Pradedame dar vieną ciklą – „Eime pietauti“. Jo idėja kilo gana atsitiktinai, laužant galvą, kur geriausia nuvesti atvykusį svečią papietauti. Kita vertus, ir pačiam dažniausiai tenka valgyti ne namuose. Per penkiolika atkurtos Nepriklausomybės metų neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos restoranai, barai ir kavinės, taip pat keitėsi ir aptarnavimo lygis bei kulinarinė kultūra. Nenuostabu, kad pokyčiai skatino ir vis didėjančią diferenciaciją – kartais greta stovinčios kavinės pasitinka kaip du visiškai skirtingo amžiaus pasauliai.

Svarbu pabrėžti kelis dalykus – šis ciklas jokiu būdu nesiekia ką nors suniekinti ar reklamuoti. Jame bus skelbiami ne rafinuotų žinovų, bet paprastų mirtingųjų įspūdžiai. Vargu ar sąžininga būtų švaistytis griežtais verdiktais, bet, tikimės, kad cikle paskelbtos nuomonės padės ir Jums pasirinkti, kur verta eiti pietauti.

Labai laukiame visų skaitytojų nuomonių, įspūdžių, komentarų. Rašykite – redakcija@bernardinai.lt.

Vilniuje, Pylimo gatvėje, netoli donkichotiškai ginamo „Lietuvos“ kino teatro, ties sankryža su Naugarduko gatve, neseniai atidarytas restoranas ar kavinė „Gryčia“. Kadaise čia ilgai veikė visame Vilniuje garsi gėlių parduotuvė, vėliau pastatas stovėjo nenaudojamas, kol jį atgaivino picerija „Baffo“. Čia krosnyje buvo kepamos picos, gaminami makaronai, vėliau virtuvė praturtėjo ir armėniškais patiekalais. Tačiau, panašu, savininkams verslas nesisekė. Nors tarsi ir vieta gera, tačiau picerija per visą egzistavimo laiką išliko pilkais, tarsi purvinais langais bei vienu aklinai apkaltu šonu ir, žinau, daug žmonių buvo įsitikinę, kad čia remontuojamas pastatas.

„Baffo“ niekada negarsėjo geru aptarnavimu, tačiau santykinai nedidelės kainos ir originali virtuvė ne kartą buvo priviliojusi apsilankyti.

Dabar čia viskas pasikeitė. Visas medžiu apkaltas interjeras labai primena „Čili kaimą“ ar kitas pseudoliaudiškas užeigas. Beje, ir pats pavadinimas žada, jog čia bandoma lankytojus sužavėti lietuviška nacionaline virtuve. Tiesa, mažiausiai pasikeitęs įstaigos eksterjeras. Žvelgiant iš „Lietuvos“ kino teatro pusės, ne vienam turbūt kyla abejonių, ar „Gryčia“ dirba.

Veikiausiai į „Gryčią“ patekau netinkamą dieną. Pietų metu čia nebuvo daug lankytojų, po salę lyg bitutės zujo padavėjos. Jos skubėjo, tarsi „Gryčia“ lūžtų nuo lankytojų. Padavėjų energingumas nuteikė neblogai. Tačiau tik pirmas penkias minutes, niekaip nesulaukiant valgiaraščio bei to, kad būtų nukraustyti buvusių klientų indai. Padavėjos vis labiau panašėjo į bites, kurios skubėjo į virtuvę ir atgal. Į mūsų gestus jos nereagavo, teliko kantriai laukti.

Tik pradėjome burbėti, jog mūsų niekas nepastebi, ir iš karto gavome valgiaraštį. Kaip ir reikėjo tikėtis, garbingiausioje vietoje puikavosi lietuviškais vadinami bulvių patiekalai. Valgiaraščio sudarytojas, matyt, mėgavosi savo originalumu, kurdamas patiekalų pavadinimus (tiesą pasakius, valgiaraštis tarsi veidrodžio atspindys priminė dalį „Čili kaimo“ valgiaraščio). „Gryčioje“ galite paragauti ir „Girto viščiuko“ ir kitų įmantriai pavadintų patiekalų. Taip pat meniu siūlo net tris originalius gėrimus – trijų žolelių, kmynų ir naminės giros. Vidutinė šių gėrimų kaina - 2,5-3 Lt. Nutarėme kiekvienas užsisakyti po skirtingą gėrimą, kad galėtume paragauti visų. Deja, mums netrukus buvo paaiškinta, kad nė vieno originalaus gėrimo šiandien nėra. Mums pasiūlė pirktinę „Gubernijos“ girą. Atsisakėme. Pasirinkome „Latte“ kavos už Vilniuje įprastą kainą – 3,5 Lt.

