Panevėžiečiams menininkams seniai kilo idėja mieste įkurti skulptūrų parką. Jo vieta dažniausiai buvo įsivaizduojama miesto pakraštyje ar net užmiestyje. Dabar skulptūrų parkas pamažu formuojasi pačiame Panevėžio centre.

Per prieš šešerius metus vykusį akmens skulptorių simpoziumą sukurti kūriniai išsirikiavo miesto širdyje - Laisvės aikštėje ir Senvagės prieigose.

Šiemetinio skulptorių simpoziumo objektus jų autoriai tikisi išvysti pačioje Senvagėje ir taip pratęsti pradėtą formuoti meno erdvę.

Senvagės prieigose skulptūros pradėtos statyti dar sovietmečiu: daugybę panevėžiečių diskusijų sukėlęs A. Smilingio „Torsas", iš vienos vietos į kitą keliavęs ir pagaliau savo vietą suradęs grandiozinis Panevėžio simbolis A. Pajuodžio „Vėžys", R. Kazlausko „Šaulys", J. Genevičiaus „Dainius".

Tuomet skulptūros buvo kuriamos pagal užsakymus, dabar jos atsiranda po simpoziumų ar kitų akcijų. Po 1999 metais vykusio simpoziumo čia buvo pastatyti kūriniai iš akmens: V. Martišiaus „Žiedas" ir V. Tallat-Kelpšos „Lizdas", kuris vėliau perkeltas į Laisvės aikštę.

Po jubiliejinio 500-ojo Panevėžio gimtadienio Senvagės prieigose atsirado paminklas miesto įkūrėjui - Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui, sukurtas skulptoriaus S. Kuzmos, bei „Šachmatininkas". Pastarojo autorius alytiškis skulptorius Redas Diržys prototipu pasirinko skandalingąjį amerikiečių boksininką Maiką Taisoną ir tvirtino, jog tai pirmas paminklas Lietuvoje (o gal ir visoje Europoje) pastatytas afroamerikiečiui.

Šiemet akmens skulptorių simpoziumas Panevėžyje vyko tris savaites. Jame dalyvavo penki skulptoriai: panevėžiečiai Vytautas Tallat-Kelpša, Alfridas Pajuodis, Sigitas Tallat-Kelpša, kaunietis Tautvilas Pavilionis ir menininkas iš Latvijos, Daugpilio miesto, Dmitrijus Volkovas.

Kol kas kūriniai iš akmens masės stovi 5-osios vidurinės mokyklos kieme, kur vyko visas simpoziumas, o po kurio laiko jie bus perkelti į kitas miesto erdves.

„Tikimės, jog iki Panevėžio gimtadienio rugsėjo mėnesį skulptūros jau stovės savo nuolatinėse vietose. Manome, kad jų nereikėtų išbarstyti po visą miestą, o geriau sukoncentruoti vienoje vietoje - Senvagėje.

Atvažiavusiam svečiui nereikėtų blaškytis po visą miestą norint pažiūrėti skulptūras ir dauguma panevėžiečių galėtų jas apžiūrėti, nes Senvagėje visada yra žmonių judėjimas", - kalbėjo simpoziumo organizatorius ir vienas jo dalyvių V. Tallat-Kelpša.

Akmens skulptūrų autoriai atsisakė didelių mastų, visą dėmesį sukoncentruodami į originalią idėją, plastiškumą, žaismą faktūromis ir tam tikrą utilitarinę-žaidybinę paskirtį.

Tiek patys autoriai, tiek jų svečiai bandė ant skulptūrų pasėdėti, pajodinėti ar įmesti pinigėlį į specialiai tam skirtą ertmę. Kai kūriniai iš akmens bus sustatyti į nuolatines vietas, jų privalumus galės išbandyti visi norintieji.

„Menas turi būti patrauklus, intriguojantis. Tai pasiteisina. Galerijų intelektualinis menas šiek tiek gąsdina žmones", - mano vienas simpoziumo dalyvių A. Pajuodis ir tvirtina, kad tam tikri „šou elementai" nekenkia meno kūriniui, o priduoda jam žaismės.

Skulptorius A. Pajuodis per simpoziumą sukūrė skulptūrą „Kertinis akmuo". Jis teigia, jog tai fantastinio pastato kertinis akmuo, tarsi ufonautų laivas nusileidęs į Panevėžio erdvę. Pasak menininko, kiekvienas žmogus gali sukurti savo svajonių pastatą, kuriame būtų šis kertinis akmuo.

