami vadinamąja „merenda“, kuri tradiciškai turėtų būti tarp pietų ir vakarienės – 16:00, bet tai – ne taisyklė. Užkandžiaujama įvairiausiais sumuštiniais (panini, piadine), kurie skirtingai vadinami (priklausomai nuo formos ir ingridientų), picų ketvirčiukais, spurgomis su pomidoro ir „mozzarella“ įdaru (panzeroti). Dalis italų užsuka į greitojo maisto restoranus - valgyklas, pvz., amerikietiškus „McDonald‘s“, „Hamburger King“ ar itališkąjį „Spizzico“.

Milane kaip niekur kitur paplitusi „Happy hour“ („Laimingosios valandos“) tradicija. Barai ir  kavinukės apie šeštą vakaro išdėlioja ant baro įvairiausių užkandėlių. Meniu įvairovė priklauso nuo baro savininko, bet neapsieinama be alyvuogių, bulvių traškučių ar takes, mažųjų svogūnėlių bei miniatiūrinių sumuštinukų. Kartais patiekiami net karštieji patiekalai ar šviežios daržovės, salotos.

„Laimingoji valanda“ mėgstama ne tik italų, kurie po darbo užsuka pabendrauti su kolegomis, bet ir gausybės turistų. Labai paprasta: užsisakai vieną gėrimą (kokteilį, sultis, vyną, alų ir pan.), sumoki fiksuotą mokestį, svyruojantį nuo 5 iki 10 ir daugiau eurų (vis tiek palyginus pigu) ir krauni į lėkštę viską, kas gundo akį. Turi laiko iki 21:00.

Vakarienė italams - reikalas rimtas. Patiekalų sudėtimi ji panaši į pietus, bet šiek tiek pompastiškesnė; neapsieinama be vyno. Visa šeima susirenka prie stalo, o jos neturintys vienišiai irgi neliūdi – pasikviečia draugų. Taip jie ir keliauja vienas pas kitą, keisdamiesi virėjo prijuoste. Daugelis italų šeimų penktadienio ir šeštadienio vakarais užsuka į restoraną, iškeldami sau maisto negaminimo šventę.

Restoranai užplūstami apie 21:00, o namuose šeimos susėda prie stalo nuo 19:30. Tad patartina niekam neskambinti ir netrukdyti vakarienės metu, nes galite išgirsti piktą atsakymą: „Aš valgau, perskambinkite vėliau“. Ir netaktiškai pasielgę būtumėte jūs.

Italai mėgsta turkiškas užkandines, kur gaminami kebab‘ai ir döner‘iai. Taip pat jie dažni svečiai kinų restoranuose. Taip yra dėl kokybės ir kainos santykio. Po jų seka aukštesnės klasės restoranai - indų, meksikiečių, japonų. Vieni brangiausių yra braziliški restoranai, o patys brangiausi – aukštos klasės italų restoranai.

Italai patriotiškai žvelgia į savo tradicinę virtuvę ir atsidūrę svetur ieško itališko maisto. Išsiruošę į ilgesnę kelionę, jie dažnai įsimeta į mašiną bent kelis pakelius makaronų (pasta) ir pomidorų padažo (sugo). Makaronai ir pica paplitę Europoje ir už jos ribų. Bet svetur italai nepripažįsta šių patiekalų kaip tikro jiems įprasto maisto. Negana to, jie tai vadina nepavykusiais bandymais panaudoti atliekas. Galbūt jie per griežti?

Štai kokių kelionės prisiminimų papasakojo mano draugas Mauro: „Londonas. Mano nuomone, kokybiškas maistas yra per brangus. Gan nesunku buvo rasti itališkų restoranų, bet tie tikrieji kainuoja gan brangiai. Vietos, kur nėra nė vieno virėjo italo pigesnės, bet ir maistas – nevalgomas. Pasta (makaronai) pašildoma iš konservų, kuriuos mačiau parduotuvėje.

Vokietijoje mano draugas Carmelo, kuris užsisakė pastos ir sulaukė spagečių... su marmeladu. Ką jau kalbėti apie ant visų patiekalų pilamą kečupą. Šveicarijoje valgiau tokį marmalą: makaronai, svogūnų laiškai, česnakas, paprika ir grietinėlė. Nereikia net sakyti, kad man tai visai nepatiko. Bet baisiausią įspūdį patyriau Danijoje, kur man patiekė šaltų makaronų su sezamu, burokais, kukurūzais ir ankštiniais pipirais.

O ką galėčiau pasakyti apie Lietuvą? Na, pica su ananasais - kažkokia nesąmonė, nors jūs ne vieninteliai tokią gaminate (Aš geriau patylėsiu, nes ją visai skaniai lapnoju – aut.past.), pica su pupelėm – kas tai per patiekalas? (Stengiuosi paaiškinti tai buvus meksikietišką picą – aut.past.). Tradicinis lietuviškas maistas man labai patiko...“ - Mauro gailiai prisimena cepelinus, „pavergusius“ jo skrandį.

 Iveta Zakrevskaja

www.femina.lt