Kompozitoriui Ryčiui Mažuliui, 2004 m. pelniusiam Nacionalinę premiją, kūryba yra tarsi kitoks pasaulis, subtilesnis, švaresnis, gilesnis, nei visas tas informacinis laukas, kuris mus supa ir atakuoja, kai kasdien išeiname į gatvę, įsijungiame radiją ar televiziją.

Apie kūrybos inspiracijas, savitą kompozicinį metodą bei jauseną popkultūros užtvindytoje kasdienybėje kompozitorių kalbina muzikologė Beata Leščinska

(LR „Klasikos“ programos laida „Medūzos spąstai“).

Inspiracijos

Klausantis jūsų kūrinio „Canon solus“, skambančio belgų įrašų kompanijos „Megadisc Classics“ išleistoje kompaktinėje plokštelėje, pirmiausia pagalvoji apie viduramžių tradiciją. Kiek ji jums yra svarbi?

Mano kompozicinės idėjos buvo paremtos teorinėmis studijomis. Labiausiai mane domino kanono technika: kaip ji buvo taikoma vėlyvuosiuose viduramžiuose, Renesanso epochoje. Bet konkrečiai kūrinys „Canon solus“ yra, sakyčiau, speciali stilizacija, siekiant pačiu skambesiu ir struktūra pademonstruoti viduramžių modalinės dermės principą. Jis tarsi sąmoningai sugalvotas kaip viduramžiškas kūrinys. („Canon solus“ buvo sukurtas autoritetingo senąją muziką atliekančio Hilliardo ansamblio užsakymu. - B.L.) Bet daugelyje kitų mano kūrinių tokio tiesioginio ryšio nėra. Ten pritaikau tai, ką esu atradęs, analizuodamas viduramžių ir renesanso muziką, bet mano kūryboje tos idėjos išsiskleidžia truputėlį kitais pavidalais.

Kokiais būtent? Muzikologė Gražina Daunoravičienė, išstudijavusi jūsų kūrybą, rašo, kad jūsų muzikoje kaip universali kompozicinė technika naudojamas kanono modelis.

Gryna tiesa, aš naudoju vieną modelį – kanoną. Tai tarsi monomanija, pasirinkta viena kryptis, tik kad tą universalų kanono modelį galima realizuoti įvairiais būdais. Tai gali būti ir labai elementariai išspręsta, naudojant diatonines struktūras („Canon solus“), bet gali būti panaudota ir labai sudėtinga muzikinė struktūra, kaip, pavyzdžiui, mano kūrinyje „ajapajapam“. Jo idėja labai paprasta: šešios linijos-balsai kanonu išdėsto nepaprastai lėtą glissando. Bet struktūriniu požiūriu - jeigu pažiūrėtume, kokie skamba garso aukščiai, skaičiuojant hercais arba centais - tai itin sudėtinga muzika.

Manau, kaip ir amerikietis Conlonas Nancarowas, visą gyvenimą rašęs kanonus ir vis surasdavęs naujų šio modelio aspektų, taip ir aš, nepradėdamas rašyti variacijų ir sonatų, gal dar sugebėsiu kažką įdomaus sukurti.

Paminėjote 20 amžiaus amerikiečių kompozitorių Conloną Nancarową. Kokie dar kompozitoriai jums imponuoja, yra jūsų „dvasiniai broliai“?

Be galo inspiravo keletas Horatiu Radulescu kūrinių, pvz., „Vidinis laikas II“ septyniems klarnetams, bei Silvijos Fominos kūriniai, pvz., „Prieblandoje“ styginių kvartetui.

Turbūt galėtume paminėti ir renesanso meistrą Josquiną des Prés, kurio polifoninis stilius ir pati muzikos dvasia jums itin artimi?

Dėstau polifoniją kompozicijos studentams Muzikos ir teatro akademijoje, tad turiu progų pastudijuoti vėlyvųjų viduramžių ir renesanso muziką. Josquinas des Prés yra vienas iš mano mėgstamų kompozitorių, jo kūryboje yra aspektų, kurie mane itin domina. Mane sužavi ir inspiruoja arba senųjų meistrų, arba 20 amžiaus pabaigos kompozitorių muzika. Jų klausydamasis ir juos analizuodamas, atrandu tam tikrų paralelių. 

Taip galvotum, kad jeigu jus sužavi ir inspiruoja viduramžių bei renesanso muzika, jums turėtų patikti ir Arvo Pärto kūryba – tai, ką mes vadiname naujaisiais viduramžiais...

