Gegužės 26 d. New York Club muzikiniame teatre Vilniuje savo naują programą „Renkuosi meilę“ pristatė dainininkė Judita Leitaitė ir ansamblis „4TANGO“ (Kristina Žebrauskaitė - akordeonas, Feliksas Zakrevskis - fortepijonas, Birutė Bagdonienė - altas, Donatas Bagurskas - kontrabosas). Koncertą vedė Vilija Grigonytė, programoje dalyvavo Gen. Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademijos vyrų choro „Kariūnas“ vokalinė grupė.   

Nereikia ypatingo akylumo, kad įžvelgtum, jog toks derinukas išduoda žinomos vokalistės Juditos Leitaitės kelyje įvykus kai ką netikėto ir intriguojančio. O gal greičiau – intriguojančio, bet jos gerbėjų nujaučiamo ir laukto? Nors vakaro metu pati solistė prasitarė pirmą kartą pabandžiusi dainuoti „kažką kita nei opera“, t.y. - lengvo, populiaraus žanro muziką, tačiau pastaraisiais metais tie, kurie įdėmiai sekė jos kūrybinį kelią, kartkartėmis įvairiomis progomis nesyk gardžiavosi „auksiniais XX a. šlageriais ir tango“, kuriais ji, it pikantiškais desertais, pavaišindavo savo gerbėjus pačiomis netikėčiausiomis progomis gausiose ir įvairiose savo programose. Būtent tokie šlageriai bei tango ir sudaro naująją programą – gerokai papildytą dar negirdėtais kūriniais ir aistringu meilės kaspinu vienon draugėn sujuosta su nuosaikia retro-kabareto stiliaus scenografija bei tikrai skoninga muzikine palyda – ansamblis „4TANGO“ tą vakarą nėmaž nenusileido Juditai kvapniu stilingumu bei profesionalumu. Programos repertuare - A. Piazzolla, N. Glanzberg, F. Hollander, Raudonikis, N. Schultze, Ch. Trenet, G. Puccini, R. Robert, I. Dunajevskij, R. Luidi...

Taigi Lietuvos muzikinėje padangėje dar viena profesionali klasikinio repertuaro atlikėja, nuosekliai artėjusi prie ribos, skiriančios klasikinį ir pramoginį žanrą, visiškai aiškiai nutarė ją peržengti. Svarstymų čia gali būti įvairiausių: galima plūstis, kad kultūros politika vis dar išlieka tokia, jog tautos perlai, turtai ir talentai, neapsigindami visai nesąlygiško skurdo, yra priversti daryti kompromisus, kurie visada susiję su rizika pamesti kelią dėl takelio; galima žavėtis kūrybiniu dainininkės avantiūrizmu, kurio jai niekada nestigo, laiduojančiu, beje, ilgą, pilną gražių netikėtumų, gyvą kūrybos procesą; galima įspėjamai suraukti kaktą ir su kiekvienu nauju kūrybiniu projektu tragiškai laukti vis mažiau meno, vis daugiau muilo; o galima nuoširdžiai pasidžiaugti, kad lengvasis, pramoginis žanras susilaukė dar vienos asmenybės dėmesio. Tą vakarą sėdėdama bravūriškoj New York Club erdvėj jutausi puikiai – na, nebuvo ten jokio šlamšto, taip būdingo visokiems popsiukams ir popsytėms – nei muzikinio, nei estetinio, nei vadybinio, ir netgi reklaminio. Argi to maža? Ar tik ne asmenybių populiariajai bangai ir stinga, kad pagaliau turėtume pagrindo kalbėti apie pramoginio žanro kultūrą ir estetiką? Pagaliau – ir apie galimybę rinktis. Juk kas renkasi Rytį Ciciną, niekada nesirinks J. Leitaitės, o kas neturės progos rinktis J. Leitaitės, tas turės apskritai labai mažai progų rinktis. Bent kol kas.

Todėl Juditai, šįkart gracingai peržengusiai minėtą ribą tarp klasikos ir „popso“, meilės mėnesį gegužę kvepiant alyvoms ir kliedint lakštingaloms įteikusiai mums žaismingą dovaną, belieka palinkėti, kad riba tarp kultūros ir nekultūros, meno ir nemeno, skonio ir neskoningumo, prasmių ir tuštybės niekada nebūtų peržengta. Ir, žinoma: „aistra ir laikas te niekad, niekad nepraeina...“ Argi besirenkantys meilę kada nors pralaimi?

Bernardinai.lt