Netrukus Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisija Ženevoje turės spręsti, ar Lietuva nepažeidė savo piliečio Michalo Klečkovskio žmogaus teisių, neleidusi jam pavardės rašyti lenkiškais rašmenimis.

Kaip rašo dienraštis „Lietuvos rytas“, Vilniuje gimęs 35 metų lenkas vadybininkas skundžiasi, kad pagal Lietuvos įstatymus negali turėti pavardės, rašomos taip, kaip jo protėvių - Kleczkowski.

Tai - antroji tokio turinio byla prieš Lietuvą. Iš pradžių skundėsi M.Klečkovskio dėdė Tadeušas Klečkovskis.

Artėjant šios bylos nagrinėjimui iš esmės, pareiškėjas mirė, o jo sūnėnas pradėjo naują bylą, nes Ženevos komisijoje bylos perėmimas nenumatytas.

Nors Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisijos sprendimai neturi teismo sprendimo galios, valstybės juos vykdo, nes ši institucija turi didelį politinį autoritetą.

Iš pradžių T.Klečkovskio bylą prieš Lietuvą nagrinėjo Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre, tačiau po Vyriausybės atsakymų atsisakė šią bylą spręsti iš esmės.

Strasbūro teisėjai rėmėsi ankstesne byla prieš Prancūziją, kurioje tėvai skundėsi, kad jiems nebuvo leista įregistruoti savo dukters Mari Fleur vardu, nes tokio vardo nebuvo vardų rejestre.

Šis teismas neįžvelgė žmogaus teisių pažeidimo nei prancūziškoje, nei lietuviškoje byloje.

Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo vardą ir pavardę atėmė ne Lietuvos Vyriausybė, o Sovietų Sąjunga - tokia forma pavardę rašyti pradėta po Antrojo pasaulinio karo.

Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas nutarė kreiptis į Jungtinių Tautų komisiją.

M.Klečkovskis pasakojo, kad jo dėdė pradėjo gilintis į savo giminės genealogiją 1990 metais, išgirdęs kai kurių politikų tvirtinimus, jog Lietuvoje lenkų nėra, yra tik sulenkėję lietuviai.

T.Klečkovskis daug laiko praleido archyvuose bei nustatė, kad Kleczkowski pavardė pirmą kartą buvo paminėta dar 1380 metais, o 1420 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila patvirtino Kleczkowskių bajorystę. 1600 metais pirmieji Kleczkowskiai apsigyveno Lietuvoje.

1992 metais T.Klečkovskis surengė viso pasaulio Kleczkowskių sueigą. Iš Prancūzijos atvyko Solange de Kleczkowski, iš Austrijos - Gerardas von Kleczkowski, iš JAV - George'as Kleczkowski.

Paaiškėjo, kad Brazilijoje yra net juodaodžių Kleczkowskių. Visi jie turėjo vienodą pavardę, išskyrus iš Lietuvos atvykusius.

Grįžęs iš giminės sueigos T.Klečkovskis nutarė kreiptis į tarptautinį teismą ir ginti savo teisę rašyti savo pavardę taip, kaip jo giminės atstovai visame pasaulyje tai daro jau 600 metų.

„Mes nenorime atsisakyti savo garbingos šeimos istorijos ir norime šią pavardę perduoti savo vaikams“,- sakė M.Klečkovskis.

Šis vilnietis nereiškia Lietuvai jokių materialinių pretenzijų, nes visi jo protėvių dvarai buvo konfiskuojami po kiekvieno 18-19 amžių sukilimo. Daugelis šios giminės atstovų buvo ištremti į Sibirą.

Teisybės ieškantiems Tadeušui ir Michalui Klečkovskiams atstovavo Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. Jis įsitikinęs, kad 21 amžiuje nebeliko jokių rimtų motyvų neleisti žmonėms rašyti pavardės taip, kaip jie nori.

„Žmonės juda iš valstybės į valstybę, ten tuokiasi, gimdo vaikus. Jei kiekviena šalis reikalaus rašyti pavardę tik jų rašmenimis, kaip reikalauja Lietuva, kils daug chaoso“, - įsitikinęs H.Mickevičius.

Kitose šalyse tautinių mažumų pavardės ir vardai rašomi originalo forma. Antai, Slovakijos vengrų pavardės rašomos vengriškai, nors šioje abėcėlėje labai daug raidžių, kur jokia kita lotynų rašmenimis besinaudojanti šalis neturi.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, visose Bendrijos šalyse atsirado ir lietuviškos raidės. Lietuviškos pavardės visose ES valstybėse, žmogui pageidaujant, rašomos lietuviškais rašmenimis.

Lietuvos įstatymai reikalauja lietuviškais rašmenimis rašyti tik mūsų šalies piliečių vardus ir pavardes. Nenurodoma, kaip rašyti užsieniečių, atvykstančių gyventi į Lietuvą, pavardžių.

Kai kurie žmogaus teisių gynėjai tai laiko diskriminacija.

Lietuvos pase piliečių vardus ir pavardes lietuviškais rašmenimis reikalaujama rašyti remiantis 1991 metų Atkuriamojo Seimo - Aukščiausiosios Tarybos įsaku. Jis buvo patvirtintas 2001 metais priimtame įstatyme dėl pasų ir asmens kortelių.

1999 metais Konstitucinis teismas paskelbė, jog asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.

Tačiau ginčai dėl pavardžių rašymo Seime nenurimsta.

Parlamentaras Rytas Kupčinskas neseniai pasiūlė įstatymo projektą, pagal kurį net Lietuvoje gyvenančių užsieniečių vardai ir pavardės dokumentuose būtų rašomi naudojant tik lietuviškas raides.

Teigiama, kad pavardžių rašymas nelietuviškomis raidėmis būtų „užmaskuotas lietuvių abėcėlės keitimas ir lietuvių kalbos sistemos ardymas praėjus šimtmečiui nuo jos draudimo“.

Tuo tarpu Seimo narys Valdemaras Tomaševskis yra pateikęs Tautinių mažumų įstatymo papildymą, numatantį Lietuvos tautinėms mažumoms rašyti pavardę taip, kaip nori, nes tokia teisė numatyta Europos Sąjungos dokumentuose.

Sulaukęs tokio įstatymo papildymo politikas nedelsdamas keisiąs savo vardą ir pavardę bei tapsiąs Waldemar Tomaszewski.

V.Tomaševskis piktinosi, kad šiuo metu už užsieniečio ištekėjusi lietuvaitė, nors yra Lietuvos pilietė, gali rašyti pavardę ir nelietuviškomis raidėmis, jei taip rašoma jos vyro pavardė, o nuo seno Lietuvoje gyvenantys lenkai tokios teisės neturi.

Tautinių mažumų įstatymą pateikusio Seimo nario Algimanto Salamakino nuomone, jei įkandin lenkų, pavyzdžiui, ir karaimai bei romai pareikalaus rašant pavardes naudoti jų raidyną, gali iškilti nemažai problemų.

Anot parlamentaro, norint šią problemą išspręsti, reikia atskiro pavardžių rašymo įstatymo. Toks dokumentas jau rengiamas ir bus pateiktas svarstyti Seimo rudens sesijoje.