Vienas žymiausių Lietuvos kino režisierių Arūnas Žebriūnas neseniai minėjo 75-ąjį gyvenimo jubiliejų.

Kino pasaulyje režisierius debiutavo prieš 45-erius metus. Žiūrėdamos kultinius filmus „Paskutinė atostogų diena“ ir „Gražuolė“, užaugo net kelios žiūrovų kartos. Ironiška ir šilta „Riešutų duona“, pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, nuotykių serialas vaikams „Seklio Kalio nuotykiai“ – šie ir kiti A. Žebriūno filmai – tai lietuvių kino klasika.

Kino režisierių Arūną Žebriūną Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė” kalbino žurnalistė Laima Ragėnienė.

Gerbiamas režisieriau, jei nebūtumėte tapęs kino režisieriumi, kokį gyvenimą būtumėte gyvenęs?

  Ramesnį. Galbūt būčiau sveikesnis senatvėje. Būčiau pasidaręs nuobodokas senelis anūkams. Vis dėlto tas darbas kine gerokai pamėto į šonus. Gyvenime būna įvairių situacijų: ir dramatiškų, ir labai linksmų, santykiuose tarp žmonių būna ir konfliktų, ir labai gražių sutarimų… Taigi labai sodrus buvo tas gyvenimas. Tiesiog neįsivaizduoju, kad dabar galėčiau būti kitoks, neįsivaizduoju...

Betgi kadaise dailininko profesiją iškeitėte į kino režisūrą...

Taip, manyje knibždėjo ir avantiūristo savybių – daryti tai, ko nežinai, ko reikia daug mokytis, knygas skaityti, kažką pažinti... Beje, jau ir dirbdamas kine aš vis ieškojau kai ko naujo. Ieškojau naujų žanrų: ir psichologinių, ir lyrinių, ir kino miuziklą pirmas Lietuvoje sukūriau, dar jokių tradicijų nebuvo…  Atradau ir komediją. Niekada nemaniau, jog kursiu komedijas, bet man labai patiko, ir aš supratau, kad šioje srityje glūdi dar neišeikvotų jėgų. Ir apskritai, kai gyvenimas darosi sunkesnis, globaline prasme – dramatiškesnis, man daug kas kelia šypseną. Ko gero, kaip tik šiuo metu labiausiai ir būtų reikalingos komedijos. Reikėtų truputį su autoironija pažiūrėti į pasaulį, į tuos ypatingus susireikšminimus. Žmogeliai – tokie skruzdėlytės, jie nebenori būti maži. Jie labai nori būti dideli, jie pučiasi, pučiasi... Kaip ir tie mano pažįstami valdinininkai iš Sąjūdžio laikų. Dar prisimenu, kadaise buvo švarios dvasios, pilni gražių idėjų… O praėjo kažkiek metų, ir jie ėmė pūstis. Ir ne tik moraliniu požiūriu, bet ir fiziškai – storėti pradėjo, veidai pasikeitė. Jeigu susitinki tokį, tai jis su tavim kaip viršininkas iš aukšto žiūri. Tu prie jo prieini, o jis tam tikrą pozą „išmeta“, pereina į kitą, tokį valdišką kalbėjimą… ir su kuo - su manimi, senu pažįstamu! Paskiau galvoju: Dieve, Dieve, kas su tavim pasidarė... Čia yra kažkokia erozija. Na, laikykis tu tos pozos, bet savo dvasios neapleisk, būk švarus.

Manau, mes, sąjūdiečiai, padėjome Lietuvai išsilaisvinti iš okupantų, o dabar jaučiu, kad kažkas mus vėl okupavo. Aš dar nesu tos minties suformulavęs tiksliau, bet iš tiesų jaučiu tam tikrą okupaciją. Žmonės bijo pasakyti ką nors, aplinkui tvyro tokia visuotinė baimė. Baisiausias pataikavimas. Jeigu turi savo nuomonę (kurią siūlyčiau kiekvienam turėti, ne tik menininkui), tai gyvenimas yra tikrai sudėtingas. Turi būtinai kur nors prisiglausti, prie kokios nors trejetukininkų grupės. Turi daryti, ką jie pasakys, turi užmiršti, kas tu toks esi. Kažkoks mankurtizmas! Tarsi būtų užmiršta, ką darėme, apie ką svajojome…

Jūs nelabai mylite tą sugedusį suaugusiųjų pasaulį, bet visą gyvenimą labai didelį dėmesį skyrėte vaikams.

