Dar tik kuriantis piliečių judėjimui Kitas pasirinkimas, buvo galima nujausti, kad jo santykiai su šalies dešiniosiomis partijomis nebus itin sklandūs. Būta ir liūdnesnių prognozių, kad jie taps net konfliktiški. Ir vis dėlto nesinorėjo tikėti, kad gali ateiti diena, kai daliai dešiniųjų naujasis judėjimas pradės atrodyti didesnis baubas, negu šiandien Lietuvoje nevaržomai darantys ką nori savo įpročių nepamiršę komunistiniai prorusiški gaivalai.

Tačiau požymių, kad Kitas pasirinkimas darosi dešiniųjų puolimo taikiniu, sparčiai gausėja. Vienas paskutiniųjų – „Tremtinio“ laikraštyje (2005 liepos 21, Nr. 29) išspausdintas p. J. Bruzgos pavarde pasirašytas straipsnis, kuriame skaitytojai karštai raginami nesileisti suklaidinami dėl neva neaiškių ar pavojingų mūsų pilietinio judėjimo tikslų ir užmačių. Reikia pasakyti iš karto – jame nėra dalykiškų ir vertų dėmesio minčių, dėl kurių būtų galima ginčytis su autoriumi. Tačiau straipsnis simptomiškas, todėl savaip įdomus. Jis neblogai atspindi nemenkos dalies tikrais Lietuvos patriotais save laikančių žmonių mąstymo būdą, kuris ir taps šio vedamojo analizės tema.

Užuot ieškojus argumentų...

Straipsnyje piktinamasi Baltijos kelyje išspausdintomis šių eilučių autoriaus mintimis, kad Lietuvos dešiniosios partijos skendi gilioje krizėje ir neturi jokių galimybių iš jos išbristi, jeigu ir toliau dels idėjiškai bei organizaciškai atsinaujinti ir jeigu jų vadovybėse neįvyks nors kiek ženklesnių permainų. Užuot ieškojus rimtų argumentų paneigti šiems teiginiams, minėtame straipsnyje tiesiog kartojamos jau mažne penkiolika metų kai kuriuose mūsų dešiniųjų sluoksniuose sklandančios ir todėl nuvalkiotos mintys, kad „buvusiesiems” valdžią laiduoja vien „prichvatizacijos” laikotarpiu susigrobti turtai bei jų turima didžiulė įtaka žiniasklaidai bei teismams. Be abejo, šie veiksniai šiek tiek svarbūs, tačiau panašių teiginių vertę beveik nubraukia paprastas klausimas: kodėl komunistų turima įtaka ir turtai nepadėjo jiems Sąjūdžio metais arba per 1996 m. Seimo rinkimus?

Ne mažiau trikdo ir kai kurie kiti straipsnio teiginiai, pavyzdžiui, kad, nepaisydami jau nebesuskaičiuojamų pralaimėjimų, dešinieji, pirmiausia TS, tik stiprėja, taip pat, kad šioje partijoje neva išryškėjo nauja perspektyvių lyderių karta. Tokie samprotavimai iš tiesų glumina, nes reguliariai skelbiami sociologinių apklausų duomenys, kuriais nepasitikėti nėra pagrindo, nepaneigiamai rodo, kad aštrėjant valdančiosios neokomunistinės daugumos krizei dešiniųjų partijų pozicijos, deja, nestiprėja. Kalbant paprasčiau, gerai žinoma politinė švytuoklė nebesvyruoja, o tai savo ruožtu yra ir pačių dešiniųjų partijų milžiniškos krizės požymis. Todėl kalbos apie jų ar konkrečiai TS stiprėjimą atskleidžia dar vieną vertą dėmesio kai kurių dešiniųjų pažiūrų piliečių mąstysenos bruožą – savotišką aklumą tam, ką galima vadinti akivaizdžiais tikrovės faktais.

Vietoj analizės- pigi propaganda

Į straipsnius, kuriuose dėstomos panašios menkai pagrįstos ir net naivokos nuomonės, būtų galima žvelgti atlaidžiai ir nekreipti į juos didesnio dėmesio. Tačiau atidžiai vartant Tremtinį ir dar vieną kitą kažkaip išlikusį dešinės pakraipos laikraštėlį krinta į akis tai, kad tokie straipsniai ir juose reiškiamos nuomonės šiuose leidiniuose akivaizdžiai vyrauja. Tad savaime kyla kitas klausimas: kuo savo skaitytoją maitina lietuviškoji dešinioji spauda, o tiksliau – jos likučiai? Kad ir kaip nemalonu tai sakyti, tačiau belieka pripažinti, jog tokie rašiniai iš esmės yra itin primityvi ir pigi propaganda, kuri, kalbant tiesiai šviesiai, savo lygiu ir paskirtimi menkai skiriasi nuo daugybę metų komunistinės spaudos skaitytojams brukto propagandinio jovalo.

