Vasara – turizmo ir vestuvių metas. Abu šie reiškiniai, ko gero, šiek tiek susiję: daugiau išvykų, daugiau svečių, daugiau kelionių – daugiau progų susipažinti, bičiuliautis, o jauniems žmonėms – ir sieti savo gyvenimus. Sostinėje sekmadieniais ne Mišių metu užsukus į Šv. Jonų bažnyčią vis dažniau gali pamatyti Santuokos sakramento apeigas, nelabai įprastas akiai ir ausiai, kurios vyksta keliomis kalbomis, dalyvaujant dviejų konfesijų ar net religijų kunigams. Kaip žinoma, kultūriniu, tautiniu ir religiniu požiūriu mišrių santuokų gausėja. Dar neturime jokių sociologinių tyrimų, su kokiomis problemomis jauni žmonės, priėmę tokį sprendimą, vėliau susiduria, ar labai tolimų kultūrų, skirtingų religijų šeimos yra patvarios. Žinoma, daug ką galima nuvokti, daug ką - sužinoti iš kitų šalių patirties, bet iš esmės gyvenimo mokykla mums užduotis dar tik rengia.

Su kun. Antanu Saulaičiu SJ, dirbančiu minėtoje Šv. Jonų bažnyčioje, šį kartą kalbamės apie būtinus formalumus, kuriuos turi žinoti būsimieji sutuoktiniai, gyvenantys skirtingose šalyse ar išpažįstantys skirtingą tikėjimą. Pokalbio tęsinyje kitą ketvirtadienį tėvas Antanas, savo akimis įvairiuose pasaulio kraštuose matęs gausybę mišrių santuokų ir jas palydėjęs, svarstys apie kur kas kasdieniškesnes ir gyvenimiškesnes patirtis.

„Nutylimos temos“ pašnekovą  kalbino Elvyra Kučinskaitė.

Tėve Antanai, su kokiais sunkumais, rengiantis Santuokos sakramentui, susiduria būsimieji sutuoktiniai, gyvenantys skirtingose šalyse arba išpažįstantys skirtingas religijas?

Truputėlį keblumų patirti tenka, rengiant dokumentus, nes vienas iš sutuoktinių turi juos parūpinti iš kitos šalies. Jei antroji pusė dar nėra ir katalikai, o priklauso, pavyzdžiui, Anglikonų ar Liuteronų Bažnyčiai, tai sunkumų kartais kyla dėl krikšto liudijimo ir pažymos, kad būsimasis sutuoktinis ar nuotaka iki tol neturėjo bažnytinės santuokos.

Per apeigas irgi tenka susidurti su neįprastomis užduotimis: juk dažniausiai tokie sužadėtiniai susikalba kuria nors bendra kalba, kuri nei vienam, nei kitam nėra gimtoji – pavyzdžiui, jei lietuvaitė, besimokanti Vokietijoje, tuokiasi su kinu, gyvenančiu Vokietijoje, tarpusavyje jie kalbės arba vokiškai, arba angliškai, ar kuria kita jiems priimtina kalba, taigi apeiga turės vykti bent keliomis kalbomis – kartais dviem, kartais trimis: kiekvieno jų, kad ją suprastų artimieji ir giminaičiai, ir bendra. Skaitiniai, kuriuos paprastai pasirenka patys sutuoktiniai, tada būna skaitomi gimtosiomis kalbomis, kurias, beje, nebūtinai moka kunigas, pavyzdžiui, kinų. Taip pat būna labai gražu, kai priesaiką jaunoji pasako jaunojo kalba, o jaunasis – nuotakos kalba. Beje, apeigą keliomis kalbomis atlikti paprastai pasiūlo kunigas, nes dažniausiai manoma, kad viskas turi vykti lietuviškai, kaip Santuokų rūmuose, kur viskas vyksta valstybine kalba.

Dar vienas keblumas susijęs ne tiek su tautybe, kiek su gyvenamąja vieta, nes, kai tuokiasi žmonės iš skirtingų šalių, jiems sunku drauge lankyti santuokos pasirengimo kursus. Žinoma, jei abiem tai yra tikrai svarbu, jie atranda būdų, kaip tai išspręsti – pavyzdžiui, kursus išklauso kurio nors iš sutuoktinių šalyje. Net jei nemoka kalbos, būsimoji žmona ar vyras tiesiog išverčia tai, kas kalbama. Yra buvę, kad jaunoji kursus lankė Lietuvoje, o jaunasis Anglijoje. Bet tai jau sudėtingiau.

Ar mūsų šeimos centrai bent kiek reaguoja į tokias besikeičiančias aplinkybes? Gal kas nors siūlo, pavyzdžiui, angliškas paskaitų santraukėles?

Kiek žinau, šito dar nėra daroma. Matyt, reikia laiko tam pasiruošti. Žinau, kad Čikagoje taip ir daroma – kursai vedami ir lenkiškai, ir ispaniškai, ir vokiškai – atsižvelgiant į tai, kokios užsienio kalbos tame regione yra dažniausiai vartojamos.

