Nesakysiu, kokiam miestelyje tai mačiau. Nevadinsiu žmonių tikraisiais vardais. Nes tai gali rasti kiekviename provincijos centre, giliam užkampyje ar sostinėj. Nes tai yra kurčiosios mūsų gyvenimo dalies istorijos, kokių pilna, ak.

**

 Su Miriam buvome kone bendraamžės - ji buvo vos metais už mane vyresnė. Tiesa, kai mokėmės, ji pro mano namus iš mokyklos praeidavo išdidžiai atlošta galva, žvilgsniu įsikibusi gatvelės pabaigos, kad, neduokdie, jis nenutrūktų, kad nesimestų į mano langus ir nepradėtų šypsotis, ir ji neišsiduotų esanti ne tokia jau suaugusi, ne tokia žinanti, ko nori, kaip kad stengėsi atrodyti. Bet paprastai po poros valandų mes susitikdavom jos kieme, mano palėpėj ar „kalkyno“ daubose ir drauge užsiimdavome viskuo, kuo užsiima tokio amžiaus mergaitės: strikinėjom klases, kūrėm istorijas, žoliavom, gaudėm varles, karkvabalius ir drugius. Ji labai mėgo „paslaptis“, kurių turėjo tris: odekolono buteliukų dangtelių kolekciją, saldainių popierėlių šūsnį kartoninėj dėžutėj ir „stikliuką“, užkastą po bijūnų krūmu. Dažnokai jas rodydavo, o aš patyliukais nuobodžiaudavau, nes kolekcionieriaus aistros nei kruopštumo neturėjau.

Jos sesuo buvo keletu metų vyresnė už mus ir nuolat skaitydavo knygas. Daug knygų. Skaitė tol, kol mama jai turėjo nupirkti akinius. Bet ir paskui nesiliovė. Tiek apie ją žinojau.

Jos tėtis mirė gana anksti, palikdamas daug liūdesio prieraišioms mergaitėms ir daug nuoskaudų savo žmonai, kuri kantriai jį, gerokai įkaitusį ir dukart už ją tvirtesnį, kone kasdien tampė iš aludės savo mažon kaip kišenėlė pirkelėn.

Ir paskui, atrodo, jų gyvenimas vyko paprastai bei sklandžiai – dukros baigė mokslus, vyresnioji nutekėjo kitan miestelin, paskui su šeima išvyko į Ameriką. Miriam liko su mama, kuri, tiesa, savo gyvenimą dosniai ir beatodairiškai dalijo abiem dukroms po lygiai – tai važiuodavo prižiūrėti paliktų vyresniosios namų, tai  grįždavo ton mažutėn pirkelytėn, kurioje jau šeimininkavo Miriam. 

Kai mano tėvai išsikraustė iš miestelio, mūsų ryšiai niekada nenutrūko. Nerašėme viena kitai laiškų, nesveikinome su gimtadieniais ar Kalėdomis, tačiau visada žinojom, kad galime bet kada užgriūti viena kitos namus, kad ir kur būtume. Taip ir darydavom. Vienas nuostabiausių dalykų, kurį rasdavau visada, kai tik ten nukakdavau, buvo tas, jog toji trobelytė tik vis labiau švytėjo švara ir jaukumu, bet nė vienas daiktelis joje nesikeisdavo. Tai buvo vienintelė vieta žemėje, kur galėdavau susitikti su visu laiku, kurį turėjau sau už nugaros. Mažytis stalelis mažytėj virtuvėlėj tebebūdavo išsaugojęs visų jį lietusių pirštų pėdsakus, mažytis langelis – visų žiūrėjusių žvilgsnius, mažytė krosnelė – visus visų dienų virtuvės kvapus.

Tik vienišumo būdavo vis daugiau. Miriam veidas pamažu vyto, nepaliestas nei mylimo žvilgsnio, nei tausojančių pirštų. Ji kantriai laukė ypatingojo. Bet pavargo. Neatlaikė. Kartą atvažiavusi radau trobelėje Pranelį. Jis buvo medžio meistras, gerokai pavargęs nuo nuolatinių pagirių ir su tuo susijusių šeimos barnių. Atėjęs įstatyti naują slenkstį, sutvarkyti krėslo atkaltę ir pasilikęs. Išalkusiam Miriam žvilgsniui nebepavyko įsikibti tiesiosios, jis metėsi kažkur už pagiringo Pranelio nuovargio, įsikibo už vis dar šiltai medį tebeglosčiusių rankų. Jai nebebuvo svarbu, ką pagalvos kaimynai, paprastai pro pinučių tvorą sekantys kiekvieną jaunos moters žingsnį, kur pasidės jos išdidžios svajonės ir ko laikysis visada šiek tiek virš visų horizonto iškelta galva. Ji neatrodė sudužusi ar pasidavusi. Pagaliau ji atrodė kaip visi

Nežinau, kiek ilgai jai būtų buvę šios sutrikusios laimės gana. Tik nujaučiu, kad toji jėga, kuri ją kvietė kantriai rinkti ir saugoti paslaptis, mylėti kvapus, įstrigusius odekolono buteliukų dangteliuose, o paskui – kantriai laukti stebuklo, būtų leidusi šeimininkauti besiilsinčiam nuo vienatvės kūnui ir ilgam pamesti horizontą. Gal ji ir prakirto tąsyk vis mažėjančio ir taip jau mažo namelio sienas? Nes vienąkart pakėlusi telefono ragelį, kitapus išgirdau Miriam balsą: „Aš iš Amerikos, pabūsiu čia pusę metų. Man viskas gerai“.