Savaime suprantama, kad šalies piliečiai turi teisę žiniasklaidoje išsakyti savo nuomones, o laikraščiuose itin pageidautini nuomonių skyreliai. Tačiau kai nuomonės užgožia profesionalias analizes ar net visiškai užima jų vietą jau galima kalbėti apie dar vienos – intelektualinės ir idėjinės – krizės požymius. Lietuviškoje dešiniojoje spaudoje jie taip pat nesunkiai įžiūrimi. Atrodo, jų atsiradimą iš dalies paaiškina įdomi aplinkybė. Dar ne taip seniai tai pačiai TS priklausė arba buvo glaudžiai su jas susiję keletas tikrai gerų politologų. Šiandien jų partijoje nebėra, tad vargu ar atsitiktinai politologus dešiniojoje spaudoje galutinai pakeitė propagandininkai.

Nesunku prognozuoti, kad šių permainų padariniai dešiniesiems bus itin skaudūs. Profesionali politikos analizė ir mėgėjiškos nuomonės – gana skirtingi dalykai. Jeigu būtų kitaip, visų šalių universitetuose nebūtų studijuojami politikos mokslai, o politinių procesų netyrinėtų tam specialiai kuriamos įstaigos. Nors dėl profesionalumo kriterijų galima ginčytis, tačiau apskritai riba, skirianti profesionalią politikos analizę nuo mėgėjiškų ir todėl paviršutiniškų įžvalgų, yra labai aiški ir nekelia abejonių. Profesionalas yra tas, kuris supranta, jog politikoje ne viskas įmanoma ir kad ji negali būti grindžiama žmonių norais – net ir kilniausiais. Šiai minčiai paaiškinti tinka kad ir toks pavyzdys: kiekvienas loterijoje dalyvaujantis asmuo paprastai nori laimėti, tačiau nuoširdus troškimas savaime nelaiduoja sėkmės.

Tik gražios viltys

Tačiau būtent tokią klaidą – norima laikyti esama – daro didžiulė dalis dešiniųjų partijų rėmėjų ir ne vienas dešiniojoje spaudoje rašantis autorius. Galbūt šie žmonės nuoširdžiai tiki, kad vien panorėjus, sąmoningai nepasiryžus ryžtingoms ir net skausmingoms permainoms, įmanoma atgaivinti šiuo metu merdėjantį Lietuvos Sąjūdį arba atkurti dešiniųjų partijų prarastą politinį svorį ir įtaką. Tačiau dėl to, kad šis tikėjimas nuoširdus, jis netampa mažiau žalingas ir net pragaištingas. Jo žala dvejopa. Gražiais norais grindžiamos viltys apie savaime ateisiančias geresnes dienas dešiniosioms partijoms pakerta norą taisyti susiklosčiusią padėtį ir stiprina visoje dešiniųjų stovykloje seniai išryškėjusį politinės valios paralyžių ir realios veiklos sąstingį. Kartu šioje stovykloje įsivyravęs mėgėjiškas, politologinėmis analizėmis neapsunkintas politikavimas pavojingai siaurina ir skurdina idėjinius lietuviškosios dešiniosios politikos akiračius, trukdo įstatyti ją į intelektualesnes ir profesionalesnes vėžes. Belieka pridurti, kad šis intelektualinis nuosmukis toli gražu nėra menkiausia dešiniąsias partijas persekiojančių nesėkmių priežastis.

Dešiniųjų nesėkmės ir jų priežastys

Rimta politologinė analizė atskleidžia gerokai kitokį dešiniųjų partijų šiandienės padėties vaizdą negu tas, kurį būtų linkę matyti ir pripažinti dar išliekantys, bet tolydžio retėjantys jų šalininkai bei rėmėjai. Tokia analizė turi remtis prielaida, kad šis gana liūdnas vaizdas yra ne tiek neapsakomos kairiųjų galios ar išorės griaunamojo poveikio, kiek pirmiausia pačių dešiniųjų partijų nebrandumo, jų vadovybių parodyto neatsakingumo ir padarytų klaidų rezultatas. Šį teiginį, be abejo, reikia pagrįsti.

Dešiniųjų partijų nesėkmę 2000 m. Seimo rinkimuose vadinti tiesiog pralaimėjimu nejauku, nes iš tikrųjų jos patyrė katastrofišką sutriuškinimą. Po tokios baigties šios partijos galėjo rinktis vieną iš dviejų prieš jas atsivėrusių kelių. Pirmasis – įprastas vakarietiškos ir civilizuotos partijos elgesys ištikus panašiai nesėkmei. Pasirinkus šį kelią būtų reikėję atlikti du darbus – rimtai ir sąžiningai išanalizuoti bei viešai pripažinti valdymo laikotarpiu padarytas klaidas ir atnaujinti partijų vadovybes. Kadangi kalbame apie vakarietiškus partinio gyvenimo standartus, savaime suprantama, kad atnaujinant partijų vadovybes nebuvo jokio reikalo buvusiems vadovams suversti visų kalčių, juo labiau – šalinti jų iš partijų. Paprasčiausiai reikėjo paieškoti naujų patrauklių veidų pačiose partijose ir pertvarkyti jų vadovybes nors tiek, kad rinkėjai patikėtų tokios politinės atgailos ir pačių pertvarkymų rimtumu bei nuoširdumu. Kaip rodo vakarietiškų partijų patirtis, tokių žingsnių ir bent dalinio programos atnaujinimo dažniausiai pakanka norint atgauti rinkėjų pasitikėjimą ir simpatijas.

Deja, lietuviškųjų dešiniųjų partijų vadovybės nuėjo kitu keliu. Krikščionys demokratai pasirinko galiausiai juos sužlugdžiusį blaškymąsi ir vidaus intrigas. TS vadovybės taktika buvo kiek kitokia. Užuot analizavus padarytas klaidas, vėl buvo atgaivintas ir pradėtas puoselėti valdymo laikotarpiu kiek primirštas visagalių komunistų mitas. Permainų vadovybėje sumaniai išvengta įvairiomis dingstimis, pradedant tuo, kad jos neva „per ankstyvos”, o galiausiai išradingai sumąstant, jos esama vadovybė turinti „budėti”, kol Lietuva taps ES ir NATO nare. Kliautasi tuo, kad tarp partijos narių ir rėmėjų neatsiras pernelyg daug tokių, kurie susipras arba išdrįs užduoti, atrodytų, akivaizdų klausimą: kaip gali „budėti”, juo labiau nuo ko nors apsaugoti rinkimuose sutriuškinta ir politiškai leisgyvė partija? Tai, kad Lietuva pasiekė išsvajotus tikslus, žinoma, lėmė ne ši „sargyba”, o daug palankiai susiklosčiusių veiksnių, kurių analizė būtų atskira tema.

Lemtingas apsisprendimas nieko nekeisti

Taip buvo pakloti tvirti būsimojo pralaimėjimo 2004 m. Seimo rinkimuose pagrindai. Tačiau šis akivaizdžiai matomas TS vadovybės veiksmų rezultatas tėra ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų jos apsisprendimas nieko nekeisti buvo lemtingas, nes jį priėmus buvo įjungtas visas šalies politinės dešinės sunaikinimo (arba susinaikinimo) mechanizmas. Būtų tuščia ir naivu klausti, ar rinkdamiesi šį kelią TS lyderiai nesuprato, ką daro. Jie nėra nežinia iš kur į politiką atklydę tamsuoliai, kurie būtų negirdėję apie vakarietiškas politinio ir partinio žaidimo taisykles. Šios taisyklės buvo sulaužytos visiškai sąmoningai, o tai reiškia viena: atsisakydami daryti tai, kam turi ryžtis kiekvienas atsakingas politikas po pralaimėtų rinkimų, šie žmonės savo asmeninę padėtį bei gerovę iškėlė virš savosios partijos ir valstybės interesų.

Pirmasis šio pasirinkimo rezultatas – šalyje sunaikinta pati dešinioji politika, kurios šiandien iš esmės nebėra. Suvokus šį pamatinį faktą akimirksniu atsistoja į savo vietą ir darosi suprantami daugelis iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamų TS vadovybės pastarojo meto veiksmų. Parama tvirtų vertybinių nuostatų ir politinių principų neturinčiam P. Auštrevičiui per prezidento rinkimus, dėl kurios TS faktiškai buvo tapusi „darbiečių” politine sąjungininke. Daugybę dešiniųjų pažiūrų piliečių gluminusios pastangos žūtbūt sudaryti porinkiminę „vaivorykštės” koaliciją su pokomunistinėmis partijomis ir jau stačiai komiškas Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko, kaip „stabilumo garantų” ir didelių „valstybininkų”, liaupsinimas. Karštligiškas išorinio veiklumo demonstravimas, kurio ryškiausias pavyzdys – partijos nesustiprinęs, politiniu požiūriu beprasmiškas ir netgi daugeliu atžvilgių abiem šalims žalingas konservatorių susijungimas su politinių kalinių ir tremtinių organizacija. Šie iš pirmo žvilgsnio betikslį blaškymąsi primenantys partijos vadovybės veiksmai vis dėlto turi paslėptą logiką, tiesa, beveik nesusijusią su oficialiai deklaruojamais dideliais ir kilniais partijos tikslais. Nutylimas šių pastangų tikslas, tikroji jų varomoji jėga – siekis žūtbūt nuslėpti pralaimėjimo 2000 m. rinkimuose mastą bei jo gelmines priežastis ir kurstyti šalininkų bei rėmėjų viltis, kad reikalai pagerės savaime.

Pasakius „a”, reikia ištarti ir „b”

Galbūt rasis skeptikų, kurie mėgins atremti čia suformuluotą teiginį apie dešiniosios politikos išnykimą. Ir jie galės remtis lyg ir nepaneigiamais argumentais. Argi nerengiami dešiniųjų partijų suvažiavimai ir konferencijos, neorganizuojami mitingai, neskelbiami pareiškimai, rezoliucijos ir protestai? Be abejo, visa tai daroma. Maža to, visi šie veiksmai iš principo teisingi ir dažniausiai būtų galima pritarti kiekvienam reguliariai dešiniųjų jėgų skelbiamų dokumentų žodžiui. Ir vis dėlto tikimybė, kad Kitas pasirinkimas galėtų glaudžiai bendradarbiauti su šiomis jėgomis kol kas atrodo gana menka. O į klausimą, kas vis dėlto trukdo tokiam bendradarbiavimui galima atsakyti klausimu: kas yra realaus politinio svorio ir įtakos neturinčių sambūrių veikla? Atsakymas akivaizdus – tokia tariamai politinė veikla yra tik būdas joje dalyvaujantiems žmonėms iškrauti savo emocijas, o kalbant dar aiškiau – savotiška grupinės psichoterapijos forma. Būtent tokia psichoterapija iš esmės ir yra šiandien skambiai vadinama dešiniąja politika.

Tačiau ir tuo apie dabartinę dešiniąją politiką pasakyta ne viskas. Kartais ištarus „a” reikia eiti iki galo ir pasakyti „b”. Čia pateiktas dešiniosios politikos, o tiksliau – iki psichoterapijos smukusios pseudopolitikos apibūdinimas nebūtų išsamus nepridūrus, kad tai yra politika, balansuojanti ant tautos ir valstybės interesų išdavimo slenksčio, o gal jį net ir peržengusi. Kadangi toks teiginys gali priblokšti ne vieną skaitytoją, belieka priminti, kad išdavysčių būna įvairių. Tai įtikinimai rodo ir Lietuvos istorija. Sukilėliai korė išdavikus per 1794 m sukilimą, nenuplaunama gėdos dėmė ženklins 1940 m. valstybingumo duobkasius. Tačiau egzistuoja ne vien aktyvi, akivaizdžiai matoma išdavystė, kai atvirai nueinama tarnauti priešui. Yra ir kita – pasyvi, todėl mažiau matoma ir rečiau aptariama išdavystės forma, kai lemtingais momentais vengiama arba atsisakoma daryti tai, kas būtina daryti tautos ir valstybės interesų labui. Būtent taip elgėsi LDK didžiūnai, iš egoistinių paskatų žlugdę valstybę galbūt galėjusias išgelbėti gyvybiškai svarbias reformas. 1940 m. buvo ne tik raudonomis vėliavomis mosavę sniečkai, paleckiai ar gedvilai, bet ir Lietuvos Respublikos pareigūnai, taip ir nesiryžę gelbėti žūstančios valstybės. Panašu, kad šiandien istorija kartojasi. Esminės permainos dešiniųjų partijų stovykloje verkiant būtinos, kad pagaliau būtų padarytas galas kairiųjų neokumunistinių jėgų viešpatavimui šalies politiniame gyvenime. Nieko nedarant dar vieno dešiniųjų pralaimėjimo grėsmė ne tik reali, bet praktiškai neišvengiama. Tai mato ir pripažįsta ne tik rimtesni politikos analitikai, bet ir visi nors kiek įžvalgesni šalies politinio gyvenimo stebėtojai. Tik ne savo neklystamumu ir nepakeičiamumu patikėję TS vadovai.

Dešiniųjų partijų perspektyvos

Be abejo, gvildenant tokią temą neįmanoma apeiti gyvybiškai svarbaus ir daugelį dešiniųjų rinkėjų jaudinančio klausimo: ar iš tiesų nebegalima tikėtis kokio nors netikėto, galbūt stebuklą primenančio lūžio, kuris leistų dešiniosioms partijoms, pirmiausia konservatoriams, savaime susigrąžinti prarastas pozicijas? Deja, į šį tikrai pagrįstą ir svarbų klausimą tenka atsakyti griežtai neigiamai. Dėl ribotos straipsnio apimties įmanoma pateikti tik svarbiausius šią išvadą pagrindžiančius argumentus. Atgauta valstybės nepriklausomybė yra didis ir nediskutuotinas tautos ir Sąjūdžio laimėjimas. Tačiau lygiai neabejotina, kad šalyje įsitvirtino savitas neokomunistinis režimas, daugeliu atžvilgių smarkiai primenantis NVS šalyje susiklosčiusią tvarką. Tai, kad lietuviškoji tvarka iš pažiūros vakarietiškesnė, civilizuotesnė ar tiesiog švelnesnė, jos prigimties ir pobūdžio nekeičia. Kitaip tariant, daug kam nelauktas kovos už nepriklausomybę rezultatas buvo tas, kad valstybės atkūrimas baigėsi paprasčiausiu anksčiau valdžiusios komunistinės nomenklatūros atnaujinimu papildant ją išeiviais iš to paties Sąjūdžio gretų. Būdami valdžioje, konservatoriai ne tik nepajudino nė piršto, kad sustabdytų Lietuvos virsmą nomenklatūrine-oligarchine šalimi, bet ir patys aktyviai padėjo įgyvendinti tokią atkurtosios valstybės socialinės ir politinės raidos kryptį. Būtent su šia valstybės nomenklatūrėjimo tendencija didžiulė visuomenės ir rinkėjų dalis sieja tuo metu valdžioje buvusius dabartinius konservatorių partijos lyderius, tad be šios didžiausios ir lemtingos klaidos pripažinimo ir ženklaus vadovybės atnaujinimo partijos galimybės vėl tapti valdančiąja šalies politine jėga yra beveik niekinės ir dėl neverta puoselėti jokių iliuzijų.

Po 2000 m. rinkimų TS lyderiams nepanorus vadovautis vakarietiškais partinio gyvenimo standartais ne tik buvo paplauti dešiniosios politikos pamatai. Neišvengiamai turėjo išryškėti ir kita ne mažiau pavojinga visos dešiniosios stovyklos skaldymosi tendencija. Priešingai negu kartais mėginama įrodyti dar išlikusioje dešiniojoje spaudoje, šio skaldymosi gelminė priežastis yra ne tai daryti skatinančios išorės įtakos, juo labiau – ne tokių organizacijų kaip Kitas pasirinkimas veikla. Tiesioginiu šį skaldymąsi skatinusiu ir spartinusiu veiksniu tapo patys konservatorių vadovybės priimti sprendimai. Po jų neišvengiamai turėjo vis labiau išsiskirti dvi patriotizmo sampratos ir dvi joms atstovaujančios patriotiškai nusiteikusių piliečių grupės. Pirmoji – tie, kurie nesunkiai ir be didesnių dvejonių patikėjo minėtą sprendimą teisinusiais argumentais, tarp jų – ir „budėjimo” mitu. Kur kas keblesnėje padėtyje atsidūrė tie, kurie suprato, kad bet kuri politinė partija gali kiek patinka skelbti savo provakarietišką orientaciją, vadintis patriotiška, prisiekinėti meilę Tėvynei ar ištikimybę konservatyvioms vertybėms, tačiau tikrąją jos prigimtį atskleidžia ne žodžiais deklaruojamos nuostatos, bet pats politinio veikimo stilius. Deja, 2000 m. galutinai paaiškėjo, kad šis stilius akivaizdžiai nevakarietiškas, o konservatorių vadovybės elgesys ir šiandien labiau primena komunistinės partinės nomenklatūros įpročius. Tikėtis, kad visi šalies dešinieji šito nematys arba žiūrės į tai atlaidžiai buvo ir tebėra naivu, tad dešiniųjų stovyklos skaidymasis ir net skaldymasis pradeda atrodyti ne tik neišvengiamas, bet kai kuriais atžvilgiais teigiamas ir net būtinas reiškinys. Jį derėtų ne dirbtinai stabdyti, bet, priešingai, skatinti.

Kito pasirinkimo „kaltė”

Šiame kontekste tampa suprantamas ir straipsnio pradžioje minėtas iš pažiūros neįtikėtinas paradoksas, kad dalis dešiniųjų į piliečių judėjimą Kitas pasirinkimas žvelgia priešiškiau negu į valstybę griaunančias prokomunistines politines jėgas. Iš tikrųjų šio menamo paradokso logika akivaizdi. Didžiausia Kito pasirinkimo „kaltė” yra tai, kad jis tapo faktiškai pirmąja pilietiškai veiklia organizacija, mėginančia priešintis ne tik neokomunistinės nomenklatūros savivalei, bet ir atvirai prabilusia apie realų pavojų valstybingumui keliantį dešiniųjų politinių partijų sąstingį ir nuosmukį.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje ir konkrečiai dešiniųjų stovykloje ryškėjanti dviejų patriotizmo sampratų takoskyra darosi vis svarbesniu šalies politinio gyvenimo veiksniu. Apie ją kalbėti nėra malonu, tačiau tai daryti būtina, norint aiškiai nurodyti esminius ir politiškai labai svarbius šių sampratų skirtumus. Patinka kam tai ar ne, bet šalyje egzistuoja nemąstantis, aklai garbstantis vadus, fanatiškas, neretai net amoralumo požymių turintis patriotizmas. Tiesą sakant, šis tamsuoliškai agresyvus patriotizmas iš esmės tėra ypatinga sovietinio „patriotizmo” atmaina, nes jam trūksta esminio – šiuolaikiško pilietiškumo – dėmens. Nors šio patriotizmo meilės ir prieraišumo objektas jau nebe „plačioji tėvynė”, o Lietuva, tačiau moderniai valstybei kurti jis netinka. Toks nemąstantis patriotizmas menkas pagalbininkas kovojant su šalyje siaučiančia nomenklatūrine savivale. Maža to, dažniausiai jis būna net žalingas, nes jam atstovaujantys žmonės neretai nesąmoningai ir prieš savo valią tampa antivalstybinių gaivalų pagalbininkais ir aklais įrankiais. Žinoma, greičiausiai jie šito nenori ir net nesuvokia, ką daro, tačiau dėl to nedingsta jų neapgalvotų veiksmų padariniai ir neišnyksta už juos tenkanti moralinė ir politinė atsakomybė. Nors tokie šios patriotizmo atmainos vertinimai kai kam gali atrodyti pernelyg tiesmuki, griežti ar net įžeidžiantys, tačiau ši karti tiesa vieną kartą šiems žmonėms turi būti pasakyta tiesiai ir aiškiai.

Laimė, šalyje tolydžio stiprėja ir kitoks – modernus pilietiškas patriotizmas. Jo pagrindas yra sveikas pilietinis reiklumas savo valstybei bei jai atstovaujantiems politikams ir valdžiai. Šis straipsnis yra kuklus mėginimas įvertinti Lietuvos dešiniųjų padėtį iš tokio pilietiškumo pozicijų. Be abejo, jis nepakeis visų Kito pasirinkimo nemėgstančių žmonių požiūrio į šį pilietinį judėjimą. Ir vis dėlto norisi tikėti, kad straipsnyje nurodyta dviejų patriotizmo pavidalų skirtis padės apsispręsti bent dalelei abejojančiųjų. Iš tiesų juk mėgindami tapti gerais ir sąmoningais savo šalies piliečiais pirmiausia turime patys sau išsiaiškinti, ko vis dėlto norime ir kam esame linkę atiduoti pirmenybę: aklam ideologiniam fanatizmui ar blaiviam ir kritiškam politikos supratimui? Mylimų politikų gerovei ar valstybės ir jos piliečių interesams? Grupinei ritualinei psichoterapijai ar tikrai ir atsakingai politikai? Žinoma, atsakymų į šiuos ir panašius klausimus kiekvienas ieškome vadovaudamiesi savo protu ir sąžine.

www.piliečiai.lt