Vakaro, vykusio Kauno menininkų namuose, retrospektyva. Rašytoją Donaldą Kajoką kalbina ir provokuoja kūrybinių susitikimų „Laiptai“ rengėja DovilėZelčiūtė.

Kaip ir iš kur ateina eilėraštis? Ar kančia, akistata su neviltimi, rašymas „krauju“ neišvengiami Tavo kūrybinio proceso palydovai?

Kadaise buvo daugiau „kraujo“, draskymosi, noro konfrontuoti, aiškintis per tezes ir antitezes. Dabar šito kuo toliau, tuo mažiau mano kūryboje. Gal patirtis, metai atlieka šias korekcijas. Jau kurį laiką rašau tiktai tada, kai man gera ir smagu. Tiesa, būna įvairių vidinių nesusišnekėjimų su savimi, kartais ir su pasauliu, o atsitinka, kad ir su Dievu. Tada imi ir parašai vieną kitą skaudesnį, drastiškesnį dalyką. Sykį apie šiuos reikalus kalbėjomės su Rimvydu Stankevičium. Jis nustebo, kad esu parašęs porą daiktų, kur aš ginčijuosi su Dievu. Jam tai pasirodė beveik šventvagiška. Tačiau man tada taip rašėsi. Tie du kūriniai – „Neviltiškoji“ iš rinkinio „Mirti  reikia rudenį“ ir viena – antroji poemos „Sordidus“ dalis. Bet tai retos išimtys, dažniausiai rašau, kai atsiranda vidinė darna, harmonija. Kai atsiranda noras b ū t i. Būti ir su niekuo nesiginčyti. O tik atėjus vibracijai (spindulio ar žodžio pavidalu), ją išversti į poezijos kalbą. Jokių didelių filosofinių, teologinių klausimų kūryboje gvildenti nebesinori.

Rašantis, kuriantis žmogus numiršta buičiai ir prisikelia būčiai. Tenka atsitraukti nuo kasdieniško savęs, atsitraukti, bet sykiu savąjį  a š padidinti šimtus kartų... Ar Tu sugebi sau atleisti per kūrybą, t. y. kūrybos proceso metu, atsiprašau už žodį, į s i d i e v i n t i?  O gal Tu neturi tokių rūpesčių?

Neturiu tokių rūpesčių (griausmingas salės juokas). Dėl ko aš čia turėčiau labai jau sau atleisti?  Kaltės, nuodėmės temos kūryboje man niekados nebuvo esmingos. Vidiniuose apmąstymuose – taip, be abejo. Gal šiek tiek tų apmąstymų perkėliau į eseistiką. Tačiau mažiausiai šiuos daiktus noriu kelti į eilėraščius, nes kaltės, nusižengimo sau, nuodėmės kategorijos jau vien mano gyvenime daugelį kartų kito. Tarkim, Tarybų Sąjungoje klestėjusi spekuliacija šių dienų akimis vertinant atrodo kitaip nei tada. Aš daug kartų sau mėginau formuluoti, kas gi yra ta nuodėmė. Vienu metu buvau nutaręs, kad nuodėmė – atsisakymas bendradarbiauti su Dievu. Tačiau toks apibendrinimas pasirodė per platus, nors ir gražiai suformuluotas. Dabar tiksliausia ir teisingiausia man atrodo tokia formuluotė, kurią perskaičiau vienoje knygoje (be abejo, po kurio laiko ir ji gali kisti): nuodėmė – tai atsisakymas Dievui pripažinti nuosavybės teisę. Tikslinu: nuosavybės teisės pripažinimas bet kam, o ne Dievui, yra nuodėmė. Tai, man regis, labai tikslu, formuluotė visiškai atitinka Dešimtį Dievo įsakymų. Tik galutinio atsakymo nėra. Nuodėmė, kaltė – be abejo, yra prabudusi sąžinė, ji tau duoda ženklą, kai ima kirbėti. Tačiau suformuluoti šias sąvokas kažin ar įmanoma.

