Šiandieninių skandalų verpetuose kalbėti apie normalią politiką atrodo net šventvagiška - ją reikėtų pagerbti tylos minute. O komentuoti prastą spektaklį jo atlikėjų vartojamu žargonu - paprasčiausiai nepadoru. Nebent vaikiška dainelė apie du gaidelius, kurie baltus žirnius kūlė, ir dvi višteles, tuos žirnius į malūną vežusias, tiktų kaip alegorija kalbant apie dviejų susipešusių politikos darbštuolėlių-vertelgų, "abonento" ir "agurkicho", veiklą. Šiedu juodžiausios dienos herojai, energingai pilantys vandenį ant savo naudos malūno, net paskendę skandaluose vaidina tik gyvūnėliams ir angelams įmanomą šventą ar nuodėmės neragavusią nekaltybę. O angelais jų niekaip nepavadintum - net jei sparnai prasikaltų.

Kova tarp dviejų varganos politikos giesmininkų įaudrino ir kai kuriuos šio reginio apžvalgininkus - jie virto simpatijų neslepiančiais sirgaliais. Vienas plunksnos tarnystės duoklę nušalintajam šalies vadovui jau atidavęs dvaro sirgalius dabar neriasi iš kailio dėl kito "nekaltojo" - to, kuris kalba su rusišku akcentu. Imtis ryžtingų veiksmų Prezidentą Valdą Adamkų raginusį politologą Raimundą Lopatą jis apkaltino parsidavėliškumu. Psichologai tai vadina projekcija - kai žmogus iš gynybinių paskatų priskiria savo ydas kitiems. Ant tokių, kurie garsiai loja, tarnaudami mylimam politikui, plika akimi matyti ir antkaklis su užrašu "užsakyta", ir uodega, kuri vizgina šunį. Politiką tyrinėjantys profesionalai turi pagrindo kartais tarti griežtesnį, net ir piktesnį žodį, tačiau drabstytis purvais, stokojant žinių ir mąstymo bei argumentavimo įgūdžių - labai negražu.

Kitas, šiek tiek gausesnis sirgalių būrys palaiko "oranžinio dviračio" išradėją. Pastarasis jiems atrodo geresnis pagal tautybę ir menamą vakarietišką orientaciją. Teko girdėti pasakojant, jog kai kurie liberalcentristai, sužinoję apie konservatorių ketinimą skelbti "sąžiningos politikos paktą", pareiškė, kad koalicijos partneriai jiems taip suduodą smūgį į nugarą. Juokinga ir pavaizdi istorija - iškart pagalvoji apie kepurę ir vagį. Maža to, Rubikonu plaukiantys liberalcentristai esą pasiūlė politiką skirstyti ne į sąžiningą ir nesąžiningą, bet į vakarietišką bei rytietišką. Akivaizdu, kad ir jų simpatikams kur kas labiau nei sąžiningumas politikoje rūpi tariamai vakarietiškų vėliavų šlamesys - nesvarbu, kas dedasi po tomis vėliavomis.

Šiaip jau kai pešasi du banditai, kelti klausimą, kuris iš jų labiau vakarietiškas ir kuris - rytietiškas, būtų tas pat, kas svarstyti, kuriam plėšikui mieliau atiduotumėte nuosavą piniginę - tradicinės orientacijos ar homoseksualiam. Šiuo atžvilgiu ginčas dėl orientacijos į Rytus ar Vakarus, kai kalbame apie Užupio ir Kėdainių reketininkus, yra ne laiku ir ne vietoje. Kuris geresnis - vakarietiškas Hitleris ar rytietiškas Stalinas? Nėra prasmės taikyti vakarietiškumo ir jo priešybės mato, kai akis bado sąžiningumo ir padorumo nepaisymo problema.

Sąžiningumui ir padorumui, politikų ir valdininkų etikai iš parlamentinių partijų vadovų daugiausia dėmesio skiria opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas. Naujosios sąjungos lyderis siūlo įtvirtinti pareigūnų etikos normas specialiais teisės aktais, nelinkęs taip nuolaidžiauti prasižengusiems aukštiems valdininkams, kaip tai daro premjeras, ne kartą išreiškė nuoseklią ir principingą valstybininko poziciją. Tėvynės sąjungos pirmininkas ir jo vadovaujama partija pernai laikėsi principingos nuostatos dėl politinės reklamos ribojimo, šiemet patvirtino sveikintiną įsipareigojimą sąžiningai politikai - kuris, regis, taip nepatiko opozicijos partneriams rubikonininkams. Vertėtų pridurti, jog tiek socialliberalų, tiek konservatorių vadovybė neišsigando viešai pripažinti savo praeities "nuodėmių": Naujoji sąjunga - ankstesniojo populizmo, Tėvynės sąjunga - vagnorizmo bei kitų nuokrypių.

Dora ir sąžininga politika šiandien išties yra tai, ko labiausiai trūksta mūsų valstybei. Jei norime permainų ta linkme, laikas peržiūrėti kriterijus, kuriais remiantis iki šiol buvo išrenkami seimai, kaskart atnešdavę rinkėjams nusivylimą ir pyktį. Nuo marinuotų agurkų, oranžinių dviračių, saldžių pažadų ir kvailos minties, kad valdyti turį turtuoliai, nes jie esą mažiau vogs, laikas grįžti prie moralės pirmumą pabrėžusios klasikinės politikos sampratos, apie kurią savo metinėje kalboje užsiminė Prezidentas. Ar gali šią nuostatą įgyvendinti dabartiniai Liberalų ir Centro sąjungos bei Darbo partijos lyderiai? Ar galite įsivaizduoti juos rimtais veidais žadančius moralią politiką? Manding, Alfredas Pekeliūnas kaip užsienių reikalų ministras atrodytų daug rimčiau.

Autorius yra žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius.