26-eri metai teatre. Kelias...

Populiaru būtų pasakoti, kad niekados nenorėjau būti aktorius, ėjau netyčia pro konservatoriją, vyko stojamieji, užėjau ir įstojau. Taip, deja, pasakyti negaliu. Visada žinojau, kas aš būsiu. Aš net nesirinkau, tiesiog žinojau: būsiu aktorius. Mano mama (aktorė ir radijo diktorė Regina Sakalauskaitė) labai priešinosi tokiam mano pasirinkimui. Ji pati, besimokydama Vilniaus universitete, buvo baigusi teatro studiją, kuriai vadovavo Monika Mironaitė. Iki vedybų su Stanislovu Rubinovu, mano tėvu, mama vaidino Vilniaus dramos teatre. Vėliau visą gyvenimą dirbo radijo diktore, buvo parengusi daug rečitalių, įvairiausių programų, skaitė, įrašinėjo ir poeziją, ir prozą, o aš visą laiką sukausi tame rate. Tačiau mama man linkėjo „normalios“ profesijos. Tėvas buvo nusiteikęs indiferentiškai. Argi galėjau rinktis? Tik teoriškai. Juk pirmasis vaidmuo „įvyko“, kai mama, būdama nėščia manimi jau penktą mėnesį, vaidino A. Milerio „Salemo raganose“. Vaikystėje daug deklamavau, yra likę netgi įrašų. Muzikai kažkodėl buvau alergiškas, nenorėjau nei dainuoti, nei skambinti pianinu. Gal dešimtoj klasėj būdamas nusipirkau gitarą, savarankiškai pramokau gaidų ir elementaraus skambinimo. Dabar gailiuosi, kad neturiu muzikinio išsilavinimo. Tėvai buvo pakantūs, tolerantiški.

Kai išvažiavau studijuoti į GITIS‘ą (Maskvos teatrinį institutą), nė neabejojau, kad baigęs mokslus grįšiu atgal į Lietuvą, niekur kitur. Studijų metais negalėdavau ištverti daugiau kaip dviejų mėnesių be namų, be Lietuvos. Baigęs aktorinio meistriškumo specialybės mokslus, grįžau į Lietuvą ir „pasirodžiau“ režisieriui Jonui Vaitkui, tuo metu vadovavusiam Kauno valstybiniam dramos teatrui. Buvau priimtas ir vienerius metus šiame teatre išdirbau. Deja, labai nesėkmingai. Sunku pasakyti, kas lėmė, kad buvau priverstas išeiti: ar mano jaunystės ambicijos ir nelankstumas sutrukdė, ar J. Vaitkus pasirodė esąs ne pats delikačiausias žmogus. Tėvas „Pluošto“ rūmuose buvo subūręs jaunimo studiją (jos pagrindas dabar sudaro Kauno kamerinio teatro trupę), man būdavo įdomu stebėti, kas ten veikiama. Po truputį įsitraukiau į pedagoginį „žaidimą“ – etiudai, sceninė kalba ir kt. teatro dalykai, juk buvau ką tik baigęs aukštąją teatrinę mokyklą, žinios dar gyvos, entuziazmas neišblėsęs. Ėmiau su tais studijos vaikais lyg ir žaisti teatro mokyklą, jų labui ir, žinoma, savo malonumui, negaudamas už tai jokio užmokesčio. Vieną dieną režisierius J. Vaitkus mane pasikvietė ir pasiūlė pasirinkti: arba darbas tėvo studijoje, arba teatre. Tada užgriuvo ,,įvedimai“, reikėjo „užkaišioti“ visas skyles, nė vieno didesnio, rimtesnio darbo. Buvo neįdomu, supratau, kad tai daroma mane spaudžiant. Išėjau. Nieko dabar nekaltinu, niekas ir negalėtų pasakyti, kaip dabar būtų, jeigu tada būtų... Tiesiog taip atsitiko. Jaunas buvau, karštas. Matyt, taip reikėjo.

Tiesa, buvo dar vienas labai šviesus mano teatrinio gyvenimo etapas (dar iki studijų GITIS‘e) – metai laiko, praleisti dirbant Šiaulių dramos teatre. Auksinis šio teatro periodas, paženklintas režisierės Aurelijos Ragauskaitės talento. Buvau priimtas į teatro studiją, vaidinau nedidelius vaidmenukus, turėjau galimybę matyti, kaip dirba aktoriai Pranas Piaulokas, Nijolė Mirončikaitė, Stasys Paska ir pati režisierė Aurelija, – fanatiškai, su beprotišku užsidegimu. Aktoriai drįsdavo ateiti pas režisierę į namus su naujomis idėjomis netgi paryčiais, laikas buvo nesvarbu. Niekas nepaisė, nežiūrėjo darbo valandų, vyravo tikra kūrybinė atmosfera. Baigęs studijas ir atėjęs į Kauno dramos teatrą, panašių dalykų nepatyriau, nors tuo metu teatre buvo gerasis J. Vaitkaus laikotarpis (statomi „Raudona ir ruda“, „Statytojas Solnesas“, „Kaligula“ spektakliai). Matyt, teatrams ir režisieriams aukso laikai būna itin retai, beje, jie ilgai ir netrunka – metai, kiti ir viskas.