 

Myliu vaikus. Negalėčiau sakyti, kad aš apskritai visus vaikus myliu - savus vaikus ir anūkus. Bet juos labai retai matau. Tai man labai skaudu. Be to jaučiu, kad ateityje dar ir kalbos problemų kils. Mano anūkai lietuviškai nekalba. Duok Dieve, gal kaip nors paaugę dar išmoks.

O šiaip kine buvau labai išrankus, aš nelabai norėjau daryti to, ko prašė partija, vyriausybė. Rinkdavausi scenarijus, kuriuose vaikai vaidina. Tie scenarijai būdavo švaresni. Dargi kaklaraiščių esu išvengęs..

…pionieriškų?

Taip, įsivaizduojate?

Žinoma, su vaikais dirbti, filmuoti yra labai sunku. Kartais net dresiruoti juos tekdavo kaip cirke. Jeigu, pavyzdžiui, filmuoji prie jūros, tai apskritai suvaldyti sunku. Tik nusisuki, o jie jau maudosi. O čia repetuoti, filmuoti reikia. Bet jeigu pasirenki gerą vaiką, tokį, kaip Inga Mickytė, tai vienas malonumas! Ji buvo toks instrumentas! Tiesiog buvo malonu dirbti – jai sakai, o ji reaguoja. Šneki ir iškart matai, kad jos veide kažkas keičiasi, jos dūšelėje vyksta tam tikri procesai… Tai čia yra retas dalykas. Ir ne be reikalo vienas garsus kritikas, pamatęs filmą „Gražuolė“, yra pasakęs, kad I. Mickytė yra maža Mazina.

Beje, televizijoje buvo dar vienas trumputis filmas - „Mirtis ir vyšnios medis“, anglų rašytojo Herberto Beico novelės motyvais. Būtent jame kaip tik ir debiutavo I. Mickytė. Tas filmas man ir šiandien yra reikšmingas. Kai jį pastačiau, iškart uždraudė. Tuometinė televizijos valdžia jį iškart padėjo į lentyną. Ir kai aš neseniai jį pažiūrėjau, tai pamaniau, koks yra aktualus, šiuolaikiškas.

To filmo herojė – maža mergaitė - mokėsi mirti. Jos kiemo vaikai nepriėmė į žaidimus. Kiek visokiausių poteksčių! Manau, kad tikrai ateis laikas, kai pradėsime mokytis, kaip nuo tos bombos, padėtos kokiam krepšy, kokioje kavinėje arba autobuse, atšokti... Visame pasaulyje velniava darosi. Reikia tik pradėti išmokti nemirti. Aplinkui vyksta tokie globaliniai žudymai, o ta mano filmo mergaitė tiems berniukams sako: aš nemoku mirti, aš jums geriau pietus išvirsiu... Ir ji šypsosi, o akys švarios, švarios… Kaip Egziuperi yra pasakęs: viskas prasideda vaikystėje, žmogus formuojasi vaikystėje. Tik nepraraskime mes to, nepraraskim to, o sugrįžkime, dažnai sugrįžkime, kad galėtume šiandien apsivalyti. O esame labai, labai užsiteršę…

Apskritai kritikai jūsų nevanojo, kaip kitus režisierius. Buvote iš karto tarsi pripažintas. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Gausybė apdovanojimų įvairiuose festivaliuose, puikios recenzijos...

Na, tie tarptautiniai įvertinimai tikrai truputį padėjo. Jeigu jau užsienyje tavo kūrybą pripažindavo, tai ir Maskva atsargiau žiūrėdavo. Be to, ji buvo suinteresuota skleisti tam tikrą propagandą: na, yra čia tokios respublikos, tokie menininkai, kurie daro gerus darbus…

Bet aš galbūt daugiau turėjau konfliktų pats su savimi. Du filmus (vieną tai tikrai) esu apskritai sugadinęs. Tada mano asistentu dirbo Raimondas Vabalas, jis ir užbaigė tą filmą. O aš išvažiavau mokytis į Maskvą. Tais laikais būdavo taip: jeigu sukuri prastą filmą (nebūtinai kokį nors politinį, o tiesiog prastą filmą), tai porą metų bet kokia proga tave linksniuos per visokius plenumus, susirinkimus, laikraščiuose…  Dabar viskas visiškai kitaip: gauna iš Kultūros ministerijos pinigų, pastato filmą, ir jokios atsakomybės! O juk kinas kuriamas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Dabar jokios atskaitomybės: nei teatre, nei kine...

