Prie skandalų įpratusiam ir nuo jų pavargusiam Lietuvos piliečiui gali atrodyti, kad įsiplieskęs ūkio ministro ir sostinės mero vaidas tėra paprastas, ne sykį regėtas susistumdymas prie valdžios lovio. Tad lyg ir nieko naujo. Tačiau kivirčo pobūdis ir mastas, jo keliami aistrų verpetai verčia manyti, jog šį kartą ne viskas vyksta kaip įprasta.

Oligarchinių verslo grupuočių siekiai daryti įtaką valdžiai bei jų tarpusavio kovos dėl įtakos politikams niekada nebuvo paslaptis. Šis tamsus lietuviškojo politinio gyvenimo aspektas visada buvo daugiau ar mažiau žinomas ar bent jau aiškiai nujaučiamas. Ir vis dėlto dar nė vienos tokios grumtynės nebuvo taip akivaizdžiai patekusios į patį viešosios erdvės centrą, kur jos vyksta aukščiausiu valdžios lygiu ir todėl yra apšviečiamos geliančiai ryškios viešumos šviesos.

Būtent šis konfliktas pagaliau apnuogino ir kitus mūsų viešojo gyvenimo skaudulius. Vienas labiausiai šiomis dienomis krintančių į akis skaudulių - toli gražu ne puiki moralinė ir pilietinė lietuviškosios žiniasklaidos sveikata.

Turbūt smarkiai nesuklystume teigdami, kad nemenkos dalies žiniasklaidos, ne vieno politikos komentatoriaus ar politologo profesinis sąžiningumas ir nešališkumas jau senokai kėlė abejonių įžvalgesniems ir kritiškiau mąstantiems piliečiams. Tačiau šį kartą, atrodo, peržengtos visos padorumo ribos.

Iš šalies stebint, kaip anksčiau palaižūnams lyg ir nepriklausę - pilietinės drąsos bei principingumo nestokoję - analitikų ir komentatorių būrio atstovai staiga pradeda nertis iš kailio ginčydamiesi, kuris iš skandalistų "geras", o kuris "blogas", norisi klausti - kada šitaip elgiantis bus sunaikinti paskutiniai pasitikėjimo viešai tariamu žodžiu likučiai? Taip pat tenka suabejoti, ar mūsų valstybėje dar apskritai egzistuoja laisva ir nepriklausoma žiniasklaida.

Jos vaidmuo nušviečiant pastarųjų dienų įvykius yra itin svarbus, maža to - jis gali būti lemtingas. Mat jei vis labiau įsiplieskiantis skandalas aiškinamas - dar ir tendencingai stojant į vieno ar kito konflikto dalyvio pusę - tik kaip nuožmus dviejų verslo grupuočių ir joms atstovaujančių politikų kivirčas, tai ne tik nusižengiama elementarios profesinės etikos reikalavimams, bet ir nepateisinamai susiaurinamas aiškinimo laukas bei šiurkščiai iškraipomas pats šio kivirčo pobūdis ir turinys.

Kitaip tariant, sąmoningai arba nesąmoningai nuo visuomenės nuslepiama skandalo esmė ir jo galimi padariniai visos valstybės ateičiai. Reikalo esmę atskleidžia tik gerokai platesnis pastarųjų savaičių įvykių kontekstas. Iš karto reikia pasakyti, kad šie įvykiai iš pažiūros ne itin tarpusavyje susiję ir, maža to, atrodo neturį tiesioginio ryšio su šiame komentare svarstoma tema. Tačiau, kaip pamatysime netrukus, vis dėlto įmanoma rasti tam tikrą bendrą jų vardiklį bei atskleisti jų sąsajas su ministro ir mero dvikova.

Neseniai pasibaigęs brazauskininkų partijos suvažiavimas įtikinamai atskleidė, kad nepriklausomoje Lietuvoje puikiausiai tebegyvuoja kompartija, tegul ir besidangstanti socialdemokratijos iškaba.

Seimas taip ir nesiryžta atsisveikinti su dviem Konstituciją ir įstatymą neabejotinai pažeidusiais savo nariais, lygiai kaip ir atsisako atiduoti į teisingumo rankas jo gretose esantį pagarsėjusį riaušių kurstytoją.

Daugiau negu akivaizdūs Kėdainių sindromo požymiai laikinojoje sostinėje, kurios vadovas, atrodo, galutinai įsijautė į vietos karaliuko vaidmenį. Pasak žiniasklaidos, sostinės policijos vadovas niekuo nesiskiria nuo bet kurio paežerėse siaučiančio savivaliautojo, maža to - tvarkydamas savo buities reikalus sugeba išnaudoti net kalinių darbą. Panašių pavyzdžių Lietuvoje - daugybė.

