Vėl traukia pradėti nuo lingvistinių žaidimų. Galvoju, kokį svorį gali turėti paprastutis priešdėlis. Pavyzdžiui, žodis „bėgti“ vasaros ir atostogų, ne darbų kontekste, skamba visiškai normaliai, netgi smagiai. O žodis „pabėgti“ jokiame kontekste neglostys ausies nei ko giliau. Nes pabėgti – tai visų pirma kažko nepadaryti, ką būtinai turėjai, o paskui padaryti visiškai ne tai, ko iš tavęs buvo tikimasi. Be to, šis žodis su visa savo patirtimi paskui save tempiasi ir tokias nemalonias sąvokas bei patyrimus, kaip „išsigąsti, išduoti, neatlaikyti, pavesti“ ir t.t. Net kai žmogus pabėga, iškilus rimtai grėsmei jo gyvybei, dažnai tas „pa“ vis viena prilimpa prie jo gyvenimo kaip koks pralaimėjimo ženklas. Pabėgęs žmogus retai kada po to išliks be įtrūkių orus – ir dėl to, kad pats pabėgo, kad ilgisi nepažeisto savo vientisumo, o dažnai -  ir tų, nuo kurių pasislėpė, ir dėl to, kad kiti jo, pabėgusio, dažniausiai iki galo nepriims. Išoriškai – galbūt. Vidujai – ak, kaip retas kuris neaptiks savyje to šešėlio, kurį meta nepriimtas „kitas“, „kitoks“. Netiesą sakau?     

Taip jau atsitiko, kad šią vasarą netyčiukais užsukau pas pabėgėlius – į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą. Važiavau pas piktus ir karingus, amžinai viskuo nepatenkintus, nesiskutusius ir nesipraususius vyrus ir moteris, kuriuos matydavau televizijos reportažuose ir spaudos puslapiuose, o atvažiavau pas baugščių ir gerų akių žmones, pas šeimų tėvus ir motinas, garbanotus juodbruvius vaikus, didelėmis juodomis akimis žiūrinčius iš tolo, neprisileidžiančius jokių šypsenų. Pirmas žodis, kuris atėjo į galvą juos pamačius - įstrigę žmonės. Tarp praeities ir ateities, tarp karo ir taikos, tarp skausmo ir vilties, tarp savų ir svetimų... Žmonės, kurie uždarė vienas duris, bet dažniausiai nepajėgia atidaryti kitų, net jei jas randa. Bet dažniausiai – neranda. Nes neieško. Nes negali ieškoti. Kas galėtų ieškoti, būdamas „tarp“? Išoriškai jiems suteikta visa, kas būtina gyventi – stogas, maistas, truputis pinigų, švara, net biblioteka ir kompiuterių salė, mokymo klasės ir vaikų žaidimo kambarys, - tačiau vidujai jie atrodo praradę beveik visa, kas būtina gyventi.

Kai įėjau į ilgą ir erdvų Pabėgėlių priėmimo centro koridorių, keli paaugliai žaidė biliardą. Sunku apsakyti vaizdą, kuris užklumpa iš taikos ir laisvės ten patekusį žmogų. Vaikai tyliai, be jokių emocijų vaikščiojo aplinkui biliardo stalą, nežiūrėdami nei vienas į kitą, nei į praeinančiuosius. Atrodė, kad jiems kažkas davė sunkiai įveikiamą užduotį – prie to sunkaus stalo skaldyti, smulkinti jiems duotą čia laiką, kad jis taptų nors kiek lengvesnis. Didelėmis liūdnomis akimis jie sekiojo kamuoliukus, išlikdami vienodai abejingi ir tada, kai jie kaukšėdami pasiekdavo tikslą, ir kai prariedėdavo pro šalį. Liūdnesnio žaidimo, žaidimo, kuriam nė akimirkai nepavyksta nugalėti liūdesio, neteko matyti.

Paklausti, kaip jiems sekasi ir kas laimi, jie ramiai atsakė: „chorošo“, ir mostelėjo rankomis neapibrėžton pusėn.

