Beata Leščinska tęsia pokalbį su kompozitoriumi Ryčiu Mažuliu

(LR „Klasikos“ programos laida „Medūzos spąstai“).

Apie muzikos poveikį ir suvokimą

Jūsų kūrybinio metodo unikalumas pelnė jums Nacionalinę premiją. Domitės garso, muzikinio vieneto išskaidymu į smulkesnes daleles ir jų derinimu kanono principu. Kodėl pasukote „garso tyrinėjimų“ keliu ir rašote tokią muziką, o ne, sakykime, koncertinius orkestrinius opusus neoklasicistiniu stiliumi?

Kodėl - labai sunku pasakyti. Galbūt savo muziką atradau, tarnaudamas tarybinėje armijoje Rygoje, kur turėjau laiko apmąstymams.

Labiausiai mane domina mikrokomponavimo galimybė, dalijant intervalus į mažesnes nei temperuotas pustonis dalis, arba galvojant, kad tarp aštuntinės ir ketvirtinės natos yra labai didelis atstumas. Juk ir ritmikoje yra daug subtilesnių gradacijų, negu tos, kurias mums pasiūlo tradicinė notacija. Keletą metų tiesiog dirbau toje srityje, o pastaraisiais metais esu sukūręs keletą kūrinių, kuriuose panaudojau mikrodimensinės kompozicijos aspektus.

Pustonio dalinimas į smulkesnes dalis paprastai siejamas su Rytų muzikos kultūromis (pvz., indų muzika) ir jų įtaka. Kaip yra jūsų atveju?

Esu neblogai išstudijavęs Vakarų muzikos istoriją. Iki įsigalint temperacijai, Vakarų muzikoje yra buvę įvairių įdomių mėginimų padalyti oktavą bei temperuotą pustonį. O dėl Rytų, mes a priori žinome, kad indų ar kinų klasikinės muzikos sistemos nesiremia dvylikagarse struktūra, bet jų principai yra visai kitokie.

Man svarbi būtent europietiška refleksija, nes, kaip ir dauguma mūsų, kurie čia gyvename ir dirbame, jaučiuosi esantis europietiškos kultūros dalis. Norint suvokti muziką reikia europietiško intelekto pastangų.

Paminėjote muzikos suvokimą. Ar jūsų kūriniuose yra „ezoterinių“, tik nedaugeliui žinovų ar bendraminčių pagaunamų dalykų? Pavyzdžiui, kad ir pustonio dalijimas į daug smulkių dalių. Ar manote, kad tokie niuansai yra girdimi?

Kelis mėnesius esu dirbęs prie savo kūrinio „Talita Cumi“, kuriame buvo žaidžiama elektroninio balso niuansais, panaudojant mikrotranspozicijas ir padalijant pustonį į dvidešimt dalių (ir visą tai derinant su „gyvu“ balsu). Klausydamasis elektroninio balso per ausines, girdėjau labai ryškiai visus pustonio apimties melodijos vingius. Po to savaitę ar dvi nesiklausiau ir vėl iš naujo užsidėjau ausines. Patyriau visai kitą įspūdį – skambėjo tarsi vienos natos muzika. Vadinasi, jei žmogus yra labai įsigilinęs ir stengiasi įsiskverbti į mikroniuansus, jis gali juos išgirsti. Žmonės, išklausę visą „Talita cumi“, trunkantį apie valandą, yra sakę, kad tai tarsi stovintis laikas, bet kintantis viduje. Vadinasi, toks principas pasiteisina.

Panašių dalykų yra prancūzų spektrinės muzikos kompozitorių kūryboje. Pavyzdžiui, Gérard‘as Grisey yra įvedęs į vartoseną tokius terminus, kaip mikro ir makrokompozicija. „Mikro“, kai mes galime muziką matyti tarsi iš arčiau, „makro“, kai mes ją suvokiame iš įprastinės distancijos. Klausantis J.S.Bacho ar W.A.Mozarto kūrinių, pakanka ją girdėti iš makrodistancijos. Bet 20 amžiaus antroje pusėje atsirado muzikos reiškinių, kuriems būtinai reikalingas suvokimas „mikro“ atstumu. Tai muzika ties girdimumo riba. Kaip Gérard‘as Grisey pavadino, liminalinė muzika.

Teigiate, kad treniruotas klausytojas gali išgirsti subtiliausius muzikos niuansus. Vadinasi, tokiems klausytojams ir rašote muziką?

Ir taip, ir ne. Manau, kad ir netreniruoti klausytojai, neturėdami jokio išankstinio nusistatymo, specialaus išsilavinimo, gali suvokti ir išklausyti labai įvairią muziką. Pvz., mano kūrinius visai gerai priimdavo M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai.

Su savo draugu, kompozitoriumi Ryčiu Kabeliu esame kalbėję, kad mūsų muzika nėra par excellence minimalistinė, jai suvokti reikalinga europietiška refleksija, intelekto pastangos. Šios muzikos klausytis totaliai atsipalaidavus, gulint šiltam vandeny cirkuliarinėje vonioje, vis dėlto netiktų. Tai nėra Philipo Glasso ar kitų klasikinių amerikiečių minimalistų estetika. Jų muzikoje galima maudytis – čia svarbus hedonistinis aspektas. Tiek Ričardo Kabelio, tiek mano, Šarūno Nako arba Nomedos Valančiūtės kūryba iš esmės yra truputėlį skirtinga, nors ji panaši į minimalizmą. Turiu galvoje būtent europietiško mentaliteto niuansus. Tokia muzika turėtų būti suvokiama, pasitelkiant racionalų protavimą.

Kodėl visai nekuriate popmuzikos? Juk yra nemažai kompozitorių, kurie darbuojasi „dviem frontais“.

Tiesą sakant, mintyse aš egzistuoju kaip karys, kuris kovoja prieš ją. Turbūt sutiksite su manimi, kad mus nuolat atakuoja milžiniškas informacinis laukas, jį galima būtų prilyginti balastui, užtvindančiam mūsų sąmonę. Popmuzika čia vaidina vieną iš esminių vaidmenų. Mano vaidmuo yra visiškai priešingas. Aš mėginu sukurti muziką, kuri padėtų išvalyti sąmonę nuo to balasto, ją nuskaidrintų.

Tiesą sakant, dabar išėjęs iš studijos sėsiu į mašiną ir įsijungsiu radiją, iš kurio turbūt sklis popmuzika. Noriu pasakyti, kad žmogui galbūt reikalingi įvairūs dalykai, bet būtini ir labai įmantrūs bei tobuli, kuriuos gali suteikti intelektuali kūryba. Aš ir mano kartos kompozitoriai – Š. Nakas, N. Valančiūtė, Gintaras Sodeika, Remigijus Merkelys – mes ne kariaujame su popmuzika, ir iš jos gauname tam tikrų impulsų, bet mūsų kūryba yra tai, ko neišgirsi išėjęs į gatvę. Mūsų muzikinės idėjos yra daug subtilesnės. Būtent tos rafinuotesnės, įdomesnės, intelektualesnės idėjos yra vienas iš brangiausių dalykų, nes realizuojamos jos formuoja muzikos kultūrą. Žinoma, mes nesulauksime šimtatūkstantinių auditorijų. Bet kai sukuriu kūrinį, jaučiu, kad tai yra prasminga. Mūsų, profesionalių kompozitorių, muzika turi pateikti kultūros kriterijus.

Bernardinai.lt