Ar niekad nemanei, kad potraukis kūrybai, t. y. kitai, susikurtai tikrovei, galbūt yra savotiškas nenoras, gal ir nesugebėjimas atsigręžti į mums duotąjį gyvenimą ir jį išgyventi, o kūryba yra bėgimas nuo tikrovės?

Sakydami, kad literatūra, menas yra bėgimas nuo gyvenimo, lygiai taip pat galime tvirtinti, jog automobilio vairavimas ar verslas – taip pat yra bėgimas nuo gyvenimo. Tačiau viskas yra gyvenimas. Formų įvairovė – beribė. Tačiau atsitinka, tarkim, kad žmogus, būdamas dvidešimties, intensyviai rašo, kuria. Paskui pasuka į kitą sritį ir į literatūrą atsigręžia kokių šešiasdešimties. Vadinasi, 40 metų jis bėgo nuo gyvenimo. Ir jo traukinukas nuvažiavo. Niekas nesako, kad jam neleistina rašyti. Tik bėda, kai tokį žmogų ima valdyti nesveikos ambicijos arba pradeda deginti vidinė agresija. Tokiu atveju prievartaujami redakcijos darbuotojai, nes „tinklai“, kuriais būtų galima pagauti kūrybos žuvį, kiauri arba seniai pamesti. Tada man tokio žmogaus darosi gaila.  

Rašydamas tveri gyvenimą, savo pasaulį, absoliučiai saugų sau pačiam. Ir bent akimirką pasijunti labai stiprus (arba ir priešingai – visai silpnas). Daugelis kūrėjų neištveria akistatos su tikrąja realybe. Juk kiek išėjusiųjų iš proto, nusižudžiusiųjų... Nenoriu absoliutinti kančios. Tačiau tik išmintingas kūrėjas pajėgia suvaldyti gyvenimo ir kūrybos stichijas...

Kažkas negero atsitinka tada, kai rašymas, literatūra  žmogui tampa „veikla Nr. 1“. Kai į antrą planą nustumiamas dvasinis tobulėjimas ar šeima, ar bažnyčios lankymas, ar, tarkim, dailidės amatas. Pirmiausia turėtų dominuoti tie daiktai, kurie formuoja tavo dvasinę struktūrą, o literatūra teeinie iš paskos. Daugelis šių bėdų eliminuojamos. Gal ir paradoksalu, bet kai man pavykdavo į antrą planą nustumti rašymą, o į pirmą iškelti kitus esmingus dalykus, tada ir rašydavosi geriausiai.

Be didelio vargo, be moralinių kančių, be „kraujo“. Su džiaugsmu.

Jei kūryba yra ramybės ir harmonijos ilgesys, ar nurimusiam, su pasauliu susitaikiusiam žmogui kūryba tebėra reikalinga? Juk tokiu atveju jis viską jau turi... Man regis, tada galima užrašyti savo pagavas, perkeitimus ir virpesius, bet galima ir neužrašyti, esminio nuostolio nebus.

Sutinku, visiškai sutinku su teorija, kad pasiekus gilią, vos ne absoliučią ramybę kūryba tampa nebereikalinga. Tačiau lapų kritimas reikalingas, vaiko čiauškėjimas – taip pat, kiaušinienės kepimo ritualas – be abejo... Tai lygiai taip pat ir eilėraštis yra tokios pat vertės kaip tas lapo kritimas. Nė vieno, nė antro nesureikšminant, kaip ir nesumenkinant. Santykinos ramybės būsenoje eilėraščio užrašymas yra kaip bet koks būties pavidalas. Jis gali būti, bet lygiai taip pat jo gali ir nebūti.

Nežinau, kaip ir kada Tu rašai, gal tikrai tuomet, kai esi nurimęs, susitaikęs... Man eilėraštis „nukrenta“ tada, kai pasijuntu įspeista į kampą, o gyvenimas ima skaudžiai čaižyti.

Dovile, nieko tokio. Tu dar jauna. Praeis... (Salė „lūžta“. Skamba J. S. Bacho muzika.) 

Kultūros savaitraštis „Nemunas“