Baigiasi birželis, bažnyčiose vis dar kantriai prašęs mums Jėzaus Širdies panašumo, dūzgęs, krykštavęs atlaidais, plaikstęsis Pirmosios komunijos suknelėmis, šokęs, koncertavęs, šiek tiek pamokslavęs bei graudinęs išvežtųjų ir nukankintųjų istorijomis. O šiaip jau – vasara, tas svaigus laisvės ir lengvumo pojūtis. Daug visko - iš kalendoriaus ir iš aplinkui, tikrai tiršta, ypač kai reikia dėti šalia vienas kito nesulyginamus ir nesuderinamus dalykus, tas baltas sukneles, pavyzdžiui, ir juodus vagonų tekinius. Arba kai su kvepiančiu abitūros diplomu – tiesiai po bombomis, į getą ar dar kokį kitą pragaro ratą.

Vilniuje pažįstu moterį, kuri, gniauždama Pirmosios komunijos maldynėlį, dardėjo prie Laptevų jūros. Pasibaigusi angelų ir bet kokia kita duona. Kas būna iš tokių derinių? Būkite prakeikti ar vis garsyn ir garsyn: „Dieve, arčiau Tavęs”?

O kas šiandien iš visko, ką vasara sumaišo ir palieka?

Rodos, tiktų minėti nesibaigiančius politikų skandalus, kaip jie toliau demoralizuoja ir žemina visuomenę, kaip nubraukia visus kilnius žodžius apie istorijos pamokas, gedulą ir viltį. O gal jau ir tai priskirti prie lietuviškųjų tradicijų? Laukti, kol apsiprasime, kaip apsipratę buvome prie rublių ir raudono paso? Netikra valdžia, netikra liaudimi, netikrais įstatymais. Tiesiog neįmanoma be to. Žiemą vasarą. Kad ir blankoka šiaip, kad ir „be fantazijos”, kaip pasakytų minėtas ta proga literatūrinis personažas, tačiau vis labiau sava, nė kiek neskandalinga, vis labiau neatskiriama nuo vadinamojo stabilumo ar valstybinio mąstymo, imtum turbūt žagsėti, jei savaitę neišgirstum, kad kas nors iš tautos rinktinių vėl neapsimelavo ar nesurezgė kokios suktybės.

Įdomu, iš ko šiandien poetai dėliotų Lietuvos vardą, iš kokių spalvų ir garsų, kokių paveiksliukų ir vaizdelių? Traukėsi ir pasitraukė ir girgždžiančios svirtys, ir akmuo prie kelio, ir visi sukilėlių dalgiai su Pilėnų įgula. Gal dabar – iš juodosios buhalterijos lakštų, iš „Eurovizijos“ dainuškų, ties konteineriu parimusiu bomžu, aukštųjų Valdovų rūmų bonių? Tiesa, kas andai buvo gražiai sueiliuota apie ugnį, rodos, tebegalioja. Ją tebekūrename. Ir joje – tik anaiptol ne kokio aukuro liepsnose – skaisčiai degame. Visi… Ironijai nėra galo, tik nuo to niekas nesikeičia.

Birželio 15-ąją, kai vienas kolega niūriai pasveikino su kapituliacijos diena, paskui iš kažkur atklydo senų seniausiai girdėtas dainos ar lopšinės gabaliukas: „Tau nusibodo Tėvynę ginti, ramiu miegeliu tu užmigai”. Senelė mus migdydama kartais taip užniūniuodavo podraug su kitais Smetonos laikų posmais. Būdavo baisiai gražu ir liūdna, jau tuomet žinojau, jog kareivėliai yra tam, kad narsiai kovotų ir žūtų, palikdami motules ir sesutes amžiams apsipylusias ašaromis. Kaip čia gali „nusibosti” ginti pačią Tėvynę, tada visai nekilo minties svarstyti. Kareivėlis ramiai ir šventai užmigęs, palikęs vaikučiams pavyzdį laiku gultis, o suaugusiesiems – ką nors iš Tėvynės srities.

Dabar tas posmelis jau kaip patvirtinimas, jog visko būna beginant Tėvynę. Kitąsyk nusibosta anksčiau, nei ateina ramaus miegelio metas. O kai priešų jau nelikę, kai nebereikia nieko ginti ir būti didvyriu, kai tu privalai ir nori gyventi, juo greičiau ir paprasčiau visa tai įvyksta. Europos ir Amerikos miestų gatvės pilnos tų, kuriems čia paprasčiausiai nusibodo. O dar kiek jų tik ir laukia menkiausios progos sprukti kuo tolyn iš čia. Galinga statistika. Žiaurus atsakymas sistemai. Pastaroji, žinoma, ir toliau apsimetinės, kad nieko baisaus neįvykę, kad bėgama ekonominiais sumetimais, girdi, dėl trupinio aukso, bet pakalbėk su tais, kurie stato Londoną ar verda kavą Kopenhagoje. Sovietai kažkaip nedvejodavo, kad pasiprašymas gyventi Izraelyje prilygsta antitarybinei veiklai. Ir puikiai suprato, dėl ko veržiamasi į Vakarus.

Vis prisimenu pasakojimą apie vieną aukštą kompartijos bosą, kad jis esą įkaušęs inkšdavo: „Ką jie iš mūsų padarė?” Nežinau, kaip jam viskas atrodytų jau nebe Tarybų Lietuvoje, bet šiaip tas retorinis klausimas šiandien limpa, kad ir kur pasisuktum. Tiek, kad greitai pasidarys banalus. Baisiausia, jog adresuoti to įvardžio „jie” nėra kam. Ir kad mes patys metai po metų nuolankiai leidomės malami ir permalami tose melo ir niekšybės girnose. Iki kvailumo. Iki valstybinių Joninių su alaus dušais ir šašlykais, esą tikrosiomis savo šaknimis.

Nusibodo. Tiesa, dar ne tiek, kad leistumeis į šiltesnius kraštus ar geistum užmigti ano kareivėlio miegu. Dar numeta gerą žinią gyvieji ar mirusieji. Dar vis kas nors netyčia išnyra, dėl ko lyg iš naujo kabiniesi į šitą nepataisomą „džiovos kraštą”. Kaštonai Vilniuje žydėjo kaip kitados. Jaunuolis ant suoliuko skaito knygą. Pirmosios komunijos vaikų šviečiąs baltumas. Tik ar jis atlaikys Tėvynę, kaip tąsyk atlaikė traukinius? Būtų bepigu, jei galėtum ją pavadinti kryžiumi, o ne baisia pelke, anot vyskupo.

O Joną Krikštytoją pasiliksiu. Be žvalaus Joninių ratelio. Ne dėl to, kad jis didis asketas ir paniekinamai nusigręžtų nuo mūsų linksmybių. Man rodos, jam irgi buvo nusibodę. Ir Erodas, ir jo bakchanalijos. Balsas tyruose. Vienądien nutilęs, kad karaliaus dvaras pats save suėstų. Kitaip neįmanoma buvo pamatyti Avinėlio, naikinančio pasaulio nuodėmę.

„Laikas“