Dviejų besišypsančių moterų pakviesta į vieną iš kambarių, pamačiau kažką nenusakomai panašaus. Ant kilimo mėtėsi mažas raudonas batukas, ant sienos kabojo saulėtas piešinys su užrašu „Aš myliu savo šeimą“, o kambario viduryje nunarinęs galvą stovėjo liesas viduramžis vyriškis. „Jis sutiko leistis būti apžiūrimas“ dingtelėjo mintis, nes buvo akivaizdu, kad visa ši procedūra jam kelia pasidygėjimą ir gal net skausmą. Moterys viena po kitos besišypsodamos ėmė pasakoti, kaip jie visi dėkingi Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, kad rado čia prieglobstį, kad lietuviai suprato jų vargą ir kančią, kad jų vaikučiai dabar gali ramiai miegoti švariose lovelėse ir kasdien gauti valgio. O šeimos galva stovėjo nepakeldamas galvos, pritariamai linksėdamas. Nereikėjo būti itin įžvalgiai, kad suprastumei, iš kur čia toks graudus moterų čiulbėjimas - buvau pristatyta kaip dienraščio redaktorė, taigi galėjau prirašyti ką tik noriu apie nedėkingus čečėnus, apvalgančius lietuvių tautą, agresija springstančius vyrus ir isteriškas moteris... O visai šalia, koridoriuje, ant sienos, kabėjo namų griuvėsių ir nužudytųjų nuotraukos.

Prie tėčio priėjo maža garbanota mergytė ir įsikibo į jo smilių. „Sunku jums čia...“ - pabandžiau prakalbinti vyriškį. - „Taip. Labai noriu namo. Koks čia gyvenimas svetimoj šaly. Neturiu darbo, negaliu išlaikyti šeimos“. Tada pamačiau dar jauną šeimos mamą – ji žiūrėjo iš prietemos, iš kambario kampo, ir jos akyse iš tolo švietė badas – saugumo, ramybės, taikos, namų, čečėniškos saulės ir dar galybė kas žino, ko, badas. Kai paliečiau jos ranką, ji pro suspaustas lūpas tesugebėjo prastumti, kad jos vyras patyrė kelis infarktus ir bet kada gali palikti, regis, penkių asmenų šeimą. Šykščiau nei saulė viduržiemį, ji bėrė savo buvusio gyvenimo nuolaužas kažkur man pro šalį - tiesiai būtų nepakeliama nei jiems, nei man?.. Ji bijanti. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip reikėtų kovoti su tokia baime svetimuos nenamuos, kad ir švariam, kad ir šiltam pabėgėlių kambarėly, kur net savi yra svetimi, kiekvienas dėl savo kančios, baigiančios išdeginti visa, kas žmogiška, kas gyvenimą daro bent kiek pakeliamą. „Tu niekada to nepatyrei“ - tai praraja, per kurią tiltus nutiesti galėtum tik tada, jei tokį žmogų su meile, kokios nė neturi, laikytum saujoj visą likusį savo ir jo gyvenimą ir dar ilgiau.

Kodėl mes taip žiauriai juos pavadinom? Žmones, kurių namai dažniausiai sugriauti, artimieji išblaškyti arba išžudyti, mylimieji dingę be žinios, vaikai atskirti... Jie nepabėgo, jie gelbėjosi, beveik be išimties visi. Ir kokio skausmo dar reikia, kad jį pajėgtume išgirsti? Kad į jį nemėtytume karštais akmenimis, tarsi biliardo kamuolėliais, kuriais paskui turi žaisti sudaužyto pasaulio vaikai?

Tai žinotina

Informacija, parengta pagal Pabėgėlių priėmimo centro ir Ryšių su visuomene kompanijos „Publicum“ pateiktus šaltinius.

Remiantis 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso, pabėgėlis yra asmuo, kuris dėl pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų atsiduria už savo kilmės šalies ribų ir negali ar bijo naudotis tos šalies gynyba arba dėl persekiojimo baimės negali ar bijo į ją grįžti. Taip pat pabėgėlis yra kiekvienas asmuo, priverstas išvykti iš savo šalies dėl išorinės agresijos, okupacijos, užsienio šalies valdymo ar viešąją tvarką smarkiai pažeidžiančių įvykių visoje šalyje.

Lietuvos sieną nelegaliai kirtę užsieniečiai arba asmenys, besikreipiantys dėl prieglobsčio Lietuvoje, pirmiausia patenka į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registravimo centrą Pabradėje. Ten jie prabūna, kol Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos nagrinėja prieglobsčio prašymo pagrįstumą. Asmenys, kurių prašymai atmetami kaip nepagrįsti, būna deportuojami.

