Nežinia, kada vėl galėsime įžengti į Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, kurią jau daugelį metų galima matyti tik iš išorės, ir tai iš tolo, nes pokario metais buvę vizičių vienuolyno mūrai ir pati šventovė buvo paversti kalėjimu.

Išliko vienos vilnietės prisiminimai, rašyti 1944 m. rudenį, kai apgriautos bažnyčios zakristijoje dar buvo švenčiamos Mišios, nors įėjimą į buvusio vienuolyno teritoriją jau saugojo rusų kareiviai. Harmoningas ir elegantiškas bažnyčios vidus, vainikuotas šviesos persmelktu kupolu ir apjuostas auksuota baliustrada, jai priminė karūnavimo salę ar kokią nors karališką koplyčią.

Stebino sudėtingos sandaros, dekoratyvūs altoriai, kuriuose kolonų ir piliorių grupės, sujungtos įmantriais banguotais karnizais, atrodo, rėmino dangų ir debesis, matomus pro didelius į altorių struktūrą įjungtus langus. Jau sužalotos bažnyčios sienos dvelkė grėsmės nuojauta, tačiau žavėjo dar savo vietose tebekabėję puikūs Simono Čechavičiaus tapyti vizičių ordino įkūrėjų atvaizdai.

Neseniai porą restauruotų šios bažnyčios altoriaus paveikslų, saugomų Dailės muziejaus rinkiniuose, buvo galima apžiūrėti Krikščionybės jubiliejui skirtoje parodoje. Lyg paradiniuose portretuose stovintys šventieji švelnūs, malonūs ir gracingi, nesunku įsivaizduoti, kad jie kadaise gerai derėjo Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo seserų ir jų auklėtinių – kilmingų šeimų mergaičių – draugijoje.

Ne tik šie paveikslai, bet ir pati Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia išsiskiria iš kitų Vilniaus šventovių kažkokia ypatinga moteriškumo nuotaika, atitinkančia vizičių veiklos pobūdį. XVII a. Prancūzijoje šv. Pranciškaus Salezo ir šv. Joanos Pranciškos de Šantal įkurtos vienuolijos išskirtiniu bruožu turėjo būti mielaširdystė, visų pirma pasireiškianti našlių, vienišų moterų globa bei merginų lavinimu ir auklėjimu. Jų regula nebuvo griežta, o atsinešti dideli kraičiai turėjo užtikrinti ramų ir netgi patogų gyvenimą.

Į Lietuvą vienuolės atsikraustė XVII a. pabaigoje, tačiau čia, skirtingai nei Prancūzijoje, plačiau nepaplito. Vilniuje buvo vienintelis jų vienuolynas, įkurtas įvairias naujas vienuolinio gyvenimo formas rėmusio Vilniaus vyskupo K. Bžostovskio iniciatyva 1694 m. (vėliau bažnyčios sienoje buvo palaidota šio vyskupo širdis).

Bažnyčios ir vienuolyno statybą iš pradžių finansavo viena turtinga miestietė. Už jos paaukotas lėšas 1717 m. buvo pastatyta laikina koplyčia, o 1729 m. pradėta mūryti bažnyčia. Vėliau statybos darbus rėmė vyskupas ir pačios vienuolės. XVIII a. viduryje ansamblio statyba buvo baigta. Iki XIX a. vidurio vienuolyne nuolat gyvendavo keliolika seserų ir keliasdešimt jų auklėtinių. Kadangi čia buvo auklėjamos didikų dukterys, XIX a. pradžioje vienuolyno išlaikymui nemažą lėšų dalį skirdavo Rusijos imperijos iždas, tačiau po 1863 m. sukilimo buvo nutrauktas ne tik finansavimas, bet likviduotas ir pats vienuolynas, o šventovė perduota stačiatikių vienuolėms.

Jurgitos Gelucevičiūtės nuotrauka

Vizitės pasitraukė į Prancūziją ir tik XX a. pirmojoje pusėje dar keliems dešimtmečiams buvo sugrįžusios į Vilnių.

XIX a., pertvarkant bažnyčią į cerkvę, buvo sunaikinta nemažai autentiškų bažnyčios architektūros ir puošybos elementų, kurių nebepavyko atkurti vėl grąžinant pastatui katalikų šventovės pavidalą. Buvo suardyta subtili ir rafinuota rokoko stiliaus stiuko lipdinių, sieninės tapybos, ažūrinių metalo ornamentų dermė, liudininkų teigimu, suteikdavusi šios bažnyčios interjerui žavaus ir džiaugsmingo lengvumo. Tuo metu buvo perdarytas ir neatpažįstamai pakeistas prie bažnyčios stovėjęs aukštas, grakštus bokštas, užbaigtas didele auksuotos bronzos širdimi, primenančia bažnyčios titulą. Vis dėlto buvo išsaugota ne tik prarastoje bokšto viršūnėje, bet visoje šios netradicinės šventovės sandaroje slypinti Jėzaus Širdies simbolika. Kryžiaus formos planas, centre sudarantis tobulą apskritimą, kuria nedalomą šventovės erdvę, priimančią ir suvienijančią visus, įžengiančius po lengvu, šviesai ir dangui atviru jos kupolu.

Gal todėl net ją sukausčiusios tarybinių laikų betoninės perdangos negalėjo sulaikyti dieviškosios malonės šviesos, kuri nušviečia dabartinių vienuolyno gyventojų – kalinių veidus prieš keletą metų bažnyčios kupole įrengtoje koplyčioje; čia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų vienuolijos seserys tęsia vizičių mielaširdystės darbus.

Bernardinai.lt