Dauguma pačių ankstyviausių Lietuvos bažnyčių buvo pašvęstos Dievo Motinos garbei. Tarp įvairių jai skirtų šventovių ypač pamėgtas buvo Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų titulas. Marijos ėmimo į dangų iškilmė, Rytų Bažnyčioje nuo seno minėta kaip viena iš dvylikos didžiausių liturginių švenčių, VII a. išplito Vakaruose ir kartu su krikščionybe atėjo į Lietuvą.

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia Veliuonoje, manoma, buvo funduota Vytauto Didžiojo ir Jogailos dar 1416 m. Ši viena seniausių katalikų šventovių Žemaitijoje buvo sudeginta per žemaičių sukilimą 1418 m., tačiau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu netrukus atstatyta. 1421 m., oficialiai patvirtinus Žemaičių vyskupiją, Lietuvos valdovas jam priklausančioje Veliuonoje įsteigė parapiją ir užrašė bažnyčiai išlaikyti visą žemutinę miestelio dalį su visais gyventojais, jų žemėmis, krautuvėmis bei smuklėmis.

XVI a. pradžioje Veliuonos bažnyčios patronato teisė, iki tol priklausiusi didiesiems kunigaikščiams, buvo perleista žemaičių vyskupui, ir ši bažnyčia tapo viena svarbiausių katalikų šventovių Žemaitijoje. Pergyvenusi neramų reformacijos laikotarpį, gerokai sumažinusį bažnyčios valdas, Veliuonos parapija pradėjo atgimti XVII a. viduryje, remiama katalikybei ištikimų didikų.

1644 m. LDK kancleris ir Veliuonos seniūno Alberto Stanislovo Radvilos rūpesčiu ir lėšomis, taip pat įpareigojus miestiečius ir net apylinkės dvarų baudžiauninkus skirti lėšų bažnyčios rekonstrukcijai, Vytauto laikų šventovė buvo perstatyta, gotikinį jos mūrą apvilkus renesanso architektūros formomis. Vėlesnės rekonstrukcijos pastatą nedaug tepakeitė, tik jo vidų, kaip ir daugumoje Lietuvos bažnyčių, amžių bėgyje užpildė puošnių barokinių altorių ansamblis.

Dauguma šiuo metu bažnyčioje esančių paveikslų sukurta XIX–XX amžiais. Iš senosios įrangos vertėtų atkreipti dėmesį į nepaprastai įdomų ir Lietuvoje gan reto tipo antkapinį paminklą, pastatytą XVII a. viduryje didikui Jonui Kazimierui Bžostovskiui. Tai kelių tarpsnių epitafija, jungianti portretą, atminimo įrašą ir Kristaus su nendre paveikslą, deja, šiek tiek sugadintą vėlesniais laikais paminklą pertvarkant į altorių ir portretinį atvaizdą pakeičiant Rafaelio Madonos kopija. Kai kurie bažnyčioje išlikę senosios dailės kūriniai, liturginiai drabužiai ir knygos rūpestingai saugomi bažnyčios bokšte įrengtame muziejėlyje, kurį, l;ankantis Veliuonoje, pravartu aplankyti.

Dabartinėje Veliuonos bažnyčioje nebėra autentiškų Vytauto Didžiojo laikus menančių paminklų. Tik šoninėje navoje kabanti XIX a. – romantizmo laikais – nutapyta kunigaikščio portreto kopija primena jo, kaip fundatoriaus, nuopelnus. Pati didžiausia bažnyčios istorinė ir meninė vertybė – gotikinė Marijos su Kūdikiu skulptūra, populiariai vadinama Veliuonos Madona, šiuo metu saugoma Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ši skulptūra kadaise turbūt buvo didžiajame bažnyčios altoriuje ir greičiausiai prieš ją nuo XVII a. pabaigos iki XIX a. vidurio kasdien būdavo giedamos maldos Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Bažnyčios dokumentuose minima, kad dar 1668 m. dvarininkas Kazimieras Chščonavičius paskyrė 10 000 auksinų dviem kunigams ir dviem pasauliečiams išlaikyti, įpareigodamas juos ir jų įpėdinius giesmėmis nuolat šlovinti Dievo Motiną.

Veliuonos Madona yra bene gražiausia Lietuvoje išlikusi gotikinė skulptūra. Ant Pusmėnulio stovinti Mergelė su Kūdikiu įkūnija daugelį viduramžiais susiformavusių Marijos įvaizdžių – tai ir Nekaltai pradėtoji naujoji Ieva, ir Apokalipsės Motina, ir Jėzaus motina, nuo amžių dangiškojo tėvo parinkta žmonijos išganymo planui.

Bernardinai.lt