Pabėgėlių priėmimo centras veikia jau 7 metus. Finansinė parama šiam centrui įkurti buvo gauta iš Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovybių Baltijos ir Skandinavijos šalyse, Švedijos, Danijos, Norvegijos ir Suomijos vyriausybių. Išlaikomas jis yra Lietuvos valstybės. Centras įsteigtas buvusiuose dviejuose apleistuose Ruklos kareivinių katilinės patalpose.

Pirmajame etape, Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, kuriame jiems leista gyventi 6 mėn. (yra išimčių), pabėgėliams teikiamos būtiniausios socialinės, sveikatos priežiūros bei teisinės paslaugos, organizuojami intensyvūs lietuvių kalbos, Lietuvos visuomenės pažinimo kursai, įvertinamos darbo ir asmeninės savybės, pasitelkus psichologus, rengiami darbo perkvalifikavimo, mokymo bei paieškos kursai, veikia vaikų darželis, sudaromos sąlygos lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, teikiama psichologo pagalba. Kas mėnesį išmokama pašalpa maistui ir smulkioms išlaidoms, centro gyventojai aprūpinami rūbais, higienos reikmenimis, namų apyvokos reikmenimis. Vienišiui ir nelydimam vaikui išmokama 162, 50 Lt, sutuoktiniui ir vaikui 150 Lt mėnesinė pašalpa, užtikrinamos lėšos privalomam sveikatos draudimui.      

Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programa trunka 12 mėnesių. Šeimos laikinai apgyvendinamos valstybės nuomojamuose butuose, joms superkami būtiniausi baldai, namų apyvokos reikmenys, organizuojamas švietimas – perkvalifikavimas, padedama įsidarbinti, suteikiama mėnesinė pašalpa – 121, 50 Lt, suteikiamos lėšos būtinam sveikatos draudimui. 

Per 7 metus Centre gyveno per 1000 užsieniečių. 2004 m. valstybės paramą gavo 404 užsieniečiai, daugiausia – atvykę iš Rusijos Federacijos (385 žmonės) bei iš Afganistano (13 žmonių). Visada įdomu palyginti: į svetimus kraštus išvykusių lietuvių šiuo metu skaičiuojama apie 1 milijoną. Daugiausia jų gyvena JAV, Kanadoje, Afrikoje, Anglijoje, Škotijoje, Australijoje, Ispanijoje. Visame pasaulyje per pastaruosius dešimtmečius migrantų skaičius išaugo 10 kartų – nuo 2, 5 mln. 1970 m., iki 22 mln. 2004.

Europos Komisijos pranešime prieš rasizmą ir netoleranciją pažymėta, jog Lietuvos žiniasklaida, o ypač spauda prisidėjo prie neigiamo tam tikrų grupių, ypač čečėnų, įvaizdžio kūrimo Lietuvoje. 2000 m „Baltic Data House“ rinkos tyrimų bendrovė Lietuvoje atliko sociologinę apklausą. Kauno regione, kur gyvena ypač daug pabėgėlių, rezultatai parodė itin skeptišką vietos gyventojų nusiteikimą pabėgėlių atžvilgiu. Net 41,9 proc. manė, kad jie turėtų būti laikomi tam tikrose stovyklose, 43,3 – kad pabėgėliai turi būti apgyvendinami atviruose priėmimo centruose, tik 7,3 proc. manė, kad jiems turėtų būti suteikta parama, ieškant darbo, 19,4 manė, kad jiems apskritai jokios pagalbos teikti nereikia. Ta pati ECRI pažymėjo, kad pasienio pareigūnai dažnai ignoruoja užsieniečių prašymus suteikti prieglobstį, netgi atimdami galimybę atlikti prieglobsčio prašymo procedūrą. Visame civilizuotame pasaulyje tai yra elementari nekvestionuojama teisė, kurios privalu laikytis.

