Bendrakeleiviams malonėje

„Eik lėtai“, - ramiai, bet įsakmiai sako man Dievas, kai eilinįkart suku savo džiaugsmingųjų stočių ratą mažam miestely, įgulusiam į pakaunės pušynus ir panemunės pievas. „Eik lėtai, kaip einama jau suradus. Kaip vaikštoma sekmadieniais. Kaip vaikystėje Palėvenės pievom traukdavo tėvas ir motina – tarsi jokių darbų niekada nė nebuvo ir jokie rūpesčiai niekada jų nelauks. Eik, kaip einama per kaitrą, saulei įsismeigus į pakaušį, įkaitusiems padams ieškant vėsių gysločių ir takažolių. Eik, kaip einama žinant, jog visada, kad ir kur eitum, tavęs lauks.

**

Rytas liepia žingsniuoti į mišką. Mėlynių uogienojai prisigėrę drėgmės, tylos garsų ir tamsos. Atrodo tokie minkšti ir tokie tvarūs – eitum basa lapijos paviršiumi, galėtum žinoti, ką reiškia iš laimės neliesti žemės kojomis...

Sėduosi ant kelmo, nugara atsišlieju į pušį. Užverčiu galvą. „Dievas šiemet mėlynos spalvos“, – nutariu. Dangus šią vasarą toks vaiskus, kad gražiau nebūna. O jei Dievas danguj, ten nėra nė vienos nemėlynos vietos, juk matyti. Kurdamas tokį grožį negali būti nuo jo atskiras.

Jokio vėjelio. Kvepia rasa. Beržo lapai tyliai atsiduoda saulei. Vos virpa, vos virpa.

Imu Dievo žodį ir sliuogiu juo gilyn. Tyliai atsiduoti šviesai.

**

Kam tokias smilgas sukūrei? Tas, pačias mažiausias ir trapiausias. Nejau tik tam, kad brauktų per kojas taip švelniai?

Per pačią kaitrą einu į pievas. Tada labiausiai kvepia barkūnai, lipikai ir laukinės braškės. Tada paukščiai dažniau tumpa ant žolynų. Žvilgsniu seku mažą sparnuotį, kuris taikosi nusileisti ant bajorės krūmo. Vos prisiliečia kibiom kojytėm, liauną stiebą užlieja trumputės giesmės sinkopės. Gražu, kai paukštis medyje. Bet paukštis žolyne – kažkas iš anapus.

Įbrendu į patį smilgų tankį ir sėduosi susivijusių lipikų sostan. Visą šį žolynų girios grožį gali matyti tik  iki pat stangrių šaknų nusileidęs žvilgsnis. Lėtai ropščiuosi žolių kamienais nuo pat rupios dirvos iki smilgų viršūnėlių, perkoštų saulės – trapioji graviūra, įdrėksta žydroj dangaus paklodėj.

Išsitraukiu dažus. Taškysiu spalvas ant balto lapo. Gal bent kiek suprasiu, kaip visa tai kas akimirką atsiranda? Skinu žolynus ir smilgas, merkiu į mėlyną tyrę, teškiu, braukau, glostau.  Prisimenu vestuves Kanoje. Įsipilu raudonos. Ant vestuvinės baltos staltiesės užtykšta raudona  nendrės dydžio žaizda – taip stygius virs perteklium, mirtis gyvybe. 

Negaliu atitraukti akių nuo sugulusių rūgštynių salos. Riešutmedžio spalvos stirnos dydžio guolis. Kodėl ne man? Guluosi. Raudoni žiedelių pinigėliai žvanga taip tyliai, taip tyliai. Užmiegu.

Prabudus matau: dangaus stiklu praslysta paukštis. Prisilietimo brydė lieka man.

**

Kažkas pagalvojo apie praeinančius! Po dideliu gluosniu Nemuno pakrantėj nupjauta žolė, sukaltas mažas suolelis. Virš jo medyje - inkilas. Jei neatsargiai stotumeis, trinktelėtum į paukščių gyvenimą galva.  Kažin, ar kam pavyko pačiulbėti kartu su varnėnais?

