Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kokią neigiamą įtaką Lietuvos viešajam gyvenimui daro Rusijos pinigai. Rolandas Paksas, Kazimira Prunskienė ir Viktoras Uspaskichas dažnai minimi kaip tos įtakos pavyzdžiai. Greičiausiai esama pagrindo nuogąstauti dėl Rusijos finansuotojų paveikumo Lietuvos politikai. Tačiau tam tikri faktai liudija, kad anaiptol ne vien Rusijos pinigai sukelia epidemiją, kuri pastaruoju metu totaliai sargdina mūsų visuomenės ir valdžios sveiką protą. Kai protas ir sąžinė lengvai perkami už pinigus, veik nebelieka skirtumo, kas juos moka - Rusija, Skandinavija ar patys lietuviai. Uspaskicho diplomo autentiškumas ir daugelis kitų viešai svarstomų aktualijų yra apgailėtina smulkmena, palyginti su bendresnio pobūdžio reiškiniais, prigijusiais vis dar posovietinėje Lietuvoje visuotinio valdžios parsidavimo laikais. Vienas tokių reiškinių – gamtos, kaip visos visuomenės ir valstybės turto, niokojimas, dangstantis privačios nuosavybės grąžinimo ir gynimo lozungais.

Lietuvoje grobuoniškai kertami miškai, ir jokia institucija per daug nesuka sau dėl to galvos. Regis, niekas nebando spręsti nelegalių miško kirtimų problemos - kaip ir nelegalių statybų. Pastatomi namai ten, kur statyti draudžiama, ir niekas dažniausiai nesiima jų nugriauti ir bausti įstatymų pažeidėjus - nusikaltimas skubiai įteisinamas. Iškertamas miškas, kur kirsti neleidžiama, ir nėra nei kaltųjų, nei atsakingųjų - viskas tyliai užglaistoma. Tačiau nelegalūs kirtimai nėra vienintelė ir didžiausia miškų niokojimo problema. Blogiausia tai, kad valstybės valdžia sąmoningai šį niokojimą skatina. Pavyzdžiui, kompensuodama savininkams grąžintiną žemę mišku kitose vietovėse. Tokiais atvejais miškas dažniausiai iškertamas, paliekant stypsoti porą medelių kraupiose kirtimų properšose. Tokių properšų, liudijančių atsakingų valdžios grandžių trumparegystę ir paperkamumą, Lietuvoje daugėja. Juk medienos paklausa didelė, ypač užsienyje, savo miškus branginančiame. O kas Lietuvoje brangina miškus? Gal bebrai, stirnos, gal užsienio turistai, bet, susidaro įspūdis, ne tie žmonės, kurių pasuose užrašyta "Lietuvos Respublikos pilietis". Nes jeigu piliečiai labiau brangintų nepakartojamą Lietuvos gamtą, padėtis turėtų būti visai kitokia, nei susiklostė šiandien.

Žinoma, daug kas šiuo atžvilgiu gali piktintis ir sakyti: "Kuo aš čia dėtas?". Neva kalti ne rinkėjai, o korumpuota, bloga valdžia. Tačiau kas tokią valdžią renka? Juk per rinkimus mes patys balsuojame už partijas, kurių programose nėra nė žodžio apie tai, kaip jos ketina stabdyti Lietuvos kraštovaizdžio darkymą ir niokojimą. Ar norime savo vaikams ir vaikaičiams palikti nykius jaunuolynus bei tyrus? Šiandien sparčiai judame ta kryptimi. Įtikinamų pavyzdžių labai daug. Jau ne pirmus metus tenka savo akimis matyti ir girdėti liudininkų pasakojimų, kaip šiaurės vakarų Žemaitijoje kryptingai retinami ir bjaurojami kadaise gražūs, seni miškai. Retai jau bepasitaiko tokių gamtosaugos mohikanų, kaip Šventosios girininkijos vadovas Rimantas Kviklys ar Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius, kurie mėgina užkirsti kelią totaliniam saugoti vertų teritorijų komercionalizavimo vajui.

Saugotinos teritorijos - ne vien tai, kas tapo draustiniais ar nacionaliniais parkais. Antai vieno didžiausių šiaurės vakarų Žemaitijoje miškų masyvo girininkijos atstovai tik porina, jog miškas esąs pramoninis, todėl iškertama po 12 tūkst. kubinių metrų medienos per metus. Jeigu esi girininkas, tai gal gink savo mišką, puoselėk, o ne aiškink, kad jis pramoninis, todėl nieko gero iš jo nebus. Jeigu girininkija tik teisina kirtimus, užuot mėginusi juos stabdyti, tai atsakingus darbuotojus tiek pačioje girininkijoje, tiek aukštesnėse atsakingose institucijose reikia keisti kitais. Kaip ir savivaldybės darbuotojus, nežinia kokiais sumetimais saugotinose teritorijose nusprendusius įrengti golfo laukus.

Žinoma, galima dėl visko kaltinti "centrinę valdžią". Bet juk ją galime keisti. Gal jau laikas būtų, renkant politikus, atsižvelgti į tai, kokią jie turi mūsų kraštovaizdžio viziją, tiksliau, kokios apskritai neturi. Lietuva per maža ir pažeidžiama, kad galėtume leisti siautėti joje politikams, bandantiems paversti mūsų miestus nykių daugiaaukščių skardinių sankaupomis, o miškus - kirtimų dykvietėmis bei jaunuolynų tyrais. Maža to, gal jau laikas pradėti viešai skelbti pavardes žmonių, abejotinais būdais privatizuojančių visos tautos turtą - saugotinas nesuniokotos gamtos prošvaistes, - taip pat pavardes valdžios vyrų bei moterų, sudarančių tam geras sąlygas. Kol kas konkretumo, įvardijant mūsų šalies gamtos niokotojus, akivaizdžiai trūksta.