Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta XIV amžiuje, o gal ir dar anksčiau, buvo viena pirmųjų Lietuvos sostinės katalikų šventovių. Legenda jos istoriją sieja su dar pagonybės laikais Vilniuje nukankintų keturiolikos pranciškonų atminimu. Bažnyčia iškilo judriame, Trakų link nusidriekusiame Vilniaus priemiestyje, kuriame anuomet gyveno daugiausia vokiečių pirkliai. Netrukus Mažesniųjų brolių bažnyčia tapo svarbiu miestiečių evangelizacijos centru, uoliai palaikomu krašto valdovų: XV a. pradžioje kryžiuočių sudegintas konventas buvo atstatytas remiant Jogailai ir Vytautui.

Kaip būdinga daugeliui pranciškoniškų gotikinių bažnyčių, šventovė buvo erdvi ir šviesi, joje lengvai tilpo gausi minia, kurią visų pirma suburdavo vaizdžiai ir paprastai tikėjimo tiesas aiškinantys ordino pamokslininkai. Dabartinėje, daug kartų perstatytoje ir remontuotoje bažnyčios architektūroje dar galima įžvelgti ankstyvąsias formas: išliko beveik nepakitęs pagrindinis šventovės tūris, puošnių krištolinių skliautų fragmentai, iš žemės kyšanti pagrindinio portalo arka ir pro vėlesnius mūrus prasišviečiančios didžiulių langų apybraižos. Prie pagrindinio fasado besiglaudžiantis apvalus bokštelis išsaugojo gražų senojo plytų mūro raštą.

Po XVIII amžiaus pirmosios pusės miesto gaisrų santūrios, bet kilnios gotikinės formos buvo, pasak Mikalojaus Vorobjovo, apraizgytos prašmatniomis detalėmis, o rimta vidinės erdvės kompozicija išversta į džiaugsmingą daugiaspalvį karnavalą. Dabar įžengus į tuščią interjerą nepaprastai sunku įsivaizduoti kadaise čia stovėjus keliolika barokinių altorių, išblaškytų po kitas šventoves, kai caro uždarytoje Pranciškonų bažnyčioje buvo įrenginėjama archyvo bylų saugykla. Iš aprašymų žinoma, kad Didysis altorius buvo skirtas Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Antano Paduviečio garbei.

Šv. Antano gyvenimo scenas vaizdavo dar ir šiandien šiek tiek įžiūrimos skliautų freskos. Kituose altoriuose juos globoję amatininkų cechai ar religinės brolijos buvo iškėlę savo dangiškųjų globėjų paveikslus, bet ryškiausiai ansamblyje atsispindėjo pamaldumas Dievo Motinai, taip būdingas visai šv. Pranciškaus brolijai. XIX amžiuje šventovė didžiavosi net trimis žmonių laikytais stebuklingais Švč. Mergelės Marijos paveikslais, o dar labiau už juos išgarsėjo stiuko skulptūra, vadinama Baltąja Mergele. Nuo XVIII a. vidurio ši grakšti Marijos figūra pasitikdavo lankytojus vienuolyno svečių kambaryje, kurio nišoje užmūryta ji pasiliko ir uždarius vienuolyną. 1858 m., pirmą kartą Vilniuje rengiant gegužines pamaldas, skulptūros medinė kopija pastatyta bažnyčios išorinės sienos nišoje: 1863 m. sukilimo metais būtent ji sutraukdavo minias užtarimo prašančių maldininkų. 

XX a. pirmoje pusėje, pranciškonams vėl atgavus konventą, ir užmūryta Baltoji Mergelė išniro iš užmaršties. Buvęs vienuolyno prieangis tuomet paverstas koplyčia, o šiai nebesutalpinant maldininkų, skulptūrą teko pernešti į koplyčią pačioje bažnyčioje. Ten ji iš tiesų kone stebuklingai išliko iki mūsų dienų per visą tarybinį laikotarpį, kai tęsiant carizmo tradiciją bažnyčią vėl iki skliautų užpildė dulkinos archyvo lentynos. Atrodo, kad dosniai išdalijusi savo auksu tviskančias senąsias puošmenas taip pat apiplėštoms kitoms bažnyčioms, pranciškonų šventovė itin rūpestingai saugojo šią trapią ir švelnią figūrą. Daugelis kitur perkeltų senųjų bažnyčios altorių neišliko, tačiau norint įsivaizduoti jų buvusį grožį būtinai reikia užsukti į Vilniaus Šv. Jono bažnyčią, kur be keleto kitų Pranciškonų bažnyčios paveikslų tebesaugomas nors ir kiek pakeistas turtingai drožinėtas Šv. Viktoro altorius, sukurtas XVIII a. viduryje popiežiaus dovanotoms III a. už Kristų nukankinto Romos karvedžio Viktoro bei kitų šventųjų kankinių relikvijoms saugoti.

Sudėtinga altoriaus ikonografija prašosi išsamios teologinės ir menotyrinės studijos, tačiau net ir neįsigilinus į visas meninės programos subtilybes negali praeiti abejingas pro jo centre išlapojusį Gyvybės medį, apsipylusį spindinčiais Kristaus ir kankinių kraujo žiedais. Džiūgaujanti Bažnyčia, iš Atpirkėjo ir jo karių mirties brėžianti vingrias žaliuojančio vynuogienojo šakeles, paliko čia savo vilties ir tikėjimo ženklą. 

Bernardinai.lt