Anuomet, kai valstiečiai iš papjautų veršiukų odos vaikams siūdavo nagines, Pakruojo rajono Simoniškių kaime gimė (1939 12 09) Romualdas Čarna. Vaikinas mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje, 1967 m. baigė LTSR valstybinį dailės institutą Vilniuje, įgijo dailininko grafiko ir pedagogo specialybę. Kai praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje melioracija niokojo vienkiemius ir kaimus, dailininkas gimtinėje surado nagines. Lyg ir Čarnų giminės herbą, įspaustą šiaurinės Lietuvos žemėje. Pro kūrybiškai įamžintą naginę ir įžengiame į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijos (K. Donelaičio g. 16) salę, kurioje iki birželio 26 d. eksponuojama R. Čarnos grafikos ir piešinių paroda „Kelionė tęsiasi“.

Žiemgališkas tikrumas

Pats sau įteigęs, kad personalinę parodą dera organizuoti bent jau kas penkeri metai, R. Čarna taip ir daro: „Mano kelionę“ toje pačioje galerijoje matėme 1999 m. Šįkart – „Kelionė tęsiasi“... Rusų rašytojas Borisas Pasternakas yra sakęs, kad vienintelė mažiausiai pasikartojimo niuansų turinti naujiena yra žmogaus gebėjimai. R. Čarnos pusiau retrospektyvinė (kūrybinio darbo keturiasdešimtmetis!), brandžiai sustyguota saviraiškos erdvė jaukiai atpažįstama ir drauge kviečianti ieškoti atsakymų į skausmingus, menininką neraminančius klausimus.

Grafikui artimos kuršių, žiemgalių temos, įsiklausymas į istoriją. Išgyvendamas dvasios artumą su pilkapiais, mitologiniais, į žmogaus figūras panašiais akmenimis, būdamas likimiškai susietas su savo šaknimis („Žiemgala“ I, II), R. Čarna sako: „Ne tik Lietuvoje, bet ir keliaudamas visada ieškau sunkiai išskaitomų, paslaptingų ženklų. Tebūnie Meksika ar Afrika, aš niekada nepiešiu šių dienų miestų, nes į praeitį nunirusių kultūrų viršukalnės nepalyginti iškalbingesnės“.

R. Čarnai užtenka jėgų įveikti „pasiutusią esamybę, sproginėjantį pasaulį“, jo kelias veda ramybės, harmonijos su gamta ir savimi link.

„Pagoniškas rytas“, „Vakaras brenda per upę“, „Senas sodas Kreivakiškyje“, „Ledonešis“ I, II, „Atspindžiai“... Ar būtų ties Nemunaičiu rasotoje pievoje besimaudantis žaltys, ar benunykstančio dvarelio, kurio žmonės ištremti, sunaikinti, aplūžusių obelų portretas, ar tratanti, iš ledų besilaisvinanti Neris, R. Čarna sugeba apibendrinti, kalbėti per simbolius, ženklus, regis, kartais panašius, tačiau nepasikartojančius. Itin įdomu. Estampai įkvėpti monotoniškų lygumų, autorius neslapukaudamas išpažįsta pagarbą kūriniuose dažnai pasikartojančiai l i n i j a i, spalvų paletė nedirgliai rami, o metaforos trykšte trykšta.

Bene dešimt metų studijavęs lino raižinio techniką, R. Čarna sukūrė daug įsimintinų portretų, parodoje dar kartą susitinkame su rašytoju Juozu Grušu ir režisieriumi Juozu Miltiniu. Rašytojas iš pradžių nervingai prakaitavusiam grafikui ramiai tarė: „Daryk, ką nori, minkyk, kaip reikia, aš – molis, meistras – tu“. Ir tada išryškėjo seno ąžuolo kakta, minties atodangos... „O Miltinis, – prisimena grafikas, – kalbėjo apie fizinį ir dvasinį meno laiką. Kada menininkas baigia kurti, prasideda savarankiškas darbo gyvenimas. Ir dar jis kartojo: meno tikslas vienut vienutėlis – veržtis vertikaliai, kuo giliau“.

Lieka pasidžiaugti, kad iškilių mokytojų mintis gabus mokinys puikiai išmoko.

Beje, žvelgdami į mišria autorine technika (pradėjęs įvedinėti spalvą, ieškodamas pustonių, išgaudamas faktūras per medį, linoleumą, kartoną, R. Čarna sujungia įvairias grafikos technikas) atliktą Barboros Radvilaitės portretą, negalime neprisiminti J. Grušo istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ ir nepakartojamo aktorės Rūtos Staliliūnaitės vaidmens. Naują, kai ką net stebinančią interpretaciją autorius aiškina taip: „Profesorius Vytautas Urbonavičius man atsiuntė pagal kaukolę atkurtą „nepageidaujamos Lenkijos karalienės“ portretą, turėjau aštuonis dailėtyrininkės Marijos Matušakaitės pateiktus Radvilaitės atvaizdus, tačiau visi nepanašūs į naujai pamatytuosius. Barboros tėvas, brolis ir pusbrolis buvo kumpanosiai, V. Urbonavičiaus atkurto veido nosis irgi kumpoka. Žinoma, kad karalienė buvo aukštoka moteris ir gera šokėja, manau, turėjo gražias kūno formas, tad truputį pailginau jos kaklą. Ji labai mėgo pudras, veidas švieste švietė. Norėjau Barborą Radvilaitę nors kiek pralinksminti, tačiau šį kartą ji nenusišypsojo...“

Ne tik istorijai, bet ir literatūrai dėmesingas parodos „Kelionė tęsiasi“ autorius svajojo studijuoti filologiją. Jeigu ne dailininko Algimanto Švėgždos tėvo įtaka, galbūt taip būtų ir nutikę... Tačiau neblėstanti meilė Vinco Mykolaičio-Putino, Volto Vitmeno, Emilio Verharno poezijai paliko gilius įspaudus. Per dvasių bendrumą, likimo lūžių pajautas. Sąsajos su poezija leidžia kitaip pamatyti estampų spalvų ritmus, jų muzikalų skambėjimą.

R. Čarna: „Esu laisvesnis negu jaunystėje. Tada rūpėjo, kaip padarius kuo geriau, dabar – išsakyti, ką galvoju, kaip jaučiu. O ir techniškai privalau atspausti nepriekaištingai. Per metus aštuoni nauji kūriniai, kokia aštuoniasdešimt atspaudų. Va piešiu tai daug...“

Pradžios kardiogramos

„Graviūra labai išvargina, – prisipažįsta R. Čarna, – o piešti labai saldu“. Šaunu, kad autorius mums parodo net 47 piešinius. Tiesą sakant, įėjęs į salę net truputėlį sutrinki: pirmiausia akį patraukia didžiųjų darbų spalvų simfonija, mąsliai poetiškas ir paslaptingai veržlus kalbėjimas. Štai stabteli prie dipticho „Dievdirbys iš Rozalimo (Jonas Donauskas)“, bandai susigaudyti, kuo pasaulį žavi garsusis opdailės pradininkas vengras Viktoras Vazarelis, jeigu „Lietuviškas opartas“ I, II, parodantis iš močiučių skrynių paimtas lovatieses, galbūt įdomesnis... Intuityviai pajunti dipticho „Senamiestis ilgisi Laisvės alėjos“ trauką, simboliškai įprasmintą dviejų laiko etapų ryšį bei įtampą, tačiau iš dešinės į tave žvelgia šviesaus atminimo dailininkų A. Švėgždos ir Petro Stausko energingai pagavos akimirką fiksuoti portretai, kitoje ekspozicijos pusėje – dainininkė Rita Preikšaitė, kurios puikus balsas ir žaisminga nugaros iškirptė taip patinka melomanams...

Esama daug kompozicinių sumanymų, grakščiai brūkštelėtų štrichų, kartais nesunku atsekti, kaip eskizai išauga iki didžiųjų (neprotinga taip lyginti...) kūrinių.

R. Čarna žada dvejus metus piešti portretus – taip pagerbti žmones, kurie padėjo gyventi nutolstančiame laike. Tai būtų ir pagarba, ir atsisveikinimas su ne vienu širdžiai brangiu žmogumi.

Bene naujausias kūrinys – „Belskite ir jums bus atidaryta“. Šventovės, o gal kaimo gryčios durys, šventųjų portretų citatos iš senų kalendorių, pasaulis, į kurį R. Čarna subtiliai kviečia atsigręžti.

Kai Romualdas čia pat, tarp paveikslų, užgieda savo tėvo pamėgtą dainą: „ Oi Dievi mana, Dievuli mana, kaip tuos metelius vargeli buvau...“ –pajuntu, kaip aitriai superši galugerkly... Graudu ir gera. R. Čarna nepaneigiamai teisus: pasakojimai apie gyvenimą, meninis tautos mąstymas, kad ir per koplytstulpius, dainas, lovatieses, gyvas nuo seniausių laikų. Menininkas pasirenka kitą raišką, tačiau kalbama apie tuos pačius, esminius žmogaus buvimo ir būties dalykus.

Apie Lietuvą savyje ir save Lietuvoje.

Kultūros savaitraštis „Nemunas“