Taigi turėjau konfliktų su savimi. Galbūt kaip ir kiekvienas menininkas turi tą konfliktą - supratimo ir sugebėjimo. Galiu pasakyti, kad „Mažąjį princą“ pastačiau truputį per anksti. Dar neturėjau režisieriaus patyrimo. Man reikėjo kokius 10 metų dar padirbėti, ir tik tada imtis tokios literatūros kaip Egziuperi. Prisimenu, „Mažąjį princą” be galo gerbiau, bijojau išmesti žodį iš tos gražios knygutės. Tai buvo mano stalo knyga. Ir blogai! Nes kiną kuriant reikia perdaryti literatūrą į kitą formą, į kitą meno rūšį. Beje, aš ten porą scenų pabandžiau taip pakeisti, supratęs, kad vis dėlto truputį ne ten einu. Ir būtent tos scenos buvo nuostabios! Tik pora scenų... Ką darysi, buvo graužaties. O šiaip sekėsi kine, ypač užsienyje. Mano „Riešutų duona“ keliavo po Europą, Venecijoje buvo. „Velnio nuotaka“ keliavo po septynias Amerikos valstijas.

Užsiminėte apie „Velnio nuotaką“, tapusią lietuviško kino legenda. Viename interviu skaičiau, kad jūs lyg ir buvote ketinęs ne Vaivai Mainelytei skirti Jurgos vaidmenį, o vėl ieškojote I. Mickytės. Ar tai tiesa?

Tai tiesa, ieškojau. Apskritai, kol pradedu filmuoti, kol pradedu dirbti, aš visokių blūdų prisigalvoju. Apgalvoju įvairius žanrus, stilistikas... Rodos, ar tik ne tais laikais, kažkokiame filme ar miuzikle, dabar tiksliai neprisimenu, Romeo ir Džuljetą tokie paaugliai vaidino. Ir man tai padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo labai seniai, žinoma. Aš pamaniau, kodėl nepabandyti kine sukurti visiškai jaunų žmonių meilės istoriją. Deja, kai pamačiau savo gerbiamą aktorę (I. Mickytę), ji buvo labai pasikeitusi. Vaikystėje jos akys buvo didžiulės kaip lėkštutės, ten dangus tilpo... O bėgo metai, jos siaurėjo… Ką gi, keičiasi žmonės... Ir ne tik Jurgos, ko aš dar ieškojau? Tų velniūkščių, pinčiukų įvairiausių… Net vieną estą buvau tam vaidmeniui pasikvietęs. Vyko daugybė visokių paieškų. Nes nuo aktorių priklauso, koks bus filmo stilius, žanras. Ir Gediminas Girdvainis į filmą atnešė savo tam tikrą šposavimo, kūno valdymo manierą, tokios žaibiškos reakcijos… Jo Pinčiukas labai patiko.

„Velnio nuotaka” į mūsų kino istoriją įėjo kaip pirmas miuziklas. Bet jūs buvote pirmas, sukūręs ir pirmąjį nuotykių serialą vaikams. Turiu galvoje “Kalio seklio nuotykius”.

Ten taip pat vaidino G. Girdvainis. Tačiau pagrindinius vaidmenis vaidino ne profesionalūs aktoriai – tai dirigentas Donatas Katkus ir dirigentas Jonas Aleksa. Kartu su Girdvainiu jie buvo tokia šauni trijulė!.. Aš taip apgailestauju, kad mes to serialo nepratęsėme... Galėjo kokius 10 metų eiti. Manau, kad ir tie aktoriai, ir tie filmai būtų sulaukę tarptautinio pripažinimo.

