Tėvas Stanislovas sėdi ant lovos vėžininkų palatoje Kaune. Po taip gerai visiems pažįstamo kapuciniško abito dabar jo žalia languota pižama atrodo juokingai ir graudžiai. Tačiau ir kiti šiame aukšte tokie, praslenkantys koridoriumi ar susirietę savo lovelėse, kriokiantys, dejuojantys, snaudžiantys. Tėvas – vienas iš jų ir viskuo panašus. Ligonio akys. Aplinkui purvinos, nusilaupiusios sienos, suklypusi Brežnevo laikų spintelė, lango plyšiai uždangstyti antklode nuo gretimos lovos. Nei gegužės žiedų, nei įprastos vaisių ir sulčių kolekcijos. Mes irgi lyg tyčia apsilankome tuščiomis, matyt, tikėdamiesi kitokio vaizdo. Ant spintelės tik brevijorius ir teologijos žodynas, kai ligoniui dar išeina paskaitinėti. Besiilgintys tarybinių laikų tokioj vietoj galėtų atsigauti. Viskas čia kaip anuomet, brandaus socializmo laikais: pastato architektūra, inventorius, spalvos, kvapai, nuotaika, pacientų ir personalo veidų išraiškos. Nemačiau, kas ligoniams nešama valgyti, bet, ko gero, ta pati tarybinė košė.

Gink Dieve, nepradedu viešos akcijos „Gelbėkime Tėvą Stanislovą!“ Užsakykime jam porą dainelių per „Linkime pasveikti“. Apvilkime šilkais, paguldykime kaip seimūną dviejų kambarių ligoninės numeryje su televizoriumi, suneškime kalną rožių bei lelijų, padūzgenkime galvūgalyje. Jeigu ką, tai ir jis pats turbūt galėtų susiorganizuoti sau mielesnę ir patogesnę aplinką. Eiliniam kunigėliui bet kuri ligoninė pasiūlytų ką nors daugiau nei kitiems, o čia juk įžymybė.

Žinoma, Tėvas – griežtos regulos vienuolis, saistomas neturto įžadų, jam pritinka asketiškas gyvenimo būdas. Bet juk taip paprasta pasakyti sau, jog esu vertas šiek tiek daugiau, jog sunkiai sergu, jog turiu būtinai pasveikti, nes manęs, tokio ypatingo ir vienintelio, laukia tūkstančiai. Kas išdrįstų prieštarauti? Viskas natūralu. Jokia regula ir joks įstatymas nedraus apsivilkti švelnesnės, gražesnės pižamos už aną iš vėžininkų palatos.

Poza? Kunigiška pareiga visur rodyti kilnų pavyzdį? Kai kitados kas nors aikčiodamas dėstydavo Tėvo Stanislovo dorybes, kartais įtardavau, jog ten esama žaidimo su publika, nors, tiesa, buvo gražu ir stipru. Tačiau tokiose vietose kaip šioji kažin ar kyla noras dar ką nors vaizduoti. Čia viskas prieš prigimtį arba atvirkščiai – pagal pačią giliausią prigimtį.

Mane ima veikti ta pižama, brežnevinė spintelė, ant kelių nuolankiai sudėtos Tėvo rankos. Prašyte prašosi citatos iš Šventųjų Raštų, bet susilaikysiu. Evangelija pati pasirūpins, kaip ir kuo save iliustruoti. Kita vertus, ar tas sėdėjimas ant lovelės jau yra žygdarbis, šventumo įrodymas?

Pro praviras duris koridoriuje matyti panašūs vaizdai. Kiti su languotomis pižamomis jau nebepakyla ir nebepakils. Geriau nematytum. Tačiau imu suprasti, ko taip pasigesdavau naujojoj Lietuvoj. Brangūs solidarumo ženklai. Ne pagalba, ne gražūs pamokymai, ne problemų narstymas, bet kietas apsisprendimas pabūti kito, mažesniojo, silpnesniojo, nelaimingesniojo kailyje. Kartais, rodos, visai neprotingai ir nenaudingai. Tik dėl to, kad būtų kuriama bendrystė, nematoma kaip šventųjų bendravimas, kad kas nors atsidūręs pavojuje ar krizėje pasijustų esąs ne vienas, kad priimtum jo naštą. Iš savo teisių, privilegijų ir galimybių nusileisti ten, kur tie dalykai negalioja. Tai, ką darė Pranciškus Asyžietis valgydamas vynuoges kartu su broliu, neatlaikiusiu pasninko. Arba vilnietės vienuolės, tyčia nepirkusios automobilio, kad besigrumdydamos visuomeniniame transporte susitapatintų su miesto eiliniais.