**

Šeši mėnesiai virto šešeriais metais, mūsų ryšiai nutrūko. Kirbėjo sužinoti, kur Miriam, ar tebemoka kandžiotis ironišku žvilgsniu, juoktis užvertusi galvą, ar tilpo jos svajonės tarp Čikagos dangoraižių.

Kai pasiekiau jos trobelę, smarkiai lijo. Kiemelis neatrodė labai pasikeitęs, tik buvo labai aiškiai matyti, kur trūko Miriam rankų – jos nėra čia, supratau: ne tokie tamsūs ir tiršti buvo bulvienojai, per daug neišmindžiotų takažolių kieme, per mažai gėlynų. Šunelis tas pats, su kuriuo ji kiekvieną rytą iki vėlyvo rudens bėgdavo maudytis, bet priblausęs, net neloja. Trobelytės durys neužšautos. Įėjau ir tarsi murktelėjau į kažkokią drėgną ir karčią prieblandą. Ištuštėję namai labai greitai viską pasako apie juose buvusį žmogų – kuo geresnio būta, tuo šaltesnė tuštuma.

Nuo sofos sunkiai pūškuodama pakilo kažkokia žmogysta. Girgždančiu balsu paklausė: kas čia. Iš už spintos, iš lovos išlindo dar viena susivėlusi galva – Pranelis į Miriam namus parsivedė kitą moterį! Ak, kaip trinktelėjo paširdžiuos! Na, ir ko? Kodėl taip nesmagu tapo, kaip rudenį ilgai šlampant  šaltam lietuj?

-  O iš kur man žinot apie tavo Miriam? Matai, kad išvažiavo pusei metų, o tie pusė į dešimt pavirto. Miriam... Visą gyvenimą buvo Marytė, paskui užsinorėjo būt šaukiama Miriam!

-  Ar mama čia nebegyvena?

-  Yra. Miega kampe.

Šiek tiek atšildytas mano sutrikimo, Pranelis pasiėmė ramentus („vyriai nebeveikia“), sunkiai nutempė savo kūną prie apversto rašomojo stalo, ėmė kniaustis po stalčius ir pagaliau ištraukė pluoštą nuotraukų. Miriam prie automobilio, Miriam tarp žydinčių gėlynų, prie namų, prie prekybos centro. Ta pati įžūloka šypsena – Praneliui, žinoma, kaip virve per gerklę... O jai ten gera. Ji ten surado, kas jos stikliuku po bijūnu žavėsis, kas rūpestingai lygins ir saugos jai tokių gražių amerikoniškų saldainiukų popierėlius ir purkš visokiausiais tropiniais aromatais... Va, koks tas gyvenimas. Perplėšiamas, jei plėšiamas, pasivejamas, jei vejamas.

Jau norėjau apsigręžti ir eiti. Gana landžioti po keistai išsikerojusius kitų gyvenimus. Bet Pranelis suskato kelti Miriam mamą – nevalia, užpyks, jei nepakels. Gal ir tikrai.

Įkišau galvą ir aš į tą kampą. Tarp krūvos skarmalų kažkas sunkiai sujudėjo. Pranelis pasilenkė ir garsiai surėkė tam kažkam į ausį – „svečių sulaukei!“. Baisiai susivėlusi belytė susilanksčiusi būtybė iš tamsos įdūrė į mane žvilgsnį. Pasijutau tarsi neturinti kūno, tik praeitį – nes ji net ne akimis – pačia atmintim iš ten mane ištraukė. „Vaikeli tu mano!“ – atpažinau aštrų falcetą. Sustingusi išsirito iš lovos, prislinko, visa kretėdama apkabino. Liepė sėstis. Pati šalia susmuko, tylėjo ir žiūrėjo man į lūpas – taip, kaip išmintingi žmonės moka žiūrėti į akis. Ji beveik nebegirdėjo – nuo senatvės? Ar gal dėl to, kad per sunku buvo klausytis pakampiais šušuojančių kaimynų: „Dvi dukras išaugino, iščiustijo, o dabar pūva su svetimais. Tos amerikoniškuos piniguos maudos, o ji nyksta kaip rūkelis...“

Žiūrėjau ir aš į ją - abi mes sunkiai laikėme jos gėdą, kurią ji per daugelį metų bandė prisiauginti kaip odą, kad ne taip tvotų, kad neužkluptų kaskart naujai. Vargais negalais ją nustūmėme šiek tiek į šalį, kad galėtume persimesti bent keletu žodžių.

-  Ar skambina Miriam?

-  Kažkada skambino, skambino, vaikeli...

Ir vėl tyla, ir dar sunkesnė. Jaučiau, kaip nuskendusiu gilyn žvilgsniu jos skausmas ritasi kažkur į labai pavojingą vietą, kuriai sprogus ji išeitų iš šio pasaulio galvodama, jog yra visiškas niekas. Kodėl sumaniau taip įžūliai įsiveržti į taip sunkiai byrantį jos laiką ir priversti ją iš naujo pamatuoti savo gyvenimo svorį?

-  Cukraligė, nebeišgaliu – lingavo galva. - Jau 84 - eri. Bet sakė, kad iki Kalėdų mane pasiims. Vyresnioji namus nusipirko, sakė, pasiims.

-  Ar važiuosit?

-  Reiks važiuot. Negaliu šitaip – tarp svetimų.

Rankoje ji mėšlungiškai spaudė dukrų fotografijas, kuriomis būtų norėjusi džiaugtis. Miriam prie automobilio, Miriam prie namų, Miriam prie prekybos centro – vis besišypsanti, vis su blizgančiais paslapties stikliukais akyse...

Taip ir nebeištiesė ji tų fotografijų, o aš taip ir nebepaliečiau jos rankos. Kad neprisimintų, kaip būna, kai paliečia.

Bernardinai.lt