Tame filme vaidino ir mano duktė. Aš žinojau, kad nufilmuoti vaiką yra pavojinga, nes jis po to pradeda mokykloje nebesimokyti, didžiuotis. Bet aš niekaip neradau Ievos Lotos. Dukra buvo nufilmuota bandymuose, nuvežiau rodyti Meno tarybai. Sakiau: žinot, atidėkit dar mėnesiui, turiu ieškoti aktorės. O jie man sako: taigi va yra, tu turi. Ten nebuvo pavardės ir niekas nežinojo, kad ta nufilmuota mergaitė - mano dukra. Jai tai, žinoma, buvo didžiulis įvykis. Visą gyvenimą ji norėjo būti aktore. Man atrodo, kad ir dabar svajoja. Iki šiol tokį priekaištą man turi, kad nenukreipiau jos tąja linkme.

Siūlau sugrįžti į šias dienas. Man rodos, labai džiugu, kad šią vasarą „Coca-Cola Plaza“ pradėjo projektą „Pagaminta Lietuvoje“. Žiūrovai turėjo galimybę vėl išvysti beveik visus jūsų filmus. Kaip vertinate tokį atsigręžimą į mūsų kino klasiką?

Žinoma, gerai. Tik aš visą laiką abejoju, ar tai taip daroma. Man atrodo, čia turėtų būti valdžios arba kitų šaltinių investicijų. Nežinau, ar Europos Sąjunga galėtų mus finansuoti, kad atgaivintume savo auksinį kino archyvą, padarytume naujų kopijų. Juk tų senųjų filmų dabar neįmanoma žiūrėti! O po to naujas kopijas perkeltume į skaitmeninį formatą. Bet tam reikalingos lėšos, pinigai...

Laikas bėga, ir filmai miršta... Labai retas kuris išlieka. Aš visiems sakau, kad kinas nėra pasaulyje svarbiausias dalykas. O ir tavo tie režisuoti filmai nėra jau tokie dideli įvykiai. Numirė, tai numirė. Ir mano keletas yra tokių lavoniukų. Ir tiek to, jie savo atliko. Buvo laikas, kai publika veržėsi į kino teatrus, filmai keliavo po pasaulį, buvo recenzijų… Dabar viskas aprimo. Žinot, Vakaruose labai populiarios muziejuose esančios filmotekos. Ten surenkami filmai iš viso pasaulio. Gali ten nueiti ir pasižiūrėti, išsinuomoti. Jeigu kitoje valstybėje gyveni, yra galimybė užsisakyti: užsimoki, ir tau atsiųs. Visa sistema yra sukurta! O kaip tik dabar pasaulyje, ir ypač Amerikoje, kuri tiesiog dūsta nuo komercinio kino, inteligentai, labiau išsilavinę žmonės ir ieško įdomesnio kino. Ieško mažose šalyse sukurtų egzotiškų filmų, kurie dar yra nepraradę kūrybinio pirmapradiškumo.

Aš niekada neužmiršiu seno Felinio filmo, kuris vadinasi „Saldus gyvenimas“. Jis vaizduoja aristokratų bohemą, pilną keistų herojų. Ir kokios muzikos jie klauso! Jie klauso jūros ošimo, miško, medžių šlamėjimo, lietaus garsų... O veiksmas vyksta pas tokį švedą, kuris turi nuostabiai gražią šeimą. Visi klausosi gamtos, o po poros scenų staiga tas švedas išžudo šeimą ir pats nusižudo… Toks posūkis sukelia tiek minčių!.. Tas gamtos praradimas… Tu nebežinai, kur gyveni. Tu nežinai, kad gyveni planetoje, nežinai, kur tu esi tame kosmose, kur tavo vieta, kas tu toks esi…  Pasirodo, kad tas šaknis jau esi nusikirpęs, kad tau jau nebeužtenka pasiklausyti jūros ošimo, lietaus šnaresio... Jau esi kai ką dvasiškai praradęs. Ir staiga nebenori gyventi, nebenori nieko čia matyti ir net palikti palikuonių. Kalbu apie to filmo potekstes.

