Neretai galvojama paprastai: jeigu šiuo metodu stengiamasi apsisaugoti nuo pastojimo, tai kodėl jis moraliniu požiūriu geresnis nei kontraceptikų naudojimas? Kodėl Bažnyčia taip prisirišusi prie to šeimos planavimo metodo, kuriam reikia periodiško susilaikymo? Gal tiesiog dėl to, kad krikščionybė „nekenčia kūno” ir mėgsta versti visokius nusidėjėlius bent truputį pasikankinti?

Apie šį klausimą prirašyta šimtai veikalų, ir visiškai išsamiai į jį atsakyti čia negalėsime.

Kita vertus, netgi patys išsamiausi argumentai dėl natūralaus šeimos planavimo neatstoja įsiklausymo į savo širdį. Jos gelmėje žinome, kas yra gera, o kas ne, ir argumentai gali tik paryškinti „širdies mintį”.

Pradėsime nuo pagrindinio teologinio-filosofinio argumento, palaikančio natūralų šeimos planavimą.

Moralinės priežastys

Bažnyčia nori išlikti ištikima Kūrėjo planui, pagal kurį seksualumas yra susijęs su gyvybės pradėjimu. Žmonės neatsiranda pumpuravimosi būdu; ryšys tarp meilės ir gyvybės yra vienas fundamentaliausių pasaulio sąrangos dalykų. Kad ir natūraliai šeimą planuojantys sutuoktiniai, ir tie, kurie naudoja kontracepciją siekia vienodo tikslo – atidėti vaikų gimimą – yra tiesa; tačiau pirmieji tai daro nepažeisdami tvirto seksualumo ir gyvybės ryšio. Jie tik pasinaudoja natūraliais dėsniais, pagal kuriuos moters vaisingumas cikliškai svyruoja; šie natūralūs dėsniai yra nustatyti paties Kūrėjo. Tuo tarpu vartojant kontracepciją, natūrali vyro ir moters meilės struktūra yra suardoma. Ne vienas žymus šios srities specialistas kontracepcijos vartojimą lygina su gero tikslo siekimu, panaudojant netinkamas priemones: tarkime, kada kas nors nori parūpinti šeimai duonos, tačiau užuot ją uždirbęs, tiesiog pavagia.  

Kas „vagiama” naudojant kontracepciją? Atsakymui turbūt nereikia ypatingų apmąstymų: malonumas nesusaistytas su atsakomybe. Čia kalbame apie vieną iš ryšio tarp seksualumo ir gyvybės prasmių: tarp vyro ir moters sužydėjusi aistringa erotinė meilė, į šeimą atėjus naujai gyvybei, pasikeičia į švelnią ir nesavanaudišką meilę vaikams. Iš užsimiršimo malonumų sode Dievas žadina žmogų kūdikio verksmu (formuluojant filosofiškai – tai eroso perkeitimas į agapę – ypač reikšmingas žmogiško brendimo etapas). Tame sode pasilikti pavojinga: šiais laikais kalbama apie galimą „priklausomybę nuo seksualinio malonumo,” tradicine kalba tai buvo vadinama gašlumu. Gašlumo apetitas nepasotinamas, jis nenori paisyti jokių ribų. Apie tokios moralinės mirties grėsmę kalbama jau Senajame Testamente. Štai geidulių demonas Tobijo pirmąją vedybų naktį nepasmaugė tik todėl, kad jaunikis, prieš suguldamas su Sara, meldėsi, sakydamas Dievui, kad ima šią merginą į žmonas „ne dėl gašlumo, bet dėl kilnaus tikslo”. (Tob 8:7) Senuosiuose Biblijos vertimuose buvo sakoma „ne dėl gašlumo, bet dėl palikuonių”. Laižyti tik džemą nuo duonos riekės negalima: nors desertas ir puikus dalykas, be duonos žmogus numiršta.

