Ar jums gražu, kai miestai žaidžia šventes? Juk jų, žaidžiančiųjų, dabar pilna, argi ne? Šventės ritasi viena po kitos – visuose kraštuose ir krašteliuose. Štai jau paskelbta šiųmetinė Vilniaus dienų programa, atsirita žinių, kad esama Šiaulių dienų (ogi šiuo metu kaip sykis ten vyksta pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika“), Klaipėdoje siaučiama per Jūros šventę, Panevėžį puošia Dailės dienos, Kupiškyje trypiama per „Lingaudalą“, kiti mažesnieji miestai ir miesteliai irgi susigalvoja sau dienų, festivalių ir akcijų. Kultūrininkai vėl įgauna ūpo, nes jų triūsas vėl tampa norimas, matomas, priimamas, menininkai vis labiau įsidrąsina eksperimentuoti viešosiose erdvėse, rėmėjai vis noriau leidžiasi įkalbinami savo pinigus paleisti srovelėmis būtent tokiam nerimtam reikalui.

Dabar, po pozityvios įžangos, kaip kad spaudoj įprasta, tikra ir natūralu, turbūt laukiate, kol imsiu krapštinėti kokius tų gražumų trūkumėlius, raudoti dėl formos, turinio ir ypač pinigų trūkumo arba ne ten nukreiptų jų srautų, nes gaunamos pozityvios informacijos ir nuostatos kiekis, pasak žiniasklaidos ideologų, privalomai turi būti ribojamas todėl, jog tokia jau pasidarė mūsų - skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų - medžiagų apykaita, kad visokius toksinus smegenys ir kiti gyvybiškai svarbūs organai perdirba mielai, lengvai ir džiaugsmingai, o tokį visokį skystį, kaip grožį, gėrį, viltį, džiaugsmą, atmeta tarsi niekingą balastą.

Bet, galvoju, jei Dievulis tą balastą sukūrė, tai gal bent kartais ir jam reikia surasti keletą žodelių? Taigi – apie bekylantį miesto švenčių  fenomeną gražiai.

Pirmasis gražumas

Pats pirmasis gražumas gal yra tas, kad vis dar negaliu nedžiūgaut, kai matau, kaip pagaliau po ilgo paprastų miestelėniškų bendruomeniškų džiaugsmų štilio ima kelti galvą nekaltučiai mūsų poreikiai, kurie paprastai žmonėms leidžia pajusti, kad jie ne tik veikia, ne tik kenčia ir nuolat stengiasi, bet ir būna. Ar ne tą „nenaudingą“ buvimą tokių švenčių dienomis reiškia pilni prospektai ir skverai lėtų žingsnių, tingių žodžių bei romių šypsenų? Pilnos sankryžos stoviniuojančiųjų ir pilnos alėjos užkandžiaujančiųjų? Dievaži, per tokias šventes nemačiau ir, ačiū Dievui, nesusidūriau nė su vienu, kuris svarstytų savo komercines nesėkmes ar sėkmes, pliektųsi su politiniu oponentu akis į akį ar jam už nugaros, mitinguotų su seniai iki tol nesutiktu pažįstamu apie beviltiškus sutuoktinius ar darbdavius – visi sutartinai ir gražiai bodisi pagaliau palikta kasdienybe, tarsi būtų jai visai praradę apetitą.

Antrasis gražumas

Antrasis gražumas – kad niekas, na, beveik niekas per tokias šventes nevaikšto po vieną. O jei vaikšto, tai tyčia, tik todėl, kad nori kuo skubiau nutraukti sąjungą su įkyriai prikibusia vienatve –  ateina tam palankios progos ieškoti čia ir neklysta. Močiutės ant suoliukų suranda pašnekovių ir pašnekovų akimirksniu, jos netgi kažkaip jaunatviškai ima žiburiuoti akimis, vaikai dalijasi balionėliais ir bendruomeniškai bando, kurie „netyčia“ lengviau sprogs, mamytės su tėveliais kartais netgi susiima už rankų, dievaži, net jei to nėra darę nuo sutuoktuvių dienos, o jaunuomenė su pasimėgavimu būriais, kaip kokie karpiai tvenkiny, po tuos žmonių srautus beplaukiodama, negali atsistebėti, kad suaugusieji tikrai moka kažko nedaryti, atpalaiduoti veido raumenis ir net žaisti. Žodžiu – visi būna kartu.

Trečias gražumas

Trečias gražumas – kad aukštosios ir vidutinės materijos tuose prospektuose, skveruose ir pristabdyto eismo sankryžose labai gražiai susitinka ir susidraugauja. Pavyzdžiui, čia bandoma nutiesti tiltus tarp amžinai atsiskyrusių ir spalvingų menininkų ir amžinai besibūriuojančių ir pilkų „masių“. Maža to, jie ne tik vieni į kitus žiūri, bet ir vieni kitus moko – štai, dailininkai moko piešti, muzikantai – groti, bardai – dainuoti. Bet ne tik tai. Jie visi vieni kitus moko išdrįsti. Kiekvienas – peržengti kietai užsibrėžtas savo ribas. Taip elitinis menas trumpam virsta žaidimu, vidutinybės asmenybėmis ir atvirkščiai, taip čia susidraugauja aukštieji menai ir „žemoji“, populiarioji kultūra – štai Vingio parke per Vilniaus dienas grius Pink Floyd „Siena“, o Gedimino prospekte kitądien meno gurmanai skonėsis 15 gatvės galerijų – tikrų tikriausiais meno kūriniais, paskanintais lengvomis akcijomis...

Kai kuriose šventėse, kas itin priskirtina prie gražumų, susidraugauja visa „sveikoji“ visuomenė su tais, kuriuos sąmoningai ar ne, viešai ar ne, atstumiame, nustumiame į savo gyvenimo paribius, o miglotai ir „korektiškai“ tariant - laikome socialinėje atskirtyje. Pernai per Vilniaus dienas Savivaldybės aikštėje menininkai profesionalai, pasitelkę neįgaliuosius, jau darė puikią spalvų, muzikos ir judesio šventę, šiemet panaši, bet visai kitokia akcija bus surengta Katedros aikštėje.

Kiti gražumai

Yra jų daugybė. Pagalvokite ir prisipažinkite sau patys.

Taigi išdrįskit, svečiai ir miestelėnai! Vilniuje ir Šiauliuose, Biržuose ir Telšiuose – kol dar gatvėse ne ruduo, kol dar ne lietūs. Ilsėtis ir šėlti, žaisti ir plepėtis, griauti visokias sienas ir ribas. 

Bernardinai.lt