Skirtingos kalbos turbūt vis dėlto mažesnis iššūkis, nei skirtingos kultūros, kartais – netgi labai tolimos?

O, taip. Kartais vargšui kunigėliui tai kelia labai didelį rūpestį. Nes sutuokti yra lengva, sunkiau rūpintis, ieškoti ženklų, kad būsimieji sutuoktiniai supranta, jog tokia santuoka yra ypatinga. Mėgstama sakyti, jog meilė viską nugali, bet tokiu atveju meilė turi būti kaip uola – antraip nežinau, kas gali iš jos likti... Kai kurių santuokų sunkumus galima lengvai numatyti – pavyzdžiui, jei lietuvaitė katalikė išteka už musulmono, vargu ar yra daug vilčių, kad ji vaikus galės auklėti katalikiškai arba kad pati galės išpažinti katalikų tikėjimą. Jei taip ir yra – tai labai retos išimtys, bet aš tokių nežinau.

Tiesą sakant, spėju, kad neretas nė nežino, jog tuokiantis katalikei su musulmonu galima santuoka Katalikų Bažnyčioje....

Daugelis žmonių mano, kad bažnytinė santuoka yra negalima ne tik su kitą religiją išpažįstančiu, bet ir nekrikštytu žmogumi. Tada skubama krikštytis, kad tik galėtų susituokti. Anksčiau taip visada ir buvo daroma, tačiau tai nelabai rimta. Ar ne? Juk Krikštui reikia pasiruošti, subręsti. Taigi nekrikštytas su krikštytu bažnyčioje tuoktis gali, ir jei paskui tampa tikrai svarbu, pasikrikštijama, priimami kiti sakramentai. Bažnyčia pripažįsta neišardomą ir nesunaikinamą santuoką ir tarp dviejų nekrikštytų žmonių. Anksčiau tuokiantis reikėjo duoti pažadą, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai. Dabar duodamas pažadas, jog katalikiškoji pusė darys viską, ką gali, kad vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami krikščioniškai. Ką reiškia „viską, ką gali“? Kai esi susituokęs, dėl visokių dalykų darai, ką gali, o jei ko negali, dėl to tariasi abi pusės ir sprendžia, kaip abiem patogiau, geriau.

Moksliniai tyrimai, nagrinėję mišrias santuokas, rodo, kad šeimos stabilumui didesnę įtaką turi tai, ar abu sutuoktiniai yra giliai tikintys. Net jei jie išpažįsta skirtingas religijas, jų santuoka greičiausiai bus patvaresnė nei ta, kurioje vienam iš sutuoktinių religijos klausimas yra labai svarbus, kitam – visai nesvarbus, net jei pastarasis formaliai išpažins tą patį tikėjimą. Žmonėms, kuriems tikrai rūpi tikėjimas, tikinčiųjų bendruomenė, bažnyčia, sinagoga ar kinesė, geriau supras vienas kitą, svarbiuosius savo poreikius.

Ar mišrios religinės santuokos atveju pasirenkamos tik vienos kurios religijos apeigos, ar abiejų?

Tuokiamasi tik vieną kartą – bažnyčioje, mečetėje ar kurioje kitoje šventovėje. O kito sutuoktinio šventovėje yra surengiamos apeigos, kurių metu teikiamas palaiminimas, meldžiamasi ir pan. Ne kartą esame tokias maldos valandėles rengę Šv. Jonų bažnyčioje. Susirenka artimieji, bičiuliai, ir taip pažymime šį svarbų įvykį, pabūdami šventovėje, melsdamiesi, o ne tik užstalėje.

Ar būtina atlikti kokius nors formalumus, kai tuokiasi tos pačios religijos, bet skirtingos konfesijos žmonės - katalikas su liuterone ar stačiatikė su kataliku ir pan.?