Bene įdomiausias galvosūkis valgiaraštyje: kuo skiriasi „Cepelinai“ nuo „Kaimiškų didžkukulių“? Pasirodo, „Gryčios“ virėjai įsitikinę, jog cepelinai būna tik su mėsa, o didžkukuliai - tik su varške. Originalus semantinis sprendimas. Tiesa, netrukus išgirdome paaiškinimą, kad nei cepelinų, nei didžkukulių negausime. Jų nebėra.

Teko valgiaraštį tyrinėti tarsi minų lauką, laukiant atsakymo – nėra. Pasisekė: „Piemenėlių užkandis“ (bulvių košė su raugintais agurkais), „Obels dovana“ (blyneliai su obuoliais ir cinamonu) bei „Marčios troškinys“ (kiauliena su bulvėmis ir daržovėmis) pasirodė „įkandami“ virėjams. Deja, džiaugėmės per anksti.

Paragavus atneštus blynelius, įtarimą sukėlė varškės skonis. Po kelių minučių paaiškėjo, jog gavome ne mums skirtus blynelius. Vietoj blynelių su obuoliais gavome blynelių su varške. Padavėja ir mes liūdnai žiūrėjome į prakąstą blynelį. Kažkodėl pasijutome kalti. Gal dėl to, kad padavėja paklausė: o ką dabar daryti? Po kelių akimirkų ji numojo ranka – ai, valgykite... 

Paklausėme jos patarimo, nors ir buvo liūdna, kad obuolių įdaro taip ir neparagausime. Blyneliai kainavo 4,9 Lt ir pernelyg nesiskyrė nuo panašių, kepamų kitose Vilniaus kavinėse.

Dar liūdniau tapo, kai atnešė lauktą bulvių košę. (Apie tai, kad klientams karštus patiekalus derėtų atnešti vienu metu, padavėja, akivaizdu, net nepagalvojo.) Vaizdas kiek nuvylė, bet juk svarbiausia - skonis. Paragavau ir supratau, jog košę užmiršo pašildyti mikrobangų krosnelėje. Galbūt ne tą temperatūrą nustatė. Lygiai penkias minutes teko laukti, kol pro šalį zvimbianti padavėja teikėsi paimti košę. Sužinojusi, kad ji šalta, užuot atsiprašiusi, padavėja kažkodėl burbtelėjo „gerai“.

Kol košė šilo, buvo atneštas „Marčios troškinys“. Šiltas. Bet, atrodo, tai vienintelis jo privalumas. Virėjas jį ruošdamas nesivargino ir paprasčiausiai sumaišė viską, kas pakliuvo po ranka. Mikrobanginėje šildomas patiekalas kiek apdžiūvo ir beveik 10 litų kaina atrodė gerokai pranokstanti siūlomą turinį.

Pagaliau buvo atnešta ir košė. Tiksliau - prastai sukramtytos bulvės (gal piemuo jas kramtė?). Jos buvo apšlakstytos grietine ir tikrai nepriminė gardaus kaimiško patiekalo, kurio tikėjausi.

Gal nemokėjome pasirinkti? Juk neišbandėme dar keliolikos patiekalų iš valgiaraščio. Tačiau ūpo daugiau eksperimentuoti tikrai nebuvo.

Sąskaitą padavėja atnešė tikrai greitai ir šypsojosi taip gailiai, kad net kilo mintis, jog pati laukia progos ištrūkti iš „Gryčios“ į lauką. Jei būtume atėję į „Gryčią“ kitą dieną, galbūt įspūdis būtų kitoks. Tačiau vargu ar pavyks patikrinti, nes nemanau, kad kada nors dar kiltų noras čia papietauti.

Bernardinai.lt