Žinoma, pavyzdžių bei pavyzdėlių pilna visa Bažnyčios ir ne Bažnyčios istorija, ir jie kažkaip man gražesni, tyresni už herojiškumo proveržius, nes rezultatų lyg ir nėra. Tėvas Stanislovas tikrai neišgelbės ir gal net nepaguos tų, kurie merdėja greta jo. Visa, kas čia įmanoma – tai pasakyti, jog esu kartu. Pasikliaujant tuo, kuris pasauliui išganyti pasirinko solidariojo vardą ir pašaukimą.

Kas atsitinka, kai solidarumo ženklai pasitraukia, matome jau kone penkiolika metų. Nuo tada, kai valdžia ėmė postringauti apie kantrybę, diržų susiveržimą, o pati vis pampte pampo. Kai Bažnyčia iš sakyklų užtraukė, jog laisvė brangiau nei mėsos puodai vergijoje, nors sau stengėsi užsitikrinti ir viena, ir kita. Viskas rodosi natūralu ir teisėta. Atsiimti savąjį PVM – Pridėtinės vertės mokestį už savo darbą tautos labui, už neeilinius sugebėjimus ir reikšmingumą, patirtą skriaudą, priklausymą partijai ar tiesiog kilnius veido bruožus. Svarbu, kad nebūtų nusikaltimo sudėties, nors ir ji kartais dingsta pagal tuos pačius dėsnius. Nesunku suprasti, dėl ko visaip buksuoja bažnytinė veikla, kodėl spjaudoma į Seimo ir Vyriausybės pusę, kodėl niekada neužteks algų medikams bei mokytojams, kodėl niekas netiki, kad valstybė yra žmogaus labui.

Ne, čia ne priekaištai, ne akmenų laidymas į kažkieno daržus. Paprasčiausiai gaila, jog viskas tik taip. Jog laisvi ir nepriklausomi visų pirma išmokome tik karštligiškai grumtis už sveikatą, grožį, pasiturimą gyvenimą. Kuo greičiau nusiplauti rankas ir laikytis saugaus atstumo, jei kas kitas mėgina artintis prie tavęs su savo rūpesčiais ar nesėkmėm. Tai taikau ir sau, nes kiek sykių nepastebėta, pasitraukta, išsigąsta nuostolių. Aiman, nedegu iš gėdos stumdamas gėrybių prikrautą maksimos vežimėlį, nesijaučiu kaltas prieš tuos, kurie suskretę ir dvokiantys tiesia išmaldai rankas. Ir ligoninėje būdavo smagu, kai pagal savo luomą patenki ne į bendrus apartamentus…

Mums išeinant iš palatos ir atsisveikinant Tėvas Stanislovas prašo palikti atviras duris. Kad patektų gryno oro, mat langas nuo žiemos apklijuotas ir apkamšytas antklode. Bet kartu jis matys, kaip koridoriumi slenka tie, į kuriuos jis panoro tapti visa kuo panašus. Jie, žinoma, galės dirstelėti į jį, sėdintį ant lovelės, su brevijoriumi ar teologijos žodynu. Nesvarbu, pažins ar nepažins kunigą. Viskas jau vyksta ir užsuka procesus danguje ir žemėje. Žalia languota pižama jau tapusi tuo, kas stipriau už nuodėmę ir mirtį. Šv. Pranciškus, apsivilkęs abitą solidarumui su vargšais išpažinti, pranašiškai įspėjo, koks galingas tai žodis ir jo turinys. Evangelija, ir ne tik ji, be to nežengia nė žingsnio.