Menininkai daugybę metų, visą laiką kovoja už dvasią, dvasinį pasaulį, kuris veda žmogų į priekį. Bet menininkai visados būna skriaudžiami. Anksčiau ant laužo sudegindavo, paskui dailininkams akis išbadydavo… Dabar jau modernesnės priemonės. Menininkai visais laikais yra visų valdžių opozicijoje. Ir jeigu tik prisiplaki prie kokios valdžios, prarandi savo pirmapradiškumą. Žinoma, galbūt turėsi geresnį gyvenimą, bet tavo veidas jau bus kitas, tavo akys bus kitos, tu nebeskleisi šviesos... Su tavimi bendrauti bus nebeįdomu. Jubiliejaus proga, kai man sukanka 75 metai, aš galiu pasakyti, ką dariau visą gyvenimą. Tai va – aš kovojau su ta banalybe, kuri graužia dvasią, kovojau prieš dvasios eroziją. Tai buvo mano pagrindinis tikslas visuose filmuose ir visuose apmąstymuose. Tiesa, ne visada aš pats sugebėjau būti pavyzdžiu kitiems, jokiu būdu. Mano jaunystė buvo tokia triukšminga... Dabar praėjo metai, ir man labai romantiškai viskas atrodo.

Beje, keletą metų dėstėte Muzikos akademijoje. Kaip galėtumėte apibūdinti savo studentus?

Dabar jau nebedėstau. O tuomet, taip, tai buvo man labai svarbus periodas. Labai reikalingas. Aš visiškai neturiu jokių sugebėjimų „pramušinėti“ pinigus, finansavimus ir t.t.  Aš tų dalykų nemoku. Todėl išėjus iš didelio kino, darbas su studentais buvo geras pereinamasis laikotarpis į galutinį poilsį. Neduok, Dieve, jeigu būtų iš karto taip nukirpta ir – ramybė.

Kai baigiau tada dar vadintą Dailės institutą (dabar Dailės akademija), gavau žinių pagrindą iš viso pasaulio meno, kultūros. Studijavome viską, kas pasaulyje sukurta gero: kultūros istoriją, visas meno rūšis ir formas. Nors tais laikais buvo drausta, bet mes sugebėdavome... Pavyzdžiui, mus, studentus, įleisdavo į Lenino biblioteką Maskvoje. Ko tik ten nerasdavome!

Beje, būta ir labai įdomių susitikimų. Kai Miltinį išvarė iš Panevėžio teatro, tai jis, vargšas, Vilniaus kavinėse gyvendavo. O mes iš jo ištraukdavome daugybę žinių. Apie meną, apie filosofus, kurių knygų nebuvome skaitę. O, Dieve mano, būtų galima apie tai net filmą sukurti! Jis buvo labai gudrus ir įdomus žmogus. Pavyzdžiui, mes jam nuperkame vyno, jis geria ir pasakoja apie kokį Jaspersą, o kai baigia, tai ir pasakoti nustoja. Sako, jeigu norite išgirsti apie kitą, tai dar man vyno neškite... Tai buvo tokia įdomi mokykla! Įsivaizduojate, jis buvo mūsų bohemos vadas. Jau tokio kito panašaus ir nebuvo. Susitikdavome ir  mano namuose, ir kitur. Kiek ten buvo aršių susikirtimų! Ir tik dėl meno, dėl kūrinių vertinimo... Mes dirbome, filosofavome, skaitėme knygas. Buvome tokie mohikanai...

Pradėjęs dirbti pedagoginį darbą, nutolote nuo didžiojo kino. Bet prieš porą metų ketinote kurti didelę kino juostą, istorinį filmą apie Vytautą Didįjį. Gal sulauksime sugrįžimo?

Vienas iš mūsų aukščiausių personažų politikos srityje man pasiūlė, ir aš griebiausi šitos idėjos. Bet kadangi tas mano siūlytojas labai greitai dingo iš horizonto, tai dingo ir tas sumanymas.

Yra parašyta paraiška. Pats esu parašęs scenarijų, kuris vadinasi „Dangiškoji komedija“, pagal vokiečių rašytoją Zygfridą Lencą. Ir ką? Iki šiol Kultūros ministerija neskiria pinigų, nekreipia dėmesio į mane. O dabar neseniai tą scenarijų perskaitė viena prodiuserė, ji sako, kad tai perspektyvu. Ji bando daryti tam tikrų žygių. Tai aš ir galvoju - o gal dar sugebėsiu sukurti tą „maisteršpylių“,  savo paskutinį, patį „fainiausią“? Gal Dievas dar duos sveikatos, gal dar palauks, gal dar truputį palauks manęs? Tokia tad mano svajonė...

„Lietuvos radijas“