Ir vėl žiniasklaida

Turbūt drąsiai galiu tvirtinti, kad daugumai mūsų piliečių pabėgėlių problema apskritai neegzistuoja – ypač tiems, kurie su jų integracija jokiais keliais nesusiduria ir tiems, kurie neišlydėjo į svečią šalį artimų žmonių. Kol kitos šalies klajūnas į mūsų vartus nepasibeldė, kol duonelės kąsnio nepaprašė, kol jo vaikai su mūsų vaikais nesusipešė – viskas yra tik jų, benamių ir belikimių problema. Kita dalis, kaip teko patirti, yra gana agresyviai nusiteikusi jų atžvilgiu, ir didžiausia atsakomybė už tai tenkanti ne kam kitam, o žiniasklaidai - visur, kur tik ėjau, su kuo tik kalbėjau, girdėjau karčiai kartojamus „spauda, televizija“. Apie tai kalbą giliais atsidūsėjimais lydi ir Užsieniečių registracijos centro Pabradėje, ir Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje darbuotojai, ir patys pabėgėliai – tie, kurie jau skaito lietuviškai, ir tie, kurie klauso perpasakojamas ir, ko gero, dar labiau sutirštintas istorijas.  

Asociacijos „Lietuva - Ičkerija“ atsakingojo sekretoriaus, ypač aštriai kritikuojančio žiniasklaidos poziciją šiuo klausimu, Tomo Čyvo paklausiau, kokie iš kuriamų mitų patys dažniausi ir žalingiausi, iš kur ta mitologija atsiranda, kas čia pasireiškia - baimė, apsidraudimas, tiesiog nekultūra?

Tomas Čyvas:

Yra eskaluojami du pagrindinai mitai - agresyvumo ir duoneliavimo. Betgi kalbant apie duoneliavimą, tai mes taip pat nesame patys turtingiausi, ar ne? Duoneliaujame po visą pasaulį nesidrovėdami. O pabėgėlių skaičius čia, Lietuvoje, beveik nesikeičia – vieni išvyksta, kiti atvyksta. Mes kalbame apie kelis šimtus ar tūkstantį žmonių - taigi tokį klausimą kelti yra tiesiog amoralu.

Na, o dėl agresyvumo – turime labai nemažai nuoskaudų dėl kokio Melo Gibsono pasisakymo arba dėl to, kai mus kaltina, jog lietuviai šaudė žydus... Skubam sakyti: dar neaišku, ko buvo daugiau - ar šaudymo, ar išgelbėjimų. Tačiau klausimo, kaip mes atrodytume, ką būtume pasirinkę, jei dešimt metų gyventume karo sąlygomis, kažkaip nelinkę sau kelti. Kai viešai tvirtinama, kad čečėnai sukuria tragišką kriminogeninę situaciją Lietuvoje, mane ima ir apmaudas ir juokas – argi tikrai rimtai manome, kad jie yra pridarę bent panašiai tiek, kiek lietuvaičiai? Keldami tokius klausimus viešai, turėtume būti labai jautrūs, jausti didžiulę atsakomybę, skatinti kitų socialinį jautrumą, o ne atvirkščiai. 

Iš dalies tai yra objektyvu. Jei nuolat apie tuos kraštus girdime kalbant kaip apie karštas zonas, kuriose vyksta nesiliaujančios skerdynės, tai suformuoja ir tam tikrą požiūrį į jose dalyvaujančius žmones. Daugelis juk nesame linkę gilintis į esmę ir greičiausiai tiesiog numojame ranka: jie visi tokie. Kuo mažiau žmogus domisi tam tikra sritimi, tuo labiau jį įtikina laikraščių antraštės, neatsakingas politiko, aukšto pareigūno pasakymas. Maža bendruomenė ir taip būna uždara, o kai jos buvimą lydi kontroversiški pasisakymai, kartais ir propaganda, kurią mes nuolat girdime per mums gerai prieinamus Rusijos žiniasklaidos kanalus, ji tampa dar uždaresnė ir pažeidžiamesnė. Tu žmogui nuolat kartok, kad jis arklys, žvengti pradės. Jei gali patikėti, kad Betmanas gali skraidyti, tai kodėl nepatikėti, kad čečėnas valgo žmones? 

**

Žinau, kad nemalonu tai, apie ką rašau, skaityti ne per kokią Pabėgėlių dieną, kai rikiuojamos liaupsės, kai skaičiuojami atliktų darbų nuopelnai, kurių neabejotinai yra nemažai, o liepos 28-ąją, pačiame viduvasaryje, kai saulei atpalaidavus visus įtemptus nervus ir raumenis, lietui nuplovus sunkios kasdienybės nuospaudas, širdį draskantiems vaizdams tiesiog nebeturime vietos. Na, padėsiu čia, tegul būna, gal kas eidamas pro šalį pasiims. Rudeniui – apmąstymų metui.

Temos tęsinys – kito ketvirtadienio „Nutylimoje temoje“.

Bernardinai.lt