2014 m. liepos 29 d., antradienis

„Mano žmona – ragana“: tik nereikia mūsų gąsdinti

2005-08-22
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija 

Gal kas man galėtų paaiškinti – į ką „Mano žmonoje – raganoje“ sukišti 85 milijonai dolerių ir ką čia veikia charizmatiškoji „Oskaro“ laureatė Nikolė Kidman? Ir kas man galėtų grąžinti 100 minučių vėjais paleisto laiko?..

Ko gero, ieškinį derėtų pateikti režisierei Norai Efron. Kaip sakoma, moteris prie vairo. Ir viskas ekrane susimaišo taip, kad surinkęs ir sudėjęs į bendrą piešinį matai tik besišypsantį Tomo Henkso veidą – „Aš laimingas, kad manęs šiame filme nėra“. O jis buvo ir iki „superhitų“ ištempė du ankstesnius N.Efron muilo burbulus – „Nemiegantieji Sietle“ ir „Jums laiškas“. Tačiau be T.Henkso režisierė nelabai susigaudo situacijoje.

Pirma – tokios romantinės komedijos jau atgyveno savo Disnėjaus amžių ir knarkia kino archyvuose. Antra – ta vieta su Vilo Ferelo genitalijomis yra vienintelis tikrai juokingas komedijos pokštas. Aplinkui įkyriai zyziantys dialogai erzina kaip uodai, ir norisi juos baidyti rankomis ar įsignybti į pašonę, kad kino teatro budėtojui netektų žadinti po seanso. Trečia, – jei užsigeisiu panašios fantazijos, geriau trečią kartą pasižiūrėsiu „Briusą Visagalį“.

„Mano žmona – ragana“ net neturėtų būti rodoma kino teatruose, reikėjo išleisti tiesiai į DVD. Tuomet sąžiningai prasuktum. Iš pradžių greitį padauginęs iš dviejų. Po to – iš keturių. O po to – ir iš dvidešimties. Kino teatre vis dėlto prisiverti dėbsoti. Tai Kidman geriausius laikus prisimeni, tai Ferelo nerangumu stebiesi. Na, dar dėdulė Maiklas Keinas vieną kitą kartą iš snaudulio būsenos pažadina. Atrodo, šis veteranas nejudančią statulą vaidintų – ir vis tiek žingeidu būtų. Nes sugebėtų išsiskirti iš guminių Holivudo žvaigždžių gyvumu.

Siužetas – nevalgoma kopūstienė iš seno tratančio televizijos serialo, to, kaip gyvenimas tampa kinu ir kinas gyvenimu, bei „jis nežino, kas ji tokia iš tiesų“, o „ji nežino, kad jis ne toks beviltiškas, kaip kai kam atrodo“. Ragana bando natūralizuotis žmonių pasaulyje, o vienas ne itin nusisekęs dvikojų rūšies atstovas stengiasi burti karjerą iš kavos tirščių. Nieko originalaus nežadanti pradžia, kuri niekuo nesiskiria nuo pabaigos. Tarp jų – ilgos, kankinančios pokalbių minutės su skystokais efektais. Ir už jas filmo kūrėjams norisi atkeršyti. Kad ir surengiant privalomąją ekskursiją į „Galaktikos gidą“ – štai kaip atrodo super-komedija. Super-satyra. Super- parodija. Be N.Kidman ir be beviltiškai standartinių Holivudo burtų. Mes prasto kino nebijome. Mes jo tiesiog nežiūrime.

Aivaras Dočkus

"Klaipėda"

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Rebecca Wolff

 Jau antrus metus poetė vaikšto Vilniaus senamiesčiu – Rebecca Wollf atvyko į „Vasaros literatūros seminarus“, kuriuose šį kartą veda poezijos dirbtuves. Smalsu, kokie menininkai įkvepia poetę kurti ir ko ji tikisi iš susitikimų su dirbtuvių dalyviais.

Vėjas

Ji pabučiavo jį ir nuskrido. Būna tokių laimingų dienų, kai tau pakeliui debesys, gatvės, upės, šunys, kaimynai, darbai, eilėraščiai – viskas plaukia, rimuojasi. Šiandien taip ir buvo.

Vamzdis

Nacionalinėje dailės galerijoje vyko diskusija apie meną viešosiose erdvėse. Pokalbyje dalyvavo dailėtyrininkė Elona Lubytė, menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė ir Ūla Tornau, architektas Audrius Ambrasas bei istorikas Tomas Vaiseta.

Andriaus Miežio paveikslai parodoje „No problem“

Vilniaus galerijoje „Arka“ atidarytą Andriaus Miežio ir Miglės Kosinskaitės tapybos parodą „No problem“ galima išvysti iki liepos 26 dienos.

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

7 kvadratiniai metrai

„Šią knygą skaitykite ne smalsiai, o širdimi. Tik taip išgirsite skambančią Amžinybę, bet kokiame kambarėlyje tveriančią erdves. Ypač tame, kur du iki tol nepažįstami žmonės tveria vienas kitą“ – sako kun. A. Peškaitis OFM pristatydamas unikalią knygą.