Žinoma, devintajame dešimtmetyje buvau tapęs tokiu Arvo Pärto fanatiku, kaip ir dauguma mano kartos kompozitorių. Jau vėliau pradėjau studijuoti „realią“ viduramžių muziką, susipažinau su tiesiogine medžiaga iš vėlyvojo Notre Dame mokyklos laikotarpio. Iškilo klausimas, ar geriau Arvo Pärtas, ar Perotinus Magnus?

Manau, kad savo muzikoje nemėgdžioju paviršutiniškų dalykų. Mano kūriniuose neišgirste 13 amžiuje naudotos harmonijos, balsų vedimo ar dermių, bet galima aptikti gilesnių struktūrinių dalykų, inspiruotų vėlyvųjų viduramžių ir renesanso muzikos, pvz., tokių kaip muzikos laiko išdėstymas.

„Pilotų technika“

Po jūsų kūrinio „ajapajapam“ premjeros „MaerzMusik“ festivalyje Berlyne (2003 m.) vokiečių kompozitorius Tilmanas Künzelis pavadino šį opusą „sužmoginta kompiuterine muzika“. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu?

Šiame teiginyje yra racijos, nors pasakyčiau atvirkščiai – mano kūryba yra „sukompiuterinta žmogiška muzika“. Pastaraisiais metais stengiuosi, kad muziką akustinėje sferoje atliktų „gyvi“ atlikėjai, tačiau idėjos kilo iš kompiuterinių dalykų.

Tai tam tikras filosofinis klausimas apie atlikėjų panaudojimą kūryboje apskritai: ar jie tik marionetės, atliekančios kompiuterio užduotą programą, ar asmenybės su savo žmogiškom savybėm? Bijau, kad mano muzikoje jie tarsi atlieka marionečių vaidmenį. Keletoje paskutiniais metais parašytų kūrinių naudoju „pilotų takelių“ (esame sugalvoję tokį pavadinimą) techniką: atlikėjai ausinėse girdi tai, ką jiems reikėtų atlikti.

Kiti kompozitoriai  atvirkščiai labai vertina būtent atlikėjo interpretacijos suteikiamas spalvas. Kodėl atsisakote atlikėjų intencijų?

Paprasčiausiai dėl techninių išpildymo dalykų, nes mano kūriniuose dažnai vienas balsas tą patį muzikos gabalėlį turi sudainuoti, sakykime, per 10 sekundžių, kitas – per devynias, trečias – per aštuonias. Tai techniškai gana sunkiai įvykdoma. Kita vertus, kartais patys atlikėjai visai mielai leidžiasi į tokias avantiūras. Aš manau, kad juos intriguoja galimybė išbandyti kitokius atlikimo būdus, nei kad esame pratę klasikinėje arba 20 amžiaus pirmos pusės muzikoje.

Kas tie atlikėjai, kurie leidžiasi į naujų muzikinių teritorijų įsavinimus?

Labai gera buvo bendradarbiauti su „Chordos“ styginių kvartetu, ansambliais „Court-Circuit“, „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ ir, žinoma, Latvijos radijo kamerinio choro solistais, vadovaujamais Kasparo Putninio, kurie įdainavo mano kūrinius „Megadisc Classics“ kompaktinei plokštelei. Aš esu labai laimingas, kad jie suprato mano idėjas. Nekilo jokių streikų, kad tai nesąmonė arba kad „mes to nedarysim, nes tai akivaizdžiai nepriimtina“.

O yra buvę tokių streikų?

Geras klausimas. Iš inercijos turėčiau sakyti, kad nuolat gyvenime taip buvo, bet iš tiesų gal tik jaunystėje būta nesusipratimų. Pastaruoju metu dirbdamas su atlikėjais labai džiaugiuosi, kad jie nėra nusiteikę priešiškai mano muzikos atžvilgiu. Jie dirba ta pačia kryptimi, nebara manęs perdaug, bet mėgina suprasti, kodėl taip yra, nors jiems gal ir keista.

Atlikėjai, kurie supranta tave – tai rojus kompozitoriui, nes tu matai, kad tavo idėjos gali išsiskleisti. Žinoma, galima kūrinį atlikti kompiuteriu, bet jis nei bars tave, nei pagirs... Kompiuterinis variantas yra mechaniškesnis. Pastaraisiais metais man norėjosi turėti gyvą dainininkų arba instrumentalistų garsą.

Bus daugiau

Bernardinai.lt