2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

„Mano žmona – ragana“: tik nereikia mūsų gąsdinti

2005-08-22
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija 

Gal kas man galėtų paaiškinti – į ką „Mano žmonoje – raganoje“ sukišti 85 milijonai dolerių ir ką čia veikia charizmatiškoji „Oskaro“ laureatė Nikolė Kidman? Ir kas man galėtų grąžinti 100 minučių vėjais paleisto laiko?..

Ko gero, ieškinį derėtų pateikti režisierei Norai Efron. Kaip sakoma, moteris prie vairo. Ir viskas ekrane susimaišo taip, kad surinkęs ir sudėjęs į bendrą piešinį matai tik besišypsantį Tomo Henkso veidą – „Aš laimingas, kad manęs šiame filme nėra“. O jis buvo ir iki „superhitų“ ištempė du ankstesnius N.Efron muilo burbulus – „Nemiegantieji Sietle“ ir „Jums laiškas“. Tačiau be T.Henkso režisierė nelabai susigaudo situacijoje.

Pirma – tokios romantinės komedijos jau atgyveno savo Disnėjaus amžių ir knarkia kino archyvuose. Antra – ta vieta su Vilo Ferelo genitalijomis yra vienintelis tikrai juokingas komedijos pokštas. Aplinkui įkyriai zyziantys dialogai erzina kaip uodai, ir norisi juos baidyti rankomis ar įsignybti į pašonę, kad kino teatro budėtojui netektų žadinti po seanso. Trečia, – jei užsigeisiu panašios fantazijos, geriau trečią kartą pasižiūrėsiu „Briusą Visagalį“.

„Mano žmona – ragana“ net neturėtų būti rodoma kino teatruose, reikėjo išleisti tiesiai į DVD. Tuomet sąžiningai prasuktum. Iš pradžių greitį padauginęs iš dviejų. Po to – iš keturių. O po to – ir iš dvidešimties. Kino teatre vis dėlto prisiverti dėbsoti. Tai Kidman geriausius laikus prisimeni, tai Ferelo nerangumu stebiesi. Na, dar dėdulė Maiklas Keinas vieną kitą kartą iš snaudulio būsenos pažadina. Atrodo, šis veteranas nejudančią statulą vaidintų – ir vis tiek žingeidu būtų. Nes sugebėtų išsiskirti iš guminių Holivudo žvaigždžių gyvumu.

Siužetas – nevalgoma kopūstienė iš seno tratančio televizijos serialo, to, kaip gyvenimas tampa kinu ir kinas gyvenimu, bei „jis nežino, kas ji tokia iš tiesų“, o „ji nežino, kad jis ne toks beviltiškas, kaip kai kam atrodo“. Ragana bando natūralizuotis žmonių pasaulyje, o vienas ne itin nusisekęs dvikojų rūšies atstovas stengiasi burti karjerą iš kavos tirščių. Nieko originalaus nežadanti pradžia, kuri niekuo nesiskiria nuo pabaigos. Tarp jų – ilgos, kankinančios pokalbių minutės su skystokais efektais. Ir už jas filmo kūrėjams norisi atkeršyti. Kad ir surengiant privalomąją ekskursiją į „Galaktikos gidą“ – štai kaip atrodo super-komedija. Super-satyra. Super- parodija. Be N.Kidman ir be beviltiškai standartinių Holivudo burtų. Mes prasto kino nebijome. Mes jo tiesiog nežiūrime.

Aivaras Dočkus

"Klaipėda"

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų...

Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė

Nuo 1998 m. Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė vadovauja Kauno arkikatedros bazilikos mišriam chorui Cantate, jau antrus metus dirba muzikos redaktore Marijos Radijuje. Pateikiame pokalbį apie muziką ir jos veikimą žmogaus gyvenime.

Mikalojus Vilutis

Jolanta Kryževičienė kalbino parodos autorių Mikalojų Vilutį, taip pat vienaip ar kitaip su paroda susijusius menotyrininkę Jurgitą Ludavičienę, parodos rengėją Kristiną Kleponytę Šemeškienę, dailininką Juozą Kalkų, Nijolę Vilutienę, grafikę Jūratę Stauskaitę.

Kamerinis choras „Aidija“.

Lietuvių chorinės kultūros aš labai gerai nepažįstu. Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad Dainių šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne.

David Mitchell. Debesų atlasas

„Debesų atlasas“ – trečiasis autoriaus romanas, sukėlęs nepaprastą skaitytojų ir kritikų susidomėjimą. Pagal šią knygą 2012 m. buvo sukurtas paties pavadinimo filmas.