Vaidmenys

Vaidinau žiauriai daug, sakau ne girdamasis. Per sezoną suvaidinu vidutiniškai apie 150 spektaklių. Vaidmenys juose beveik visi dideli, dažniausiai pagrindiniai. Lietuvos standartais vertinant, tai didelis skaičius. Savo vaidintų ir vaidinamų vaidmenų nesu tiksliai suskaičiavęs, bus sukurta maždaug nuo 40-ies iki 50-ies. Pasakyti, kurie iš jų etapiniai...  Tikrąjį aktorystės „saldumą“ pajutau Jonesko „Pamokoje“ – vaidinau Mokytoją (režsierius S. Rubinovas). Aktoriai labiau mėgsta tuos vaidmenis, kurie tolimesni jų pačių prigimčiai. Dar studijuodamas Maskvoje išgirdau tokį „nuosprendį“: „Arba tu vaidinsi viską, ką įmanoma, arba nieko, nes neturi charakteringo veido, nesi tipažas“. Niekada netroškau vaidinti tiesmukiškų teigiamų personažų. Mokytojo vaidmuo „Pamokoje“ buvo nirimas į visiškai kitokį, nei aš pažįstu, pasaulį, – asmenybė perversiška, beprotiška. Buvo labai įdomu ieškoti visų spalvų. Judas Iskarijotas, kurį vaidinau, aišku, – itin stipri ir toli gražu  ne pati gražiausia persona. Man svarbus spektaklyje „Antigonė Niujoke“ (Janušo Glovackio veikalas) Sašos vaidmuo. Labai smagus šiame vaidinime duetas su aktorium Liubomiru Laucevičium. Beje, tai nuostabus partneris, labiausiai tai atsiskleidžia repeticijose – jis dirba tyliai, jautriai, įsiklausydamas į kitą, neprimesdamas savęs. Esu vaidinęs keturiuose monospektakliuose. Patyrimą turiu lyg ir nemažą, tačiau kaskart monospektaklio specifika man tampa naujų žemių atradimu. Monospektaklyje vaidinti visapusiškai sunku: ir psichologiškai, ir fiziškai. Pastarasis vasaros pradžioje suvaidintas premjerinis spektaklis „Neūžauga“ (režisierius S. Rubinovas) buvo repetuojamas kitoj erdvėj, ne rūsyje, kurį dar reikėjo įrengti, beje, tame rūsyje labai drėgna, sąlygos ekstremalios, žiemą gal bus geriau.

Kol žiūrovų nebuvo,viskas atrodė vienaip, tačiau pirmasis susitikimas su publika mane visiškai išmušė iš vėžių: menamas žiūrovas yra ne tas pat, kas realusis. Rasti tą bendravimo santykį, kai bjaurus, neigiamas personažas, nusikaltėlis rėžia, ką galvoja, žiūrovams į akis, rėžia be distancijos, yra nelengva. Kita vertus, aš neturiu teisės kaip aktorius draskyti žiūrovams akių, nes jie paprasčiausiai atsistos ir išeis. Šito bijodamas pirmo susidūrimo su žiūrovais metu aš ėmiau „trauktis“. Bet tokiu atveju galiu prarasti personažą ir imti tartum atsiprašinėti, o juk draminė medžiaga ne tokia. Kol kas vaidinti trys spektakliai. Sunkiausiai vaidinti stebint kolegoms. Geriausiai būtų, kad ateitų žiūrovai, kurių aš nepažįstu, o jie manęs taip pat. Žinoma, teatre taip visada yra. Tačiau esant atstumui tarp aktoriaus ir žiūrovo galima drąsiau eksperimentuoti forma. „Neūžaugoje“ mes kvėpuojame su žiūrovu veidas į veidą. Gal tuo ir įdomi aktoriaus profesija, kad kiekvieną kartą žengi į visišką nežinomybę.

Aktoriaus laisvė (?..)