A. Pajuodžio nuomone, toks dekoratyvus akmuo negali būti paprasto pastato dalis. Jis gali tapti kertiniu akmeniu kokio ypatingo statinio: naujo teatro, bibliotekos ar naujojo Panevėžio universiteto.

Pasikonsultavęs su muziejininkais, skulptorius savo kertiniam akmeniui suteikė kai kurių senovinio aukštaičių aukuro akcentų. Į skulptūros viršuje esančią ertmę žmonės, apžiūrintys kūrinį, aukojo centus, kad šie atneštų laimę.

Kaunietis skulptorius T. Pavilionis savo skulptūrą pavadino „Auskariuku". Kūrinį, šiek tiek primenantį žmogaus ausį, puošia masyvus metalinis žiedas.

Menininkas teigė savo idėją subrandinęs iš anksto, tačiau dažniausiai sumanymus koreguoja pats akmuo, tenka prie jo taikytis. Pasak autoriaus, kiekvienam žmogui jo „Auskariukas" turėtų kelti vis kitų asociacijų.

Jaunas menininkas T. Pavilionis, save vadinantis „neseniai iškeptu skulptoriumi", dažnai dalyvauja skulptūros pleneruose. Jo darbus galima pamatyti Kaune, prie Vytauto Didžiojo universiteto, Vilkijoje, Šakiuose, Merkinėje.

T.Pavilionis - žinomos dainininkės Veronikos Pavilionienės ir Nepriklausomybės akto signataro, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Graikijoje Vidmanto Pavilionio sūnus.

Skulptorius iš Daugpilio D. Volkovas savo skulptūrą pavadino „Paparčio žiedu". Pasak jo, jauni žmonės trumpiausią vasaros naktį veržiasi ieškoti paparčio žiedo. Vaikinai ir merginos dažniausiai tą naktį suranda ne žiedą, o meilę. Po to gimsta vaikai.

Todėl „Paparčio žiedas" tarsi dvelkia lengva erotika. Čia daug apvalių, su moters kūnu susijusių formų, o įžvalgesni įžiūrės ir daugiau asociacijų. Menininkas sakė nenorėjęs rutulioti rimtų idėjų ir pasirinko nuotaikingą, lengvą temą.

D. Volkovo šeimoje skulptoriaus profesija jau tapusi iš kartos į kartą perduodama tradicija. Jo motina -- žinoma latvių skulptorė Jelena Volkova. Pirmąją savo skulptūrą Dmitrijus sukūrė būdamas šešerių metų.

Skulptūros mokęsis pas žymiausius latvių šios srities menininkus, D. Volkovas kuria darbus iš bronzos, marmuro, granito savo studijoje Daugpilyje, o neseniai įsigytame 2 hektarų plote planuoja įkurti nuosavą skulptūrų parką.

S. Tallat-Kelpša savo skulptūrą paskyrė vienišam žmogui. Pasak menininko, netrūksta suolelių, ant kurių gali susėsti keli žmonės, tačiau niekada nepamatysi tokio, kuris būtų skirtas vienam žmogui. Ant skulptoriaus sukurto suolelio gali įsitaisyti tik vienas asmuo, susikurti savo erdvę, pamąstyti, pasvajoti.

Tuo tarpu V. Tallat-Kelpša savo skulptūrą pavadino „Balnas dviem". Skulptoriaus sumanymu, šis kūrinys turėtų suartinti žmones, sukurti bendrumo pojūtį.

„Čia ne vienam reikia sėdėti. Galima ir kokią panelę pasisodinti. O į kurią pusę joti, priklauso nuo nuotaikos", - šmaikštavo autorius, rodydamas skulptūros funkcionalumą.

Panevėžio miesto merui Vitui Matuzui atrodė, jog šią vasarą sukurtos skulptūros turi didesnę trauką nei anksčiau buvusiame prieš šešerius metus. Gal dėl įdomios faktūros, funkcionalumo jas vis norisi paliesti.

5-osios vidurinės mokyklos direktorius Antanas Doniela nesigailėjo, jog priėmė simpoziumo dalyvius kurti. Anot pedagogo, mokyklos langai liko švarūs, elektros teišnaudota už 100 litų, o su skulptoriais buvo labai įdomu pabendrauti. Kai miesto meras užsiminė, kad simpoziumas turėtų būti tradicinis ir rengiamas kas dveji metai, mokyklos direktorius sakė mielai visus vėl priimsiąs.

Bernardinai.lt