Kaip ir tarpreliginės santuokos atveju, reikia gauti leidimą iš katalikų vyskupo. Šis leidimas nėra formalumas, jis reikalingas ir tam, kad jauni žmonės suprastų, jog mišri santuoka yra labai rimtas ir atsakingas dalykas. Leidimas taip pat suteikia galimybę apeigas šiek tiek keisti – įvesti kitų konfesijų ar religijų apeigų bruožų. Atsižvelgiant į tai, koks yra kito žmogaus tikėjimas, į apeigas įtraukiama kai kas, kas tai religijai yra brangu – skaitinys, laiminimas, tam tikri simboliai ar liturginiai gestai ir pan. Labai gražu, jei apeigoje dalyvauja abiejų religijų ar konfesijų dvasininkai. Tada paprastai vienas iš jų vadovauja apeigoms, o kitas padeda. Ne kartą tai teko daryti su žydų rabinu ar liuteronų, presbiterionų kunigu. Paprastai aptariame apeigų eigą, pasidalijame vaidmenis ir drauge liudijame vienybę, kuriai įsipareigoja ir sutuoktiniai. Patys tekstai taip pat parenkami labai jautriai. Jei, pavyzdžiui, tuokiasi katalikė su žydu, katalikiškose maldose praleidžiami tie žodžiai, kurie vienaip ar kitaip galėtų žeisti būsimo sutuoktinio įsitikinimus. Evangelijos skaitiniai taip pat parenkami tokie, kurie tiktų šiai situacijai. Tai gal ypač aktualu ne dėl pačių jaunųjų – kai žmonės yra įsimylėję, jie tampa pakantesni ir atviresni, - tačiau dėl jaunųjų artimųjų, kurie paprastai gana sunkiai susitaiko su tuo, kad į jų giminę ar namus ateina kito tikėjimo žmogus. Turime būti labai jautrūs. Aš pats ir iki santuokos, ir po jos stengiuosi palaikyti ryšį su ne katalikų tikėjimo ar kitos kultūros sutuoktiniu ir giminaičiais, kad jie matytų, jog katalikiška bendruomenė šviesiai žiūri į dviejų žmonių pasirinktą ryšį, o ne sukandę dantis, kaip į nelaimę. Tada ir šeimos nariams būna lengviau peržiūrėti savo elgesį. Taigi kunigo dėmesys tokias šeimas kartais lydi net dešimtmečius.   

Beje, Lietuvoje yra labai graži nuostata, kad jei tuokiasi lotynų apeigų katalikai su Rytų apeigų katalikais, pavyzdžiui – lietuvis, kuris čia ir gyvena, su ukrainiete, tai pirmenybę turės Rytų apeigos, o ir vaikai dažnai bus auklėjami pagal Rytų apeigas. Tas pat – jei katalikas tuokiasi su stačiatike ir pan. Kadangi kitų konfesijų tikinčiųjų čia yra mažuma, labai svarbu išsaugoti mažumų paveldą, kuris gresia išnykti. Tokiose šeimose augantys vaikai būtinai turi pažinti kultūrą ar religiją, kuri Lietuvoje naudojasi mažumų teise. Tai nereiškia, jog reikia atsiversti į kitą tikėjimą, bet - kad reikia branginti labai svarbius ir gražius dalykus.    

Taigi nuo pat Santuokos sakramento jaunieji ir jų artimieji tarsi įvesdinami į tolerancijos mokyklą?

Taip. Kartais giminės nieko nežino apie būsimosios marčios ar žento tikėjimą. Labai veikia tam tikri stereotipai: jei musulmonai, tai žiaurūs, negailestingi krikščionims, jei induistai - pagonys, ar veido spalva ne ta... Draugiška aplinka jiems padeda susipažinti ir gal kartais pažadina norą daugiau sužinoti apie kitą religiją. Juk kuo geriau pažįstame kitų tikėjimą, tuo geriau esame priversti gilintis į savąjį.

Tokioms šeimoms, be abejo, reikia ruoštis, kad šis jautrus klausimas lydės jas visą gyvenimą. Net jei, tarkim, žydas bus labai tolerantiškas žmonos katalikės tikėjimui ir leis savo vaikus į katalikišką mokyklą, vaikas, pradėjęs jam pasakoti apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą, aišku, sukels tam tikrų jausmų. Arba religinės šventės. Kaip, tarkim, kataliko ir musulmonės šeima švęs Kalėdas ir Ramadaną? Apie tai reikia mąstyti iš anksto, su tuo reikia išmokti gyventi, tai nuolat aiškintis, nepalikti nuoskaudų bręsti tyloje. JAV yra interneto svetainių, skirtų žmonėms, gyvenantiems mišriose santuokose. Ten jie dalijasi savo patirtimi, vieni kitiems siūlo, kaip atsiliepti į iššūkius, su kuriais susiduria. Mokytis iš kitų patirties visada pravartu.    

Jūs čia kalbėjote apie idealias aplinkybes – štai skirtingų konfesijų ar religijų dvasininkai susitaria, kaip ves apeigas, abu jose dalyvauja, o paskui dar ir ryšius su sutuoktiniais palaiko... O realiai? Ar tai tikrai dažna? Ar nekeliama dirbtinių kliūčių? Tokių žmonių situacija ir taip jau nėra paprasta, ką gi darysi, jei jie taip apsisprendžia?

Kai žmonės pasakoja apie save ir savo šeimą, aš labai dažnai girdžiu, kad kunigai, kurie juos krikštija, paskui ir tuokia, ir lydi per gyvenimą, ypač mažesniuose miesteliuose. Kai patys žmonės ieško to ryšio, spėju, jį gauna. Taip, ko gero, daro mažuma, bet kam tikrai reikia, tas tokią globą patirs.

Bus daugiau

Bernardinai.lt