Varniuose, steigiant naująją vyskupiją pavadintuose Medininkais, XV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vytautas pradėjo krikštyti žemaičius ir ėmė statyti Katedrą. Naujoji šventovė buvo skirta Švenčiausiosios Trejybės, Švenčiausiosios Dievo Motinos, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir švento Aleksandro garbei - ilgas titulas tarsi liudija Lietuvos valdovą meldus pradėtam darbui Viešpaties palaimos ir visuotinės Bažnyčios bei savo paties šventojo globėjo pagalbos.

Vartant painius ir fragmentiškus Varnių katedros istorijos lapus, atrodo, kad šią šventovę iš tiesų kartais labiau saugojo dieviškoji Apvaizda, negu žemiškieji vyskupijos ganytojai, jau nuo XV a. vidurio daugiausia gyvenę Alsėdžiuose. Dauguma vyskupų tik po mirties atėjo į Varnius visam laikui: Katedros kriptos priglaudė jų kūnus, o sienos pasipuošė jų atvaizdais. Keistas likimo įnoris - kai XIX a. viduryje vyskupiją perėmęs Motiejus Valančius grąžino nuolatinę rezidenciją į Varnius, Žemaičių vyskupijos centras netrukus buvo perkeltas į Kauną. Tad išvengusi nuolatinės vyskupų rūmų prabangos ir šurmulio kaimynystės Katedra liko tyliu, bet neblėstančiu dvasinio gyvenimo centru.

Iš pirmosios Vytauto funduotos Katedros neliko jokio materialaus pėdsako.

Vos baigta statyti medinė šventovė buvo sudeginta sukilusių pagonybės šalininkų. Vėliau ji kelis kartus dar perstatyta toje pačioje vietoje. XVI a. pabaigoje Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus nuncijus Tarkvinijus Pekulas bažnyčią aptiko medinę, bet didelę ir gražią, tik kiauru stogu, pro kurį tekantis lietaus vanduo pūdė ne tik suolus, bet ir ant sienų kabėjusius valstybės valdovų atvaizdus bei vyskupų portretų galeriją.

XVII a. pabaigoje (1680–1691 m.) šventovę dar kartą nusiaubus gaisrui, jai buvo parinkta kita, saugesnė, vieta. Senosios Katedros vietoje vėliau iškilo kunigų seminarijos rūmai. Naujoji, vyskupo Kazimiero Paco rūpesčiu pastatyta, mūrinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus titulo Katedra nedaug tepakitusi išliko iki mūsų dienų.

Nors jau pusantro šimto metų veikianti tik kaip eilinė parapijos bažnyčia, ji išlaikė savo taurų didingumą, kurį iškart pajunti sklindant ne tik nuo rimties persmelktų architektūros formų, bet ir nuo praeities prisiminimais tebealsuojančių senosios katedros reliktų. Didžiajame altoriuje tebespindi įstabaus grožio sidabrinis tabernakulis, liudijantis Briuselio auksakalių išmonę ir Varnių fundatorių skonį. Per bažnyčios gaisrus išlikusios kėdės, menančios tuos laikus, kai ant jų sėdėjo garsūs kanauninkai: Roizijus, Daukša, Strijkovskis. Zakristijoje tebesaugomi kadaise nepaprastai turtingo lobyno likučiai - brangių medžiagų liturginiai indai bei drabužiai, liudijantys įvairių laikų geradarių dosnumą. Nuo senų laikų tikinčiųjų ypač gerbtas Trakų Dievo Motinos atvaizdas iki dabar saugo daugybės širdžių jam patikėtas maldas ir viltis, votų plokštelėmis sugulusias jam skirtame altoriuje.

Nors senoji vyskupų portretų galerija jau XIX a. buvo perkelta į Kauną, Varniuose išliko vyskupo M. Valančiaus rūpesčiu įrengtos memorialinės lentos žymiausiems pirmtakams. Matyt, ir M. Valančius jautė, kad nepakartojamą, liūdną ir kartu iškilmingą nuotaiką Varnių bažnyčios lankytojams visų pirma suteikia žinojimas, jog tarp šių sienų paskutiniojo teismo trimitų laukia iš senosios katedros kriptų perkelti Merkelio Giedraičio, Juozapo Arnulfo Giedraičio, Simono Giedraičio ir kitų tiek Žemaitiją, tiek visą Lietuvą savo dvasios šviesa gaivinusių vyrų kūnai. Tai apie juos galvodamas vyskupas Pranciškus Karevičius XX a. pradžios vizitacijoje rašė: „Jei Vilnius tautai simboliu yra, tai Varniai-Medininkai katalikiškajai Žemaitijai lygiai brangūs - tai Žemaičių Vavelis, jeigu ne Panteonas”.

Bernardinai.lt