Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra viena iš seniausių Lietuvoje, skirtų šio šventojo garbei. Pats Pasvalys savo metus skaičiuoja dar nuo kunigaikščio Gedimino laikų, nes pradėjo augti prie jo pastatytos pilies, saugojusios Lietuvos žemes nuo Livonijos ordino. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta XV a. pabaigoje, Vilniaus vyskupiją valdant Vaitiekui Taborui. Pasakojama, kad šį vyskupą pasiekė pasvaliečių skundai, jog priversti toli ir retai keliauti į bažnyčią jie netenką daug malonių. Tuomet vyskupas pasiuntė ten kunigą Joną Grotą, pavesdamas jam pastatyti kokią nors bažnytėlę. Lietuvoje ne tiek daug parapijų gali pasigirti žinančios savo pirmojo klebono vardą, ypač jei bažnyčios įsteigimas siekia tolimus laikus, tačiau Pasvalys šiuo požiūriu yra graži išimtis. Istorinė atmintis išsaugojo taip pat daugelio vėlesnių šios bažnyčios statytojų, rėmėjų ir dvasininkų vardus. Bažnyčios titulą tikriausiai parinko pats kunigas Jonas Grotas, šventovės statytojas, pagerbdamas savo dangiškąjį globėją ir šaukdamasis jo pagalbos krašte, kur krikšto dar laukė daugelis sielų.

Galbūt neatsitiktinai buvo parinkta ir bažnyčios vieta – šventovė stovi prie pat upės, tarsi pačiu savo buvimu norėtų priminti šv. Joną ir jo krikštą. Įdomiausia, kad klebonija buvo pastatyta kitame upės krante ir tik XX a. pradžioje ji buvo sujungta su bažnyčia mediniu tiltu. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, prašomas kunigo, kuris jau buvo pradėjęs statybos darbus, padovanojo jai iš savo valdų žemės ir leido kurti miestelį.

Pirmoji bažnyčia buvo medinė, paskubomis suręsta. Netrukus ji su visa beneficija buvo pavesta Vilniaus kapitulai, kuri perstatė seną bažnyčios pastatą ir aprūpino kleboną didesniais turtais. XVI a. viduryje Pasvaliui buvo lemta tapti Lietuvai svarbaus istorinio įvykio liudininku – čia įrengtoje karo stovykloje Žygimantas Augustas pasirašė taikos sutartį su Livonijos magistru, kuria magistras ir Rygos arkivyskupas pasidavė Lietuvos ir Lenkijos valdovui.

To amžiaus pabaigoje Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos bei Vilniaus kanauninko Jurgio Fabijaus rūpesčiu klebonui pavyko išmainyti savo ūkelį į karališkąjį Pasvalio dvarą, duodavusį gerokai daugiau pajamų. Kapitulos pastatydinta bažnyčia sudegė XVIII a. Iš pradžių jos vietoje buvo iš žabų ir plūkto molio pastatyta laikina pašiūrė, o vėliau, jau amžiaus pabaigoje, Vilniaus kapitulos ir parapijiečių lėšomis sumūryta nauja, čerpėmis dengta bažnyčia. Tuo metu joje buvo trys altoriai. Didžiajame altoriuje kabėjo Nukryžiuotojo ir Šv. Jono Krikštytojo paveikslai, šoniniai buvo skirti šv. Onos ir Rožinio Švč. Mergelės Marijos garbei.

Šią bažnyčią 1851 m. konsekravo vyskupas Motiejus Valančius, nes nuo XIX a. vidurio ji buvo priskirta nebe Vilniaus, bet Žemaičių vyskupijai. 1863 m. „Šv. Jono Krikštytojo“ paveikslą šiai bažnyčiai nutapė dailininkas Eliziejus Liutkevičius, netrukus jis žuvo sukilimo kovose. Vos keliems dešimtmečiams praėjus po konsekracijos iškilmių, bažnyčios klebonas Vladas Dambrauskas, Žemaičių kapitulos prelatas, sumanė paminėti mūrinės bažnyčios šimto metų sukaktį, pastatą dar padidindamas ir perstatydamas. 1885–1887 m., parapijiečių remiamas, aplink stovinčią bažnyčią jis primūrijo koplyčias, zakristijas ir prieangį su dviem bokštais. Senoji bažnyčia liko naujosios centre ir sudaro jos viduriniąją navą bei presbiteriją. Netgi navos stogas tuo metu liko dengtas čerpėmis, nors naujieji priestatai buvo uždengti skardos lakštais. Trys senieji altoriai taip pat išliko bažnyčioje, tik buvo šiek tiek pertvarkyti.

Bažnyčia iki mūsų dienų išlaikė XIX a. pabaigoje sukurtą pavidalą. Netgi po 1933 m. gaisro, nuo kurio nukentėjo didysis altorius, jis buvo atkurtas kaip buvęs, tik remontuojant visi senieji paveikslai pertapyti, atsirado ir naujų kūrinių. 1936 m. naują „Jėzaus krikšto“ paveikslą didžiajam altoriui ir keletą kitų drobių nutapė talentingas dailininkas Jonas Mackevičius, vėliau pasitraukęs į užsienį, todėl tarybiniais metais beveik užmirštas. Tai dar vienas šios bažnyčios išsaugotas vardas, prie kurio istorikams vertėtų sugrįžti.

Bernardinai.lt