Daugiausia dirbu su savo tėvu. Ir lengva, ir sunku. Tarsi galėčiau daugiau reikalauti ir aiškintis, ir ginčytis. Kūrybinių konfliktų būna visokių. Suprantu, kai Liubomiras Laucevičius sako, kad aktoriaus profesija – nelaisva, priklausoma nuo režisieriaus. Tačiau Liubomiras sugeba tobulai klausyti režisieriaus, yra fantastiškai paklusnus aktorius, visada sakąs „gerai“. Jis vykdo, nors turbūt viduje dažnai kankinasi. Tobulas aktorius yra tas, kuris pateisina režisieriaus pasiūlytas žaidimo taisykles, motyvuoja jas vaidmeniu, užpildo. Tarkim, kai režisierius Rolandas Atkočiūnas statė monospektaklį „Kontrabosas“, nutariau tik klausyti ir klausytis, visiškai nesiginčyti. Visada yra galimybė vėliau šį tą pataisyti, keisti „pagal save“. Bet taip galima suardyti spektaklio piešinį. Kai mokiausi, man teatriniame institute buvo įskiepyta viena tiesa: režisierius tau gali sakyti, ką nori, nors ant blakstienų statyti. O tavo reikalas „išteisinti“ tai, kas siūloma, o ne ginčytis „ne, aš taip nedarysiu...“ Turi daryti viską. Stengiuosi, kiek įmanoma, eiti išvien su režisierium. Aktoriaus profesijos tragizmą matau ne priklausomuose nuo režisieriaus santykiuose, o pačiame darbe, kuris visiškai paglemžia, įtraukia, įsiurbia artistą. Tu neturi nustatytų nei darbo, nei poilsio valandų. Intensyviai dirbdamas, visiškai prarandu nakties miegą. Eini gatve, o galvoje įkyriai sukasi tekstai, kurių specialiai niekad nesimokau. Nuolat persekioja įvairiausi „ne“: negaliu peršalti, nes sužlugdysiu repertuarą, negaliu valgyti ledų (dabar aš jų jau ir nebevalgau, netgi nebenoriu, o kažkada labai mėgau), leisti sau būti viešumoje atsipalaidavęs,  eiti į parduotuvę tą dieną, kai vaidinu „Judą Iskarijotą“ (nes ,,sugadinsiu“ ir save, ir spektaklį). Labai daug to „negaliu“ ir nuolatinis „privalai“... Šiuo metu mūsų teatre nėra nė vieno spektaklio, kuriame nevaidinčiau. Ar man lengva? Ne. Ar aš skundžiuos? Irgi ne. Tiesiog taip yra. Be to, mūsų teatras nuolat repetuoja kažką naujo. Man priklauso ir kiti darbai: vertimai, inscenizacijos, programėlių sudarymas. Aktyviai vaidinančiųjų Kauno kameriniame nedaug, dvylika. Viską darome patys. Namuose su žmona, šio teatro aktore Daiva Škelevaite, vėlgi kalbamės daugiausia apie teatro reikalus. Tai neišvengiama. Kai ateina vasara ir gali ištrūkti, išvažiuoti, tai tokia laimė, toks poilsis... Turiu daug, netgi per daug įvairiausių pomėgių. Esu užkietėjęs turistas, jau dvidešimtį metų vasaromis nuolat plaukioju baidarėmis, katamaranais, valtimis, važinėju į Šiaurę. Šito dalyko iš savo gyvenimo jokiu būdu nenorėčiau išbraukti. Kai atsiduri laukinėje gamtoje, kai tris savaites gyveni be žmonių, be parduotuvių, pajunti tokį susiliejimą su pasauliu. Tampi visiškai natūralus. Be to, filmuoju, fotografuoju, žvejoju ir t. t., ir pan. Taigi bent mėnesį per metus stengiuosi būti laisvas.

Kūrybos tiesa

Teatrinė ar kita kūrybos tiesa yra paslaptis, prie jos tegali artėti, niekada nebūsi tikras, kad štai jau kažką pagavai, supratai. Yra fenomenalių aktorių, kuriems scenoje tiesa gimsta labai lengvai. Man tai atsitinka kaip stebuklas, dažniausiai vaidinant eilinį, nieko neišsiskiriantį spektaklį. Staiga pajunti – įvyko. Tai laimingos, retos akimirkos.

Turiu pasakyti, kad mano tėvas žiūri nepaprastai daug spektaklių, mato beveik viską, kas vaidinama Lietuvoje (ir ne tik). Jam daug kas patinka, jis yra puikus žiūrovas, nors pats režisierius. Aš tiesiog fiziškai neturiu tokių galimybių. Man kuo toliau, tuo labiau nepatinka tokie spektakliai, kurie nepaveikūs. Labai seniai žiūrėdamas spektaklį nebesijaudinu (žinoma, mane, patį aktorių, sujaudinti ir sunkiau). Nebeišgyvenu dabartiniame Lietuvos teatre nei jaudulio, nei paslapties, nei sukrėtimo iki ašarų. Nebūtinai turi būti tragedija, juk katarsį galima patirti ir stebint komediją. Labai norisi teatre pamatyti aktoriaus, vaidmens stebuklą, metamorfozę, atpažinti savo jausmus, savo gyvenimą. Tikrai gerbiu, vertinu Eimunto Nekrošiaus kūrybą, tačiau paskutinis jo darbas „Giesmių giesmė“ nuvylė – ženklai, etiudai ir t. t. Noriu matyti aktorių – asmenybę scenoje, o ne „varžtelį“ režisieriaus rankose. Kad ir kokia būtų spektaklio forma – E. Nekrošiaus, G. Varno, pirmiausia ilgiuosi teatro, kuriame dominuotų aktoriaus asmenybė. Gal jau reiktų kiek atsitraukti nuo formos dalykų, juk tiek atrasta, išbandyta. Gal vertėtų stabtelti, išardyti, atsisukti į vaidmenį. Kai mane scenos šeimininkai apgaudinėja, kad ir kaip meistriškai, tikrai nesijaudinu. Nebent stebiuosi išradingumu.

Užrašė Dovilė ZELČIŪTĖ

Kulturos savaitraštis „Nemunas“