Daugelį metų Palūšės bažnyčios vardas man siejosi tik su mėgstama reklamuoti jos statybos technika, liudijančia liaudies meistrų išmonę ir nagingumą. Senoviškas statinys, patvariai suręstas vietoj metalinių vinių naudojant medinius kaiščius, buvo tapęs tarsi kokia pačių natūraliausių, prigimtinių lietuvių tautos kūrybinių galių iliustracija. Šį naivų įspūdį gerokai paklibino kunigo Vaclovo Aliulio knygelėje apie Palūšę aptikta žinutė, esą bažnyčios statybos darbų vykdytojai galėjo būti į Lietuvą atsikėlę rusai sentikiai. Žinoma, kad ir kokios tautybės buvo šventovės sienoms rąstus tašę meistrai, jų rankomis pastatyta bažnytėlė išliko kaip unikalus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meninei kultūrai būdingo medinio baroko pavyzdys. Tokias nedideles bažnyčias steigė ne itin turtingi dvarininkai, dažniausiai paskirdami jas savo šventųjų globėjų garbei ir tuo tarsi norėdami užsitikrinti jų užtarimą.

Šv. Juozapo titulo Palūšės bažnyčią pačiame XVIII a. viduryje fundavo kunigas Juozapas Bazilevskis, sakoma, vėliau palaidotas priešais didįjį altorių. Įrašas išlikusioje bažnyčios memorialinėje lentoje skelbia, kad šventovės konsekracijos dienai buvo suteikti 40 dienų atlaidai, o kunigai įpareigoti tam tikromis dienomis aukoti šv. Mišias už eretikų, pagonių ir nuodėmėje gyvenančių katalikų atsivertimą bei už fundatoriaus vėlę.

Matyt, nuo pat pirmųjų parapijos gyvavimo metų bažnyčioje veikė fundatoriaus įkurta Šv. Juozapo religinė brolija, privalėjusi kiekvieną šventadienį giedoti bažnyčioje ir patarnauti pamaldose per didesnes iškilmes. Brolijos veikla nutrūko XIX a. pabaigoje, tačiau senasis jos altoriaus paveikslas išliko bažnyčioje iki mūsų dienų. Tai vienas iš retesnių, netradicinių šio šventojo atvaizdų: džiugiame spalvingame paveiksle vaizduojami įvairių luomų pasauliečiai, patikliai tiesiantys šv. Juozapui savo malonių prašymus, kuriuos šis perduoda kūdikėliui Jėzui.

XIX a. Palūšėje tarp pasauliečių, ypač tarp moterų, išsiplėtė Šv. Pranciškaus trečiojo ordino (tretininkų) veikla, matyt, paskatinta to šimtmečio pradžioje vienas po kito čia klebonavusių kunigų pranciškonų. Jų dvasinei tradicijai reikėtų priskirti parapijoje itin stiprų pamaldumą Nekaltai Pradėtajai Švč. Mergelei Marijai. Iš kitų šventųjų Palūšėje nuo seno ypač pamėgtas šv. diakonas Laurynas, populiarumu netgi nukonkuravęs titulinį šv. Juozapą.

Būtent šv. Lauryno atlaidai liepos mėn. 21 d. į Palūšę sutraukdavo ne tik parapijiečius, bet ir keliolikos aplinkinių parapijų tikinčiuosius. Šventojo jaunikaičio paveikslas taip pat pasižymi pakilia, šviesia nuotaika, matyt, atitikusia pirminį bažnyčios puošybos pobūdį. Viename sename inventoriuje minima, kad nedidelėje bažnyčioje stovėjo net penki drožiniais, auksavimu ir tapyba puošti altoriai, o ant jos sienų ir lubų įvairių spalvų marmurą imituojančiame fone dar buvo pavaizduotos 12-os apaštalų, Bažnyčios tėvų bei kitų šventųjų figūros. Iškilmingumo, bet kartu ir iškalbingos religinės nuotaikos visam bažnyčios vidui turėjo suteikti didelis, lubas siekęs kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, senovišku papročiu pastatytas ant bažnyčios erdvę nuo presbiterijos skiriančios sijos. Spalvingas barokinis puošnumas buvo prislopintas vėlesnių interjero remontų metu, ypač XIX a. pabaigoje, pastačius naują didįjį altorių ir atnaujinus visą vidaus įrangą.

Išorinis bažnyčios vaizdas išliko mažai pakitęs nuo XVIII a., tik vėliau šalia varpinės įrengti šventoriaus varteliai suardė pirminį bažnyčios statytojų sumanymą, pagal kurį į šventorių būdavo patenkama pereinant tiesiai per varpinės bokštą, virš galvos skambant varpams, šventųjų Mykolo, Lauryno ir Juozapo vardu skelbiantiems Dievo gailestingumą bei šlovę.

Bernardinai.lt