Atsisėdu, įsistebeiliju į Nemunan įbridusią gervę. Stovi sustingus it giliausioj kontempliacijoj. Žiūriu tol, kol ji lėtai atiduoda man savo ramybę, aš jai – savo judėjimą. Draugiški mainai – ji trūkteli ir pakyla, aš užsimerkiu: iš prikritusių Tavo žodžių – kurie dabar sučiulbės? „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant rankų, sūpuojami ant kelių. Kaip motina guodžia sūnų, taip aš paguosiu jus...“

„Gal jau atsimerksi?“ – vėjui stipriau pūstelėjus ironiškai kumšteli Dievas. Taip lėtai, kaip kyla blakstienos, pro vešlią lapiją matau aukštyn kylant milijardus baltų pūkų. Taip lėtai, kaip kyla milijardai baltų pūkų, iš dangaus pro vešlią lapiją matau žemyn besiskverbiant saulės pluoštus. O toj iš proto varančioj žydrynėj suka ratą daugybė paukščių, kuriuos žmonės mano nešant naują gyvybę. Suskaičiuoju – dešimt baltasparnių gandrų.

**

Per dieną tyla neria švelnų tinklą. Į jį pakliūva ir giliavandenės žuvys...  Bet vakarop traukiu miestelin –  noriu prisiliest prie gražaus kasdienybės šiurkštumo.

Didžiulėj smėlio dėžėj sėdi trys mažos mergytės ir dvi močiutės. Mergytės kažką gardaus kepa, močiutės kažką gardaus šneka. Iš galo didelio kiemo, atsistoję ant kalnelio pamiškėj, šaukia du berniokai:

-  Ėj, ateikit čia, kai ką parodysim! Ėj, tikrai!

-  Vėl pasisios per kelnytes, – purkšteli su pasidygėjimu gražiausioji smėlio dėžėj.

-  Vaikai, ką sugalvojot? – šaukia močiutė.

-  Jis sisioja atsistojęs, tikrai! Su visom kelnėm!   

-  Dieve, kaip negražu, balamūtai jūs! Mosuoji savo gėda, ant kalnelio atsistojęs!

-  Sakiau, sakiau! – įtvirtina savo teisuoliškumą mažoji princesė. Ji niekada nesisios atsistojus, ir dar ant kalnelio.

*

Saulė lenkia galvą žemyn, sidabro ramybės vis daugyn. Vaikų klegesio visur pilna. Liauni balseliai minkštai smenga į ilgėjančius šešėlius, geriasi blizgančion žolėn, leidžiasi ant pasidavusių ramybei lapų. Praeina jauna mama, stumdama vežimėlį. Iš abiejų jo pusių prisilaikydamos kaip kielės striksi dvi trimetės-keturmetės mergytės. Teisingai striksi, teisingai čiauška, aprengtos teisingom nėriniuotom suknytėm, ant pečių teisingai šokinėja plonos kasytės. Keturios draugės vakarėjant išėjo pasivaikščioti po pasaulį.

Pro šalį aplipę motorolerius prazvimbia čiauškučių svajonės – jau ūgtelėję vaikėzai. Nevairuojančiųjų rankos iškėstos, plaukai išdrikę, veidai įtempti, tarsi pjautų priešpriešiais srovę – jie mokosi nepaklusti.

*

Gal šitam namelyje gyvena Adomas ir Ieva, ką tik išvaryti iš rojaus, ką tik supratę, kad duoną ir grožį pelnys tik prakaitu? Nemačiau jų nedirbančių. Užvakar dažė langus, vakar šoko aplinkui didžiulę vijoklinę rožę – rentė jai atramas apsukui aukštą pušį (gražu dabar – pušis, glotniai apkabinta rožės), šiandien kruta garaže. Tvora – tinklo, bet kiekviena atkarpa nudažyta vis kita spalva: geltona, mėlyna, žalia... Kiemas sutvarkytas, kaip prieš laukiamiausiam pro vartus įeinant, kiekvienas žolynas apipurentas alsuoja. Langai tviska, uždengti ne kokiom žaliuzėm, o gulbės baltumo raštuotom užuolaidom. Mansarda linksta nuo gėlių.