Visa tai keistai pažįstama, ar ne? Vargu ar reikia priminti, kad kompartija niekada nebuvo tik totalitarinė politinė organizacija - nuo pat jos ištakų iki formalaus žlugimo jai buvo būdingi ir grynai kriminalinio darinio bruožai. Kita vertus, kuo, jeigu ne nusikaltimais, galima vadinti sistemingai visais valdžios lygmenimis vykstantį sąmoningą įstatymų nepaisymą ir šaltakraujišką jų trempimą? Ir ką, jeigu ne kriminalinį mentalitetą, atvirai demonstruoja šitaip sąmoningai ir įžūliai įstatymus trempiantys dideli ir ne tokie dideli valstybės pareigūnai?

Įžvelgiant šias iš pažiūros tolimų įvykių sąsajas, dviejų politikierių grumtynės persikelia į gerokai aukštesnį matmenį ir nebegali būti vertinamos kaip paprastas savo ambicijų nemokančių apriboti vyrukų susirėmimas. Jas pirmiausia tenka laikyti sunkios, potencialiai net pragaištingos valstybei ligos - neįtikėtino jos politinio gyvenimo kriminalizavimo - požymiu bei rodikliu.

Kriminalinio mentaliteto ekspansija jau tapo tokia, kad jai būdingas mentalitetas prasiskverbė ir baigia užtvindyti net aukščiausios valstybės valdžios institucijas, o plačiai nuskambėjęs konfliktas tik praskleidžia tikrąjį šios po kiekvienų rinkimų stiprėjančios tendencijos bei jos keliamo pavojaus valstybei mastą.

Šiame kontekste jau atrodo atgyvenę bei gerokai netikslūs iki šiol vyravę šalies politinių partijų būklės vertinimai. Po tokių įvykių vargu ar pakanka pasakyti tik tiek, kad mūsų partijos tebėra nebrandžios, kad jos išgyvena didelę krizę ir nesivadovauja tikrai demokratiškoms partijoms svarbiais moraliniais bei dalykiniais veiklos standartais. Ir šiuo atveju svarbiausia aplinkybė, dėl kurios visos šnekos apie "nebrandumą" skamba naiviai ir beprasmiškai, yra ta, kad minėti standartai ignoruojami sąmoningai - jų laikytis tiesiog nenorima.

Suvokus ir pripažinus šį apgailėtiną faktą, ne tik leistina, bet ir būtina pažvelgti į Lietuvoje veikiančias partijas visiškai nauju žvilgsniu. Reikia pagaliau iškelti radikalų, tačiau absoliučiai pagrįstą ir seniai pribrendusį klausimą: ar, išskyrus ideologinį kamufliažą ir tuščią frazeologiją, šie nauji politiniai dariniai savo organizacijos bei veiklos principais ir tikslais kuo nors skiriasi nuo lyg ir seniai turėjusios nueiti į nebūtį kompartijos vidaus gyvenimo sandaros?

Klausimą galima išplėsti ir apibendrinti: gal pati nepriklausomos Lietuvos socialinė-politinė santvarka viso labo tėra modifikuotas anos santvarkos tęsinys - kažkoks oligarchinis-kriminalinis režimas? Ar kartais jo sąlygomis veikianti neva daugiapartinė sistema nėra tik ypatinga "policentrinio totalitarizmo" apraiška, kai sistemą sudarančios partijos tėra kažkada buvusios "vienintelės neklystančios" partijos klonai, savo veikloje besivadovaujantys pirmtakės principais ir tęsiantys jos nusikalstamus darbus? Jau nebėra pernelyg įžūlu klausti dar kitaip: ar Lietuvoje apskritai egzistuoja normalios politinės partijos - gal čia tėra partijomis besivadinantys kvazipolitiniai nusikalstami susivienijimai?

Visos šios aplinkybės ir jų keliami slogūs klausimai padeda lengviau įsivaizduoti, koks sunkus ir nedėkingas - turbūt kebliausias per visus vadovavimo šaliai metus - uždavinys bei išmėginimas laukia Prezidento, lyg ir pasiruošusio išsakyti savo poziciją dėl šalyje įsisiūbuojančios politinių skandalų bangos. Akivaizdu, kad dar vienas pagraudenimas bei raginimas atsikvošėti ir sugrįžti prie moralios politikos tokių skandalų herojų niekada nebus išgirstas. Tokiems žodžiams jie paprasčiausiai neturi klausos. Vadinasi, valstybei gydyti reikalingi kitokie vaistai. Tad artėjant dienai, kai Prezidentas turės prabilti, belieka nerimastingai klausti: koks bus visų laukiamas jo žodis?



Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis.