Veronika, kurią visos gatvelės ir „kalnelio“ senbuviai šiltai vadino Verute, gyveno mažutėje medinėje pirkelėje, kuri keistai buvo pamesta įduboj, esančioj ant kalno šlaito. Dėl to namelis iš išorės atrodydavo tarsi pamažu smingantis gilyn į kalno vidų. Pro savo langus Veronika matydavo tik praeivių kojas, na, pasilenkus žvilgsnis gal dar galėjo siekti juosmenį, taigi su niekuo ji pro savo mažytį langelį nesisveikino, nieko nekalbino – „negi sriūbausi iš daubos, į padalkas žiūrėdama“. Tačiau neatrodė, kad ši priverstinė vienatvė būtų jai labai trukdžiusi – gal netgi atvirkščiai, tai padėdavo jai atsiginti miestelio smalsučių – šnekių moterėlių ir padūkusių vaikų, vasarą skardžio ketera pro jos namelį traukiančių į Lėvens maudyklas. 

Nors Verutė gyveno mums „virš galvos“, nedažnai tekdavo pas ją lankytis – mama pasišnekučiuodavo su kaimyne per tvorą, o vaikams ten apskritai nelabai buvo kas veikti – vienintelis jos sūnus buvo gerokai už mus, gatvelės plikšių ir murzių komandą, vyresnis, o kiemelis mažučiukas - vos kryptelėsi, daržais namo parsiridensi. Be to, Verutė mėgo atokumą ir tylą – šito negalima buvo nejusti net vaikams. Niekas niekada apie tai iš suaugusiųjų nekalbėdavo, bet visi tai sutartinai gerbė – užsukdavo pas ją tik būtinu reikalu arba tada, kai ji kviesdavo. Tiesą sakant, ji man visada buvo ypatinga. Kai mama retom progom pas ją nusiųsdavo, ropšdavausi į kalnelį apsalusia širdimi.

Iki šiol nežinau, kuo vardu tas salsvumas, bet net tokia laukų padraika, kokia buvau aš, artėdama prie trobelės durų buvo pasiruošusi nusiplauti kojas. Mat trobelės viduje būta tikros namų šventyklos. Šalta prieškambario asla būdavo švaresnė už kitų svetainių grindis, langelius dengė pačios Veronikos siūtos, siuvinėtos ir peltakiuotos užuolaidos, sienos irgi nukabinėtos jos rankdarbiais, lovų užtiesalai, staltiesės, užklotėliai, „takeliai“, širmos – viskas buvo nusagstyta dailiais smulkiais spalvotais kryželiais.

Kažkodėl mane labiausiai traukė prieškambaryje prie kibirėlio su vandeniu stovintis baltas kaip sniegas puodelis – jis visada atrodydavo ką tik kruopščiai išplautas ir sausai nušluostytas šalia kabančiu nėriniuotu plonos drobės rankšluosčiu. Prašydavau Verutės atsigerti mėtom ir juodais serbentais kvepiančio vandens, nes laikydama tą puodelį rankose jusdavausi ar tik kone taip pat, kaip kunigas prie altoriaus per pakylėjimą. Verutė visada pasitikdavo ramiai, santūriai šypsodamasi, kalbėdavo tyliai, paprastai, nesaldindama balso, neuždavinėdama dirbtinai vaikiškų klausimų ir nepasilenkdama pernelyg arti veido. Pas ją įėjus neatrodydavo, kad atsitiko kažkas netikėto ar neįprasto – namai nestumdavo atgal, bet ir nesisiūlydavo. Atlikusi, ką reikia, išeidavau rami ir pilna – ko? Gal neįvardytos nuovokos, kaip gyventi yra tiesu, paprasta, teisinga ir gera. 

Labai gerai prisimenu dieną, kai Veronika, dar būdama jauna moteris, tapo našlė. Nuo „kalnelio“ pasigirdo ilgas, pratisas raudojimas - ar giedojimas. Veronika gal pirmą kartą viešai paskelbė genčiai savo jausmus – nes buvo ką pasakyti, nes reikėjo. O kai susirinko visi kaimynai, buvo rami ir atidi kiekvienam, įeinančiam pagerbti velionio ir jos skausmo. Siena, skirianti du mažus kambarėlius, buvo išardyta, vidury stovėjo baltai puoštas karstas, bet namų jaukumas, kaip kad paprastai atsitinka, netekčiai juos aplankius, keista, nepasitraukė - visa erdvė buvo atiduota švęsti mirčiai taip pat nuolankiai ir taikiai, kaip kad buvo atiduota gyvenimui. Veronika vis karpė žvakių dagčius, ramiai eidama aplinkui karstą, kartkartėmis nusilenkdama naujai ateinantiems, kurių jau nebegalėjo pasiekti per grūstį. Dar kelios gilios aimanos, dar ilga trūkinėjanti rauda, paskutinįkart išleidžiant savo žmogų, - ir apie jos kančią nieko daugiau nebegirdėjau – nei skundų, nei gera, nei bloga. Gražiai augino sūnų. Gyveno su netektim viena. Susigyveno.    

**

Vaikystės žmonės paliekami vaikystei, ypač, jei su jais nebesusiduri skardžių takeliuose. Darsyk mačiau Veroniką jau praėjus daugybei metų. Iš to susitikimo prisimenu tik vieną atkaklų jos prašymą: „Būtinai atvažiuok į mano laidotuves, jei žinosi, kad miriau“. Tai mane gerokai sutrikdė – kodėl tai jai galėjo būti svarbu? Nejaugi ir ji būtų jautusi tą neišsakytą mažo ir brandaus žmogaus ryšį, kuris, jei jau pasitaiko, beveik niekada nebūna įžodinamas? Slaptą ir nebylią, beveik neįmanomą bendrystę, kuri iš tiesų taip niekada ir nenutrūko, įleidusi minkštos ir šiltos patirties šakneles į atmintį, kuri pabusdavo, kai reikdavo kaskart iš naujo mokytis gyventi?

Šiuokart nuvykusi savo slėnin delsiau tenykščių paklausti, ar Veronika dar tebėra savo pirkutėj. Bet ji, ačiū Dievui, buvo gyva. Takelis į kalnelį užžėlęs, daug metų juo niekas nevaikščiojo. Einu aplinkui ir aš. Vėl tas salsvumas širdy, lipant mažiukais laipteliais daubon, tik šįkart – nerimu atmiežtas: o jei pamatysiu, kad net toks aiškus, toks skaidrus gyvenimas pralaimėjo? Jei pamatysiu piktą moteriškę, įveiktą senatvės vargo?

Kiemelis švarutėlis. Pirkelė gražutėlė. Stumteliu duris  – piktas laikas Veronikos neišgąsdino, jos vis dar nerakinamos. Prieškambary sudėtos medinės grindys, sienos dar gausiau išpuoštos rankdarbiais. Ir kibirėlis su vandeniu toj pačioj vietoj... Pasitinka juodas šunelis. Loja, bet nepiktai. Atidarau duris į kambarį. Niekas, o niekas čia nieko negriovė, neardė, niekas čia gyvent nepavargo. Tik išgirdau burzgiant šaldytuvą – štai ir visa civilizacija. Veronika, žila kaip drobulė, sėdėjo ant savo sofos, klausėsi šventų Mišių per radiją. Tiesi it styga – kaip visad. Ant kelių – juodas lepus katinas, net žvilgantis iš saugumo. Rankose rožinis – šnibždėjosi su Dievuliu.

-  Įeikit, įeikit – visiškai ramiai pasakė – tarsi šias duris kasdien po kelis kartus kas varstytų. – Sėskitės – pati neatsistojo.

Atsisėdau ant tos pačios kėdės prie to paties nedidelio jos vyro daryto apskrito stalo.

-  Dievuliau, pas jus kaip visada – gražu kaip danguj...

-  Atsiprašau, dukryt, nepažįstu...

Kai suprato, kas užsuko į jos sustojusį laiką, nepuolė dirbtinai džiūgauti – kaip visad ramiai linktelėjo galva, ramiai šyptelėjo, nustebusi kiek, kilstelėjo antakius. Lėtai įsileido žinią į save, tarsi matuodama laiką, kuris mums abiems buvo už nugaros. Po truputį vėrė kito žodžių užalkusios širdies langelius. Pamažu mano kryptimi krito jos žodžiai. Rinkau juos ir mintyse bandžiau nerti jos gyvenimo nėrinį.

-  Vasary man 94–eri, Elvyryt! Na? Ar gali tik pagalvot? – juokėsi. Kokia čia nesąmonė? Kaip šitaip gali būt, tu man pasakyk? Ar gali Dievas pamiršti žmogelį?

-  Tai kam rojų namie pasidarėt, nebėr kur Dievuliui jus kviestis.

-  Tai kad mano rojus, matai, baigia užželt – niekas niekas, nė viena dūšelė pro šalį nebepraeina. Sėdžiu va taip viena, sėdžiu, kad nors kas gyvas prakrutėtų... Gyvulėliai va tiktai visas džiaugsmas.  

„Visas džiaugsmas“ pajunta momento svarbą: katinas pasiraivo ant kelių, šunelis šoka ant sofos ir ima uostyti katino ūsus, paskui laižo snukutį – kuo ne rojus?

- Visą gyvenimėlį taip ir nugyvenot pati viena?

-  Nereikėjo man kito vyro. O kam? Kas buvo, tas liko. Daugiau nereik. Aš pati viską mokėjau - lubas išsimušiau, žiūrėk, kartonėliu, grindis išsiklojau lentom, ar matei? Viską mokėjau. Tik dabar va rankos išsukiotos – nebegaliu nei dorai šaukšto suimt.

-  O sūnus?

-  Gyvena miestely, – užkirto. Nepiktai, liūdnai gal, bet užkirto.

-  Anūkai?

-  Jau dideli, nebeužeina.

Dangau, ir vėl kalbėsimės, kaip kažkieno širdis akmenėliu virto?

-  O malkų žiemą, vandens kas atneša?

-  Dar atneša, sūnus kartą per savaitę aplanko. O marti nė vieno kartelio nei grindų iššlavė, nei kokį kąsnelį pasiūlė. Nei vieno kartelio, o nei vieno! Kai duodu pinigų, paprašau ko, nuperka, negali sakyt, bet kad pati ką nors atneštų – niekad, niekad. Niekad. Dar už tai, kad nuperka, jai sumoku.

-  Mokat? Kad nuperka valgyti?

-  O kaipgi. Reikia mokėti, paslaugą juk daro. Šito katinėlio nekenčia kaip ugnies – bara ir bara, kam laikau. O kaipgi galiu nelaikyt, tu man pasakyk? Kas man tada? Sako – kam tą lovą kasdien kloji? Taigi vis vien vakare gulsies, kam tampaisi, jei negali? Vargeli tu mano, o jei kas užeis – taigi viskas kaip ant delno! Ir man pačiai net čiūžu pagalvot - lova visą dieną neklota... Pasakiau jai: „Kol gyva klojau ir klosiu“. Nutilo.

-  Tai gal geriau būtų pas sūnų gyventi? Nenorit?

-  Noriu. Marti negali priimti. Sako, vietos nėra.

Nebuvo pykčio Veronikos šnekoj nei savigailos, tik smailutė skausmo adatėlė, įsismeigusi kažkur giliau širdies. Mačiau: ji gerai žino, nebijo žinoti, kad niekas tos adatėlės jau nebeištrauks, kad gyvenimas iki paskutinės akimirkos išliks vienintelis jos artimas. Ji neslėpė, jog su juo vienu sunku jai, bet neatrodė nugalėta. Skausmo išsukiotais pirštais ji kasdien glostė savo daiktus, šveitė grindis, glostė katinėlį - iš paskutiniųjų laikėsi įsikibusi taikos su savimi ir atitolusiu pasauliu, niekam neturėdama priekaištų, nieko nerišdama kad ir paprastučiais troškimais, kuriuos išpildyti kažkam atrodo per sunku. Ji gyveno liūdnu žinojimu, kad neturi viltis, jog kažkas daugiau, nei jos gyvenimas, jai priklauso.

**

Kai tik pagalvojau, kad turiu eiti, ji skubiai užšoko mano žodžiams į priekį:

-  Dar pasėdėk, dukryt. Ačiū, kad užėjai. Pabūk.

Dar patylėjom. Išeinant atsistojo, palydėjo iki durų. Priminė, jog reikia pasilenkti, kad netrinktelėčiau galva į staktą. Kai lipau iš daubos, sugrąžino.

-  Užrašyk man savo telefonus. Visus, kokius turi. Atiduosiu savo sūnui. Kai mirsiu, tau paskambins. Labai prašau. Atvažiuok.

Prasukus laikui, malonei leidžiant, lydėsiu ją išeinančią. Mudvi žinosim, kad kol gyveni, reikia pasiduoti gyvenimui, ramiai jį prisiimti kaip vienintelį savą. Tada, kai būsi pakviesta išeiti, išeisi taip ramiai, kaip gyvenai.

Ir to abiems pakaks.

Bernardinai.lt


Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos I. Ne apie Miriam