Džiaugiamės sulaukę skaitytojo įspūdžių ciklui „Eime pietauti“. Primename, kad laukiame Jūsų minčių šia tema adresu – redakcija@bernardinai.lt

Vilniuje, bene labiausiai Lietuvoje turistų lankomoje Pilies gatvėje, jau kuris laikas veikia „Forto dvaras“. Patraukli vieta tiek turistams, tiek vilniečiams. Deja, susidaro įspūdis, kad tai ne tik restoranas, bet ir socialinio eksperimento vieta. Atrodo, tarsi „Forto dvaro“ savininkai nusprendė ištirti, koks blogas gali būti klientų aptarnavimas, kad jie vis vien čia eitų, viliojami skanaus maisto.

Maistas šiame restorane iš tiesų skanus, šiltas ir atrodo patraukliai. Tačiau aptarnavimas – siaubingas. Valgiaraščio pateikimas priklauso išskirtinai nuo padavėjo ūpo: gali iš karto trinktelėti ant stalo, o gali po ilgų įkalbinėjimų tik po 15 minučių atnešti. Tačiau net jei greitai gausite valgiaraštį, nesitikėkite greitai sulaukti užsisakytų patiekalų. Jei teks laukti 40 minučių, galėsite guostis, kad patiekalai bus ką tik pagaminti, tačiau kai tenka laukti valandą ir ilgiau, tai jau nebeatrodo normalu. Beje, klientų skaičius restorane ir patiekalų pagaminimo laikas niekaip tarpusavyje nesusiję. Pavyzdžiui, kai paskutinį kartą čia teko pietauti, tik trečdalis staliukų restorane buvo užimti. Dvi padavėjos rymojo prie sienos, matyt, buvo gavusios užduotį vaizduoti rūpintojėlius. Jos niekaip nereagavo į bandymus jas pasikviesti. Nereagavo ir tada, kai priėjome prie jų bei ironiškai klausėme: „Gal restorane yra gyvų padavėjų“.

Nutarėme, kad jos žaidžia žaidimą, kas ilgiau nepastebės klientų. Kai pagaliau teikėsi atkreipti dėmesį į lankytojus, jos tęsė socialinį eksperimentą – negirdėk, nesuprask, nekalbėk.

Užsisakėme skrylių su spirgučiais. Po 40 minučių prieš mus garavo skryliai su saldžiu padažu. Paprašėme pakeisti (o naivume!). Po penkiolikos minučių prieš mus buvo pastatytas indelis su spirgučiais. Nustebę klausėme padavėjos: ar dabar mums spirgučius pilti ant saldaus padažo? Ji pareiškė, jog nesupranta mūsų klausimo.

Pietavome trys merginos. Pagaliau, įveikusios padavėjų eksperimentus, paprašėme atskirų sąskaitų. Pakartojome tai tris kartus. Gavome vis vien bendrą sąskaitą. Matyt, taupomas popierius. Reikėjo matyti nepatenkintą padavėjos veidą, kai vienos iš mūsų rankose išvydo mokėjimo kortelę.

Gal tai buvo išskirtinė diena? Per pastarąsias 4 savaites „Forto dvare“ teko pietauti 8 ar 9 kartus. Netoli darbo, geras maistas. Deja, praktiškai nė karto neapsieita be aptarnavimo kuriozų. Bene kurioziškiausias atvejis buvo tada, kai su kolege 15 minučių persekiojome padavėją, mėgindamos susimokėti. Dar valgydamos paprašėme sąskaitos, nes pietų laikas jau baigėsi ir skubėjome į darbą. Sąskaitą atnešė gana greitai, mažiau nei per 10 min. (vertinu pagal šio restorano tempus). Tačiau niekaip niekas nenorėjo paimti pinigų ir duoti grąžos. Po 15 minučių pasiryžome pačios ieškoti padavėjos. Radome ją kitoje salėje, kur ji su neslepiamu nepasitenkinimu sušnypštė: „Tuojau, palaukite...“. Turėjome jaustis kaltos. Padavėja kelis kartus pralėkė pro mus, bet pagaliau vis dėlto gavome grąžą. Tiesa, menkai atitinkančią tą, kurią turėjome gauti pagal sąskaitą. Ištįsusiais veidais svarstėme, ką turėtume daryti. Mūsų veidai buvo tokie, kad net padavėja pastebėjo kažką negero ir priėjo pasiteirauti. Po kurio laiko ištaisė savo klaidą, aiškiai nepatenkinta mūsų priekabumu. Tikrai negailiu arbatpinigių, tačiau manau, kad jie priklauso nuo aptarnavimo. „Forto dvaro“ gražuolėms didelių arbatpinigių mokėti ranka nekyla.

Po pirmųjų aptarnavimo kuriozų juokėmės. Paskui bandėme skųstis. Prastas sumanymas, už jį atsimokėjo papildomu ignoravimo pusvalandžiu. Galiausiai nusprendėme, kad, nepaisant neblogos restorano virtuvės ir patogios vietos, bent per pietų pertrauką čia pietauti neverta. Paprasčiausiai paskui tenka aiškintis darbovietėje, kas atsitiko.

Bernardinai.lt