Prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime nuskambėjęs raginimas atsigręžti į klasikinę politikos sampratą liko arba veik neišgirstas, arba neįvertintas, arba nesuprastas. Ko gera, to ir reikėjo tikėtis. Protingos mintys, kaip egzotiški augalai, matyt, nepakelia Lietuvos politinio klimato. Tarp negausių Prezidento kalbos komentatorių - politikų ir apžvalgininkų - vyravo tie, kuriems užuominos apie oligarchijos grėsmę ir klasikinio požiūrio į politiką stoką atrodė perdėm miglotos, niūrios ir kritiškos.

Sniego žmogui jūs neišaiškinsite, kad šaltis, ledas, sniegas ir arkties vėjas nėra natūrali ir tinkama aplinka homo sapiens gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Jei kritikuosite speigą ir nuogąstausite dėl lavinų, sniego žmogui atrodysite tuščiakalbis ir pesimistas. Jei kviesite grįžti ten, kur derlinga žemė, žaliuoja miškai ir šildo - ne tik šviečia - saulė, jis jus laikys nuo gyvenimo atitrūkusiu, nostalgijos praeičiai kamuojamu idealistu. Sniego žmogus instinktyviai žino viena: protas, kaip ir jo kūną dengiantis kailis, yra reikalingas tik tam, kad padėtų geriau prisitaikyti prie aplinkos, o ne tam, kad leistų atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, teisingumą nuo neteisybės ir siekti ne tik išlikimui tarnaujančių, bet ir gyventi teisingai, oriai ir prasmingai padedančių tikslų.

Tarp sniego žmonių (jeigu jie egzistuotų) ar žmogbeždžionių nėra ir negali būti politinių santykių, kadangi kova dėl būvio ir išlikimo - jų gyvenimo pagrindas - yra džiunglių santykių ir "įstatymų", o ne politikos normų šaltinis. Jei sniego žmogus imtų rūpintis teisingumo, moralės ir ideologijos reikalavimais, jis greičiausiai pražūtų, o jo gentainiai galėtų niekinamai sakyti: "jis manė esąs protingas, o iš tikrųjų - kvailys". "Protingas" jiems atrodytų tas, kuriam nesvetimas miklumas ir apsukrumas, gebėjimas pritapti ir prisitaikyti, kuris susikurtų stipriausiojo įvaizdį bei, mušdamasis krūtinę, pavergtų bandos gentainius ir sujaudintų patrauklias pateles. Tiesa, pastarieji du jo rezultatai politikos plotmėje skambėtų truputį kitaip - "jei pritrauktų rinkėjus ir verslininkus-rėmėjus".

Sniego žmogaus mąstyseną pastaruoju metu gerai atskleidė palyginti negausi, tačiau pavaizdi, "reprezentatyvi" reakcija į Prezidento užuominą apie klasikinių politikos normų svarbą ir poreikį. Antai liberalcentristas Arūnas Štaras komentare "Kodėl Lietuvos politikai nesilaiko klasikinės politikos reikalavimų?" (www.politika.lt., 2005 04 25) suskirstė žmones į "protingus ir atvirkščiai" pagal aptartus sniego žmogaus kriterijus: "Tai, kad mūsų politikai atvirai ignoruoja lyg ir privalomus jiems reikalavimus – neturi aiškios ideologijos, nesilaiko visuotinai priimtinų moralės bei etikos normų, anaiptol nereiškia, jog jie kvaili, o politologai ar politikos komentatoriai, nuolatos politikams prikišantys vertybių ar dorybių stoką, yra gerokai protingesni. Greičiau jau atvirkščiai".

Taigi, pasirodo, "greičiau jau atvirkščiai" - politinio mąstymo, etikos ir ideologijos politikoje pasigendantys jos tyrėjai esą kvailesni, o ne protingesni už politikus, kuriems ant šitų dalykų tiesiog nusispjauti. Ačiū už nuoširdų cinizmą - matyt, Vilniaus mero kėdė turi magišką poveikį jo įkvėpti, - bet A. Štaras akivaizdžiai supainiojo protingumą su gudrumu ir apsukrumu. Prof. Leonidas Donskis (A. Štaro vertinimu - greičiausiai vienas iš tų "kvailesniųjų"), kalbėdamas apie etikos normų ir ideologijų pamynimą vardan "realistinių" bei "pragmatiškų" sumetimų, priminė Francois de Larochefoucauld žodžius, kad gudrumas yra negilaus proto požymis. A. Štarui derėjo apie tai pagalvoti prieš rašant nuosprendį "kvailesniems".

Tačiau jis - gudrus politikas. Štai ką jis sako suprantąs: "Įvaizdžio darymui reikalingi dideli pinigai, kuriuos politikas privalo susirasti (tiksliau – išprašyti) iš verslininkų. O verslininkai paprastai geriausiai žino, į ką verta investuoti, o kur pinigai bus tik išmesti. Negalima tvirtinti, kad rimti verslininkai nepripažįsta vertybių ir patys jų neturi. Tačiau jie geriau nei politologai ar komentatoriai supranta, kaip laimimi šiuolaikiniai rinkimai, todėl ir investuoja į politikus kaip įvaizdžius, o ne į ideologijas <...> Politikai ir verslininkai geriau nei politologai žino, ko reikia mūsų rinkėjams".

Bravo, Arūnai Štarai. Tokie kaip Jūs neleidžia pražūti tokiems kaip Rolandas Paksas, Artūras Zuokas ir Viktoras Uspaskichas. Jie ir juos rėmę verslininkai galbūt geriau nei politologai žinojo, ko reikia mūsų rinkėjams. Nors neatmestina ir kita galimybė, kurios A. Štaras nesvarsto - kad politologai ir komentatoriai neišvedinėja politikos normų vien iš praeinančių gyvenimo aplinkybių ir iš Krekenavos agrofirmos peniukšlių poreikių. Penas apmąstymams, kuriuos taip niekina A. Štaras, nelaikomas gyvulio pašarui skirtame lovyje.

"Galima įvardinti du pagrindinius skirtumus, kurie šiuolaikinę politiką daro iš esmės kitokią, nei senoji, kurią dabar su nostalgija įprasta vadinti klasikine <...> Prieš šimtą metų rinkimų teisė buvo apribota daugybe kriterijų – turto, išsilavinimo, amžiaus, lyties. Daugelyje šalių didžiausią galią turėjo monarchai, tik keliose šalyse veikė demokratinės sistemos", - savo skaitytojams aiškina A. Štaras. Tačiau klasikinė politikos samprata nieko bendra neturi su tais dalykais, kuriuos jis mėgina turėti omenyje. Kuo čia dėtos monarchijos? Kodėl "klasikinė politika" tapatinama su tuo, kas vyko prieš šimtą metų? Kodėl ne prieš tris šimtus, tūkstantį ar du tūkstančius? Kam apskritai čia brėžiamos chronologinės ribos, jei kalbame ne apie praeitį ir dabartį, o apie tradiciškai susikertančius požiūrius į politikos prigimtį ir jos santykį su morale? Kur ir kodėl iš argumentacijos lauko pradingsta šio sankirčio turinys? Regis, A. Štaras net nesuprato, apie ką ir kodėl pasisakė. Gera proga patylėti - neišnaudota. Išvada: vargas dėl proto.

Autorius yra žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius.

"Atgimimas"