Ar taip iš mažos garstyčių sėklos užauga vešlus krūmas, kuriame tupia sparnuočiai?

*

„Aš nesuprantu, kaip tu iki šiol negali išmokt išsirinkti sau ko reikia?!“ – šiukštus vyriškio riksmas pro plačiai atlapotą daugiabučio, kurių čia tik vienas kitas, langą. Bara. Ne tik aš dabar žinosiu, kad šita žmona vis dar nemoka kažko išsirinkt – ir pusė miestelio. Moteris gailiai bando aiškintis. Jis neleidžia sau išgirsti. Ak... Jau ir nebeišgirs gal, o ji jau ir nebeišmoks, jei taip... Gal Tu ten pažiūrėtum?

  *

Suku panemunėn. Susirinkau viską ir nešu kaip atnašą pievų altoriun, kur vyksta didžioji saulėlydžio liturgija. Visi paukščiai pasiuto bučiuotis – kregždės ant laidų, geltonosios kielės ore, žvirbliai ant trūkažolės stiebo. Visas pasaulis pilnas meilės, ar ką? Tarp žilų smilgų stovi žilakartis arklys. Gal ir jis pražilo iš meilės - kasdien žiūrėdamas, kaip žilsta žolynai?

Einu, saulei atsukus nugarą. Dangaus mėlynumas pro akis varva gilyn, lengvai praslysdamas pro visus slenksčius, jei jų dar bus likę. Pertekės gal per mane, paskui - kiaurai visą juodžemį, giliuosius vandenis ir susitiks vėl su savimi kitoj žemės pusėj. Grįžteliu atgal. O, ne! Tu tikrai palenksi mane patikėti, kad nieko daugiau nedarai, tik kiekvieną akimirką žaidi, kaskart pranokdamas save, vis laukdamas žiūrinčiųjų. Saulė švietė taip, kad žilųjų smilgų lopai gėlynų nutaškytoj pievoj užsidegė spindinčiu šerkšnu. Atrodė, smilgos prarado ryšį su žeme, pakibo lengvai pakilusios, pasiruošusios išnykti – kaip per atsimainymą... Didžiulės skrajojančių smilgų salos virpėjo nuo saulės liejamos šviesos, kaip jaunos mergaitės, pervertos mylimojo žvilgsnio. „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš! Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo... Mylimasis mano, o aš – jo; jo ganykla tarp lelijų...“

Kaži kaip pro tas smilgas dangus dabar atrodo žolei? Atsargiai, kad nenubarstyčiau iš aukštybių  nusileidusios trapybės, guluosi į tą šviesos šerkšną. Atima žadą. Štai toks tylos vardas.

Pralekia mintis, jog tai gali pamatyti tik kartą. Žiūrėk, įsižiūrėk, pasiduok.

Nieko nebėr – nei danguj, nei žemėj. Tik didelė balta taika. Užklojo taip giliai ir švelniai, kaip kvepia lelijos. Dabar įsisukt tiktai į Kanos vestuvių staltiesę, aplietą pirmųjų stebuklų vynu, įsivyniot tiktai į dar šlapius tinklus, išdžiautus po stebuklingojo valksmo, kad švelnioji stebuklo jėga susigertų per odą, per kvėpsnį, per žiūrėjimą. Kad viskas, ko iki šiol negali prisišaukt, nusileistų ant tavęs kaip mažas mėlynas laumžirgis, pasilenktų kaip mažas baltas ėriukas šiltą ir šviesią liepos naktį. Įkristų į tyliąją būtį kaip baltutė ostija, kaip alfa ir omega lelijų pilnuos sapnuos.

Bernardinai.lt