Ir vėl čia, Lietuvoje, neatsitiko nieko. Naujajame Orleane paskutinius žmogiškumo likučius kažkam išpūtė uraganas (kuri žaizda žmonijos atmintyje išliks ilgiau - susišaudymai, plėšikavimai ligoninėse ir moterų prievartavimas tragedijos akivaizdoje ar uragano nusiaubtas miestas, kurį visi dar pajėgtume atstatyti?), Irake – panikai pasidavę maldininkai, traiškantys vienas kitą, Taivane - taifūno baimė, verčianti uždaryti mokyklas ir įstaigas, o pas mus, ačiū Dievui, vėl nieko. Na, gal tik Rotušės aikštėje ketinama išpjauti pusšimtį liepų. Nieko, pasodinsim naujų, jaunų, sveikų.

**

Sekmadienis, taigi močiutė Elena apsirengs savo ryškiai violetinį nertinį, užsiriš baltą skarelę, užsimaus kojines, net jei lauke būtų trisdešimt karščio, susirinks visas savo dailias mintis, pamokymus, ir lėtai šlubčios per kaimelį, nežiūrėdama nei į kiemus, nei juo labiau – į langus, o tik sau po kojomis – „nevalia žvilgsnius mėtyti į svetimus gyvenimus“. Užsuks į vieną kiemą, pasėdės valandėlę, kitame užtruks ilgėliau, paskui pastovės dar su kaimynėmis ant keliuko, pabarstys užsilikusius žodžių trupinėlius ir eis pokaičio. Kažkodėl ypač sekmadieniais gerai matyti, kad ji – jau iš kito laiko, daug lėtesnio, daug geriau save pažįstančio, daug paprastesnio – greičiausiai todėl, kad šią dieną ir mūsų laikas kiek pristoja, tampa bent šiek tiek atidesnis, bent šiek tiek atsigręžęs į tą, kuris mums kalba. Tikrai, sulaukti jos – tikra šventadienio dovana, juolab kad vis rečiau ji taip lanko kaimynus, galima sakyti – tik ypatingomis progomis, nes seniai įsikerojusio diabeto išvargintas kūnas vis dažniau nori ilsėtis, o kojos atsisako tarnauti. Bet šiandien - toji reta išimtis.

Sėdžiu terasoj, skaitau knygą. Girdžiu kažką krebždenant apie duris – taip be jėgos, trūkčiodami ir dūsaudami paprastai braižosi maži vaikai, maži gyvūnėliai arba labai seni žmonės. Stumteliu – taip ir yra, priešais - tobulas silpnumo, aiškumo, atvirumo paveikslas. Baltoji skarelė nuslinkusi, žilų plaukų kuokštai lenda į akis, žvilgsnis – kaip slapta dovaną ruošiančio, netikėtai užklupto vaiko. Atidarytų dar ji tas duris, betgi jei jau susiruošė ateiti, tai žinoma – pilnomis rankomis, todėl rankeną bandė klibinti alkūne. Sunkiai perkelia savo kūną per slenkstį (kai buvo mažytė, pro duris greičiausiai irgi risdavosi va taip, šonu), ant stalo beveik vyriškai tvirtai trinkteli ką tik susuktą sviestą ir šviežios varškės, sėdasi. Kakta ir skruostai įraudę – ar tiktai nebus šoktelėjęs kraujospūdis, - antakių lankeliai įtempti, pakibę truputį per aukštai sekmadienio popietei...

Visiškai aišku, jog šįkart aplankė ne todėl, kad pernelyg ilgus ir nuobodžius kunigėlio pamokslus pabartų. Betgi pradeda, žinoma, ne nuo savęs – sutelkusi visą dėmesį išklausinėja, kaip šiuos namuos gyvenimas vyksta, parodo, kad viską supranta, girdi, mato, ir tik tada, įsitikinusi, kad jau laukiu, kad gali, atsidūsta giliai. Labai giliai ir labai sunkiai.

-  Ar nenorit, kad kraujospūdį pamatuočiau, močiut?

Paskui – taip pat tvirtai, kaip tą sviestą ant stalo, įkala žodį.

-  Ar žentas namie? Mačiau iš ryto...

-  Ne jis šį kartą. Dabar negeria.

Ką daryti, kad jos akys pakyla ir užsikabina už manųjų, užtarimo prašydamos, tarsi neteisingai baudžiamo vaiko?

-  Nė karto, nė kartelio gyvenime su jokia policija reikalų neturėjau! O šiandien taip verkiau, taip verkiau... Toks paniekinimas mano amžiuj... 

Jau nukrito du lašeliai kažkur ant sunertų rankų, po stalu. Ak. Buvo ir anksčiau minėjusi, kad pagauta kaip paukštis kilpoj turėjo tūliems žaliūkams aiškintis, ko po Naujosios Vilnios turgų sukinėjasi.

-  Nuvežiau pienelį Naujojon Vilnion, – neatvažiavo vakar vakare klientai, šitiek jo prisirinko, negi žemę laistysi. Na, ir niekada gi nereikdavo man ten laukti – tik atsistoju ir apipuola pirkėjai, dvidešimt minučių – ir tuščios rankos. O šiandien kaip tyčia, kaip tyčia. Šalia žmonės parduoda, vėliau už mane atėję, o aš stoviu – kad nors kas, nors kokia bobulytė prieitų, už dyką būčiau atidavus... Nespėjau nė apsidairyt – jaučiu čiupt už rankos ir jau riaumoja: „Ką čia veiki, bobut? Ar tavo pienas?“ - „Mano, mano, vaikeli, - sakau, - o kieno gi dar. Šlakelį, va, turėjau, atsivežiau, sakau – greitai parduosiu ir bėgsiu. Pienelis švarus, sveikas, Dieve gink niekada nieko... Jei vakarykščią parduodu, visada, visada pasakau, kad žmogus žinotų...“ O jis net neklauso – paėmė tą pieną, išvartė, o mane – stumte... Aš jam sakau, kad negaliu paeiti, vos judu, kojelės skauda, o jis man – „greitai tiktai, bėgte prie mašinos!“ – ir grūda, grūste grūda, kaip nusikaltėlį kokį didžiausią, prie visų žmonių, aikštėj... O mano kaimynė pamatė juos anksčiau, paliko pieną, ir bėgt, bet, aišku, irgi vos juda, ogi tas kitas ėmė vytis... Jėzau švenčiausias, jaunas vyras, man į anūkus, kaip griebė pasivijęs už rankos, ir tempt kaip kokią... Kaip karvę kokią, kaip gyvulį!

Jau ima staltiesės kraštą ir prie akių kelia, pamiršusi savo skarelę – gal ir tikrai jos čia nebepakaktų, jei gerai išsiverktų.

-  Nebežinau, kokiom akim į juos motinos žiūri?    

-  Nepaklausėt?

-  Kur ten nepaklausi, klausiau. Sako: „Aš seniai nebeturiu motinos“. - „Tai ir matyti“, – neiškenčiau, pasakiau. - „Darbas mano toks“, – vožė. - „Sūnau, mano darbas visą gyvenimą – su gyvulėliais, paklausk, ar kada taip juos stumdžiau? Ar tokį darbą žmoniškai dirbt nebegali? Paskutinio pijokėlio per gyvenimą nepastūmiau, o tu mus kaip kokius galvažudžius didžiausius“. - „Tvarka tokia!“ – surėkė, įgrūdo į mašiną. Kaip į ją įvirtau, nebeatsimenu – taip verkiau, kaip tik per sūnaus laidotuves gal buvau verkus. Dievulėliau, tokioj senatvėj šitokia gėda, šitokia gėda...

-  Jums gėda, močiut? Juk pati sakot, kad nieko gėdingo nepadarėt.

-  Gėda ir gana, dukryt. Nebežinau, dėl ko, gal ne dėl savęs? Gal dėl jo gėda, dėl visko... Nejau ir mano sūnus būtų taip daręs, jei jam kas lieptų?

-  Nebūtų daręs, tai jau ne. Ir šitiems gal niekas neliepia - kitaip nemoka. 

-  Kaip tai nemoka? Kaip tai nemoka!? Ar mokyti jau reikia, kad su žmogumi kaip su šuniu  nesielgtų? Tą moteriškę kaip kokią karvę skerdyklon, Dievulėli tu brangus, kaip kokį žmogžudį... Ir dar paskui nuovadoj kitas toks, malonesnis kiek, išėjęs sako: „Neverk taip, močiut, nieko tau nedarysim, gal net baudos nerašysim, tik įspėjimą...“ - „Pasiimk ir užsiklok tu savo tuo įspėjimu, ir pinigais mano užsiklok, jei nesupranti net, kad ne dėl bausmės širdį pusiau pjauna, - sakau. - Jei nusikaltau – galiu užmokėti, bet stumdyti, vaikyti kaip paskutinę tokioj senatvėj... Kiek aplinkui visokių bėdų ir žiaurumų, kiek neteisybės, tai dar ją dauginti reikia? Sukriošusią senę išsukiotom kojom pagaut – tai bent žygdarbis, sūneli...“

Paleisk tas mano akis, močiut, pati nežinau, kur jas priglaust, kam duoti pasaugot. Kur čia padėsim, kur čia pakasim tą pažeminimą, kuriuo it kokiu tyčia buku, tyčia rantuotu daiktu keli žaliūkai vyrai Naujojoj Vilnioj vidury gražaus sekmadienio eilinį kart pasimalė po moteriškaičių paširdžius. Gali sakyt – po pačias įsčias, vis dar visokių dalykų gyvybę saugančias, vis dar kitų gėdą kenčiančias, vis dar savo skriaudėjus vaikais tebešaukiančias. Reikės ir šįkart tau tą akmenėlį, šitaip be vargo tiesiai silpniausion vieton mestą, liūdnom sveikamarijom pašnibždukais kožną vakarėlį ir rytelį tirpdyti. O mes gyvenkim protingai, įvairų įvairiausias tvarkas kurkim, paskui dėl jų darbuokimės, mosuokimės, bėgiokim, vaikykimės - kol kojelės nešioja. Tik būkim pareigingi ir stropūs barti, tik nepamirškim laiku drausti ir stumdyti – kol kojelės nešioja. 

Tai tokios tos sekmadienio istorijėlės. Bet šiaip tai - kaip gerai, kai pagalvoji, kad čia, Lietuvoj, vėl neatsitiko nieko. 

Bernardinai.lt


Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos I. Ne apie Miriam

Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos II. Laimėjusioji

Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos III. Kokia graži tu, Salomėja...