Tęsiame ciklą rašinių „Eime pietauti...“. Šį kartą T. Gruodis aprašo pietų „Žaldokynėje“ įspūdžius.

Rodyklė tvirtino, kad iki Vilniaus liko lygiai septyniolika kilometrų. Molėtų plentu sekmadienį į sostinę skubėjo nesibaigiančios virtinės mašinų. Sustojome ties pastatu su šiaudiniu stogu. Virš durų puikavosi užrašas: „Žaldokynė“. Prisiminiau, jog kažką girdėjau apie restoraną, primenantį garsiąją „Bernelių užeigą“. Aikštelėje, prie kavinės, stovėjo daug mašinų. Todėl manėme, kad restoranas bus perpildytas. Tačiau maloniai nustebome pamatę, jog restorane nemažai laisvų vietų. Panašu, kad restoranas planuotas, tikintis didžiulio lankytojų antplūdžio.

Interjeras kiek kičinis, tačiau už lango mirguliuoja ežeras. Galima sėdėti ir terasoje, kur matyti dar statomi keli nameliai ir įrengtas lauko baseinas.

Valgiaraščio sulaukėme gana greitai. Sunkiau buvo ką nors išsirinkti iš įmantrių patiekalų. Nutarėme išbandyti skirtingus patiekalus, kad galėtume susidaryti kuo bendresnį vaizdą. Užsisakėme gruzdintų koldūnų, vištienos krūtinėlę su vynuogių padažu, kalakutienos su keptu obuoliu, sterko su bulvių koše, nusprendėme atsigaivinti spanguolių gira (2,5 lito puodelis) ir pieno kokteiliu (atrodo, 4 litai).

Pirmiausia buvo atnešta gira, kuri iš tiesų buvo gardi. Tiesą pasakius, niekur kitur neteko tokios gerti, todėl sunku lyginti. Už „parduotuvinę“ girą ji tikrai geresnė. Svarbiausia burnoje nelieka sintetikos skonio. Pieno kokteilis panašus, kaip ir kitur. Dėkui Dievui, darytas iš pieno, ledų ir bananų, o ne iš miltelių, kaip tampa madinga kai kuriose kavinėse.

Patiekalų teko laukti gana ilgai. Tai priėmėme kaip gerą ženklą, jog gausime ką tik pagamintą, o ne mikrobangų krosnelėje pašildytą maistą. Po kokių dvidešimt minučių pasirodė porcija gruzdintų koldūnų. Deja, ir čia padavėjai nutarė, kad neverta karštus patiekalus atnešti vienu metu.

Koldūnai kietoki, bet gana skanūs. Porcija vidutinio dydžio. Dukra su drauge draugiškai sušveitė koldūnus. Veikiausiai tai geriausias patiekalo skonio įrodymas.

Dar po penkių minučių atkeliavo ir vištiena bei kalakutiena. Gražiai ant lėkštės išdėlioti valgiai nupūtė abejones, ar nepermokėjome. (Vištiena kainuoja – 14,9, o kalakutiena – 16,9 litų). Patiekalai buvo tikrai meistriškai pagaminti. Vynuogių padažas labai tiko prie vištienos, o bruknės prie kalakutienos (aišku, jei mėgstate paukštieną su uogomis). Kalakutiena buvo patiekta su apkepintomis bulvėmis, vištiena - su gruzdintomis. Dar nebaigus tyrinėti ir mėgautis paukštiena, atkeliavo ir sterko patiekalas.

Troškintas sterkas patiektas su bulvių koše atrodė gana įspūdingas. Kaip reta Lietuvoje, prieskoniai neužgožė žuvies skonio. Taigi dar vienas pliusas „Žaldokynės“ virtuvei.

Karštų patiekalų kokybė paskatino susidomėti ir desertais. Kažko itin originalaus valgiaraštis nežadėjo. Užsisakėme aguonų, varškės bei karštą obuolių pyragą, taip pat varškės desertą su avietėmis. Desertų neteko ilgai laukti, tačiau jie šiek tiek nuvylė. Tiesa, kas mėgsta itin saldžius desertus, gali drąsiai juos užsisakyti. Mūsų požiūriu, desertams tikrai pritrūko subtilaus skonio. Be to, ir karštas pyragas toli gražu nebuvo labai karštas, o aguonų pyrago skonį gožė karamelinis padažas. Karšto šokolado porcija atrodė mažoka. Geriausiai visi įvertinome varškės desertą su avietėmis. Nors, tiesą pasakius,  avietės jame stebuklingu būdu buvo virtusios braškėmis. Vidutinė deserto kaina - apie 5-6 litus. Kiek daugoka, vertinant desertų kokybę.

Sumokėjome tikrai nemažai – apie 130 litų, tačiau pietūs geros nuotaikos tikrai nesugadino. Nedažnai keliauju Molėtų pusėn, bet jei teks – užsuksiu „Žaldokynėn“. Pavyzdžiui, pavalgyti paukštienos. Tik deserto veikiausiai nebeužsisakysiu. Tačiau tai tik į sveikatą.

Bernardinai.lt