Dievo akyse seksualumas yra susijęs su gyvenimo duonos valgymu. Natūraliausiai sutuoktiniai bręsta kaip žmonės susilaukdami vaikų ir jais rūpindamiesi; tačiau šis brandinantis seksualumo potencialas yra išsaugomas ir tada, kai sutuoktiniai pasirenka natūralų šeimos planavimą. Taip, jie neturi sąlygų priimti kūdikį į savo meilės glėbį – tačiau negalėdami taip augti meilėje, jie vis dėlto bręsta kaip žmonės, nors ir truputį kitokiu būdu. Juk susilaiko jie ne dėl asmeninio patogumo, o taip pat iš meilės: tarkime, iš meilės žmonai, kuri yra pavargusi, besirūpindama jau gimusiais vaikais, dėl noro suteikti jai galimybę pabaigti studijas ir pan. Savo galių apvaldymas periodiško susilaikymo metu yra esminė asmens dvasinio brendimo sąlyga; juk ne tik vaikus turime mokyti nepersivalgyti saldainių… Nuomonė, jog „žmogus turi teisę” į niekuo neribojamus seksualinius malonumus – ar į tokią „teisę” bent jau santuokoje – visiškai nepaiso per ilgus amžius sukauptos žmonijos išminties. Žmogus nepasikeitė: neapvaldęs savęs, jis tampa geismų vergu su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis. 

Ar įmanoma susilaikyti?

Prieš atsakant į šį klausimą, regis, pirma reikia atsakyti į klausimą, „ar susilaikyti sveika?” Juk ne į vieno vyro – būtent apie vyrus šįkart kalbėsime labiausiai - „šventą” tikėjimą savo seksualinių poreikių patenkinimo teisėmis žibalo įpila pseudomokslinis prietaras, pagal kurį jis, vargšelis, negavęs to, ko jam taip labai norisi, ims ir susirgs. Ir žmona, žinoma, bus dėl to labai kalta…

Nuomonė, kad susilaikyti nesveika, yra susijusi su Sigmundo Freudo mintimis apie seksualumą. Tiksliau kalbant – su Freudo požiūrio suprimityvinimu, vulgariąja psichoanalizės versija (dėl kurios, pavyzdžiui, rimtai sielojosi toks žymus psichoanalitikas kaip Erikas Eriksonas). Koks iš tikrųjų buvo Freudo požiūris į susilaikymą? Jis manė, kad susilaikymas yra žalingas tik tada, kada žmogus neigia ir nekenčia savo seksualumo; psichoanalizės kalba tai apibūdinama represijos terminu. Tačiau jeigu žmogus suvokia, kad ši jo galia yra gražus ir Dievo duotas dalykas, tada jis gali su ja elgtis dvejopai: arba panaudoti ją, arba jos laisvai atsisakyti be jokios žalos asmenybei. Tiesa, toks atsisakymas nėra lengvas dalykas ir neapsieina be vidinės disciplinos – tačiau tai žmogaus nesusargdina. Juk kitaip viskas, kas, kas ne visada lengva, keltų mums ligą ir prisidengdami sveikata galėtume tapti visiškais egoistais. Greičiau atvirkščiai: kaip svoris, uždėtas ant arkos ją sutvirtina, taip ir vidinės pastangos ugdo ir stiprina asmenybę.

Lytinė iškrova nereikalinga ir kūnui. Jau senovės Graikijos atletams prieš olimpines varžybas buvo patariama susilaikyti nuo intymių santykių; taip pat elgtis raginami ir šių dienų sportininkai. Per lytinę iškrovą organizmo funkcijos veikia maksimaliu režimu: pakyla kraujospūdis, padažnėja pulsas, kraujuje daugėja adrenalino… Dabar gerai žinomos mirtys ar sveikatai pavojingos komplikacijos dėl dirbtinai potenciją stimuliuojančių vaistų vartojimo: ne vienas pagyvenęs vyras tokią kainą turėjo užmokėti todėl, kad norėjo daugiau, negu jo organizmas jam leido. Saikingai elgtis intymioje srityje buvo labai patariama ir tradicinėje kinų seksologijoje. Visi šie dalykai nesunkiai paaiškinami: juk be maisto numirtume dėl to, kad negautume reikiamos energijos, o be sekso galime būti gyvi ir sveiki, kadangi jis energijos nesuteikia, o ją atiduoda. Kai kurių gyvūnų rūšių patinėliai, pavyzdžiui, bičių, apvaisinę savo patelę net numiršta dėl to, kad atidavė per daug jėgų. Žmogus, tiesa, ne bitė ir ne vapsva, tačiau energiją pataupyti ir jam ne pro šalį.

Žinoma, nereikėtų šio energijos atidavimo perdaug sureikšminti – juk ji iš tikrųjų ne atiduodama, o skiriama meilei išreikšti ir kūdikiui pradėti. Intymūs santykiai sutuoktiniams teikia džiaugsmo ir tuo, be abejo, yra naudingi ir jų dvasinei, ir kūniškai sveikatai. Čia kalbame tik apie tam tikras protingas ribas. Bet pagaliau ką galima būtų atsakyti gydytojams urologams, kurie susilaikančius vyrus gąsdina prostatos ligomis? Su jais mes galime iš dalies sutikti: taip kai kurie vyrai gali pakenkti savo sveikatai susilaikydami – tačiau čia reikia atsakyti į klausimą: kurie? Būtent tie, kurie nuolat slopina lytinį susijaudinimą – arba dar tiksliau, kada dažnai lytiškai susijaudina, tačiau lytinio akto neatlieka. Dažniausiai tokia problema gresia tiems vyrams, kurie savo smegenyse yra sukaupę „turtingą” geidulingų vaizdinių kartoteką ir dėl to, kaip sakoma Evangelijoje, „dega aistra”. Tačiau nebūtinai vyras turi būti geidulių deginamas; jeigu jis į moteris nežiūri kaip į potencialius seksualinio vartojimo objektus, geiduliai jo nedegins. Net į savo žmoną vyras neturėtų žiūrėti kaip į geidulį keliantį objektą; jei jis ją matys kaip geidžiamą žmogų – žmogų kaip asmenybę, turinčią troškimų ir noro būti mylimai – tai savo lytinę aistrą skirti meilei jam bus nesunku. T.y. jis nesunkiai galės, kaip kad dar Freudas laikė visai įmanoma, susilaikyti nuo tos aistros pernelyg didelio uždegimo, jeigu laikas intymiai sueičiai tuo momentu nėra tinkamas. Tada ne tik jis pats, bet ir jo kūnas nekentės.

Kalbant apie patį kūną, dar galima pridėti, kad kiekvienas vyras gali lengvai įsitikinti, jog kūnas neverčia ieškoti lytinės sueities. Naktinė ar rytinė erekcija yra skirtingas dalykas negu lytinis susijaudinimas: pirmoji būsena virsta antrąja tik esant seksualiniam vaizdiniui (šis dėsnis visiškai tiksliai nusako vienišo žmogaus situaciją; vedusiems, be abejo, susijaudinimą taip pat gali sukelti ir glamonės). Kol jų nėra, tol pati erekcija vyro neverčia nieko daryti. Žmogus yra laisvas įsileisti seksualinius vaizdinius į savo sąmonę, leisti jiems įsiliepsnoti ar ne. Įsiliepsnojus, bet geismo nepatenkinus, galbūt kentės ir prostata; tačiau save suvaldžius, nieko bloga neatsitiks – tik 100 metrų bus galima nubėgti greičiau…  

Pagaliau prisiminkime, jog mokėjimas valdyti savo galias yra klasikinis vyriškumo požymis. Ką ten klasikinis – universalus. Štai viena natūralaus šeimos planavimo specialistė kartą apie šį metodą kalbėjo Naujosios Gvinėjos džiunglių kaimelio vyrams. Ilgai aiškino, kaip nesunku susilaikyti tik 10 dienų per mėnesį, atsiprašinėjo dėl keliamų nepatogumų, argumentavo, kad žmonoms kenkia tarptautinių „pagalbos” organizacijų tiekiamos kontraceptinės piliulės… Jai pabaigus kalbėti, atsistojo vienas čiabuvis ir tarė: „Ką jūs manote, jog mes kiaulės? Kiekvienas vyras mūsų gentyje moka susilaikyti tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia”. Tie vyrukai, ko gero, ne vieną mūsų laikų seksualinį herojų palaikytų iš gretimos palmės iššokusiu